Rodos, paprasta, kad reikia tylėti norint švęsti. Šventė pirmiausia yra tyla. Nurimęs turi būti visoks judesys, visi trenksmai, visoks darbas, nutilę visi garsai ir šūksmai.
Bet kad ir nieko nebebūtų girdėt, kad užmerktume akis ir užkurtintume ausis, vis dėlto numanytume, kad nėra tylu mūsų viduje. Širdis plaka, jausmai sukyla ir nusenka, visokie palinkimai, linkėjimai ir geiduliai gyvėna ir silpnėja, auga įvairūs troškimai ir pakinta, siaučia visokios aistros ir nusiblaško; atplaukia ir nuplaukia, atšauja ir išnyksta visokios mintys, susipina, susivelia, varžosi, jungiasi ir priešinasi visokie protavimai, ir gal vėl – taikinasi, susiderina.
Toks tai gyvumas, toks judesys žmogui žinomas, nors visas pasaulis tylėtų. Ir žmogui rodosi, lyg būtų tai garsiausieji šauksmai ir rėksmai. Todėl jau ir nėra šventa, kuomet jie jo gyvenime turi viršų.
Bet ypatinga! Nueiname į pajūrį – amžinas čia ūžimas! Bangos virsta krantan su didžiu, garsiu griausmu ir vėl slūgsta. Nėra čia nė valandėlės tylos. Tačiau mes nutylame. Stovime ir klausomės, kaip tai darė žmonės jau prieš šimtus ir tūkstančius metų. Ir – švenčiame!
Vėlgi – nueiname į girią, į mišką. Kaip jis gaudžia! Kaip lapai, medžiai šlama. Visokie gyviai čirpi, zirzia, visokie paukščiai čiauškia, čiulba. Nėra tylu, tačiau lyg šventa miške. Mes klausomės, kaip tai darė žmonės prieš šimtus ir tūkstančius metų. Ir – švenčiame!
Gal toliau lipame ir į kalnus. Ir vėl tas pats dalykas. Upeliai, srovelės ir srovės šniokšdamos skubinasi žemyn. O kad kartais ir rodosi, lyg tyla norėtų užvyrauti visa, vėl girdėt tai dundant, tai sprogstant, tai vėl žmonių, tai gyvulių garsai. Ir nutylame, klausomės. Ir – švenčiame!
O kad nueiname į didžiąsias žmonių darbo vietas, į didžių vietovių žmonių kamšą, tad rodosi čia jau kitaip. Čia neramu, čia garsu, nebetylu, nebešventa. Bet išmokę gamtoje klausytis, išmokę pamiršti savo vidaus garsus, tada mums visur – ir didžiausiame žmonių neramume – tylu, šventa. Ir turbūt suprantame, kad švęsti yra klausytis. Gyvenimas yra giesmė, yra gaida. Ir jos klausydamies, mes švenčiame.
Šventimo slėpinys veikia, kad žmogus pamiršta atskiro savo gyvenimo garsų klausytis ir kad jis atveria savo sielos ausis didžiajai gyvenimo gaidai. Įtraukiamas į ją, jis ir liekasi be savo menkumo. Todėl jam taip ramu, tylu ir šventa pajūryje, miške, kalnuose ir net didžiajame žmonių bruzdėjime, kadangi jis su gyvenimo gaida yra didėjęs, pakilęs iš siaurumo ir ankštumo.
Žmogus tuo pakilimu įžengia į didįjį gyvenimo vienumą. Žmogui tada tikra šventė, kai jis moka sutart su didžiuoju gyvenimu, kai tasai jo sieloje atsigarsi, ir kai žmogus pats tvirtina šį vienumą, stengiasi kurti gyvenimo vieningumą. Tada jis ir nebesiklauso tiktai. Jo vidus gieda gyvenimo gaidą. Švęsti reiškia gyvenimo gaidai leisti giedoti savo viduje su kitais.
Bet kai žmogus tai daro su pasišventimu, kai jis tik rūpinas gyvenimo vieningumu, jam ir atsiveria naujos tolybės. Jis pradeda numanyti to didžiojo vienumo Pagrindą. Pradeda ieškoti gyvosios santaros su juo. Pradeda suprasti savo uždavinį ir pradeda patsai giedoti.
Nebe vien sutardamas su gyvenimo gaida, kai ji skamba gamtoje, gaudžia pasaulyje! Jis gieda, leidęs skambėti gaidai iš visos visumos Pagrindo. Leidžia skambėti didžiajam džiaugsmui, neapribotai užuojautai visam pasauliui, leidžia reikštis Amžinai Meilei.
Švęsti yra giedoti iš savo sielos gelmių, reiškia nešti savo, būtent žmoniškumo, balsą į pasaulį. Žmogus turi svarbiausią žodį gyvenimo gaidoje. Jį jis ir turi giedoti.
Amžinasis žodis yra kūręs visą pasaulį, visą visumą. Jis gyvena širdyse viso to, kas esti. Jis yra žmogaus sielos siela. Jis ir yra visos gyvenimo gaidos prasmė, grožė ir galia. O jam leisti skambėti visu tuo, ką jis mano, jaučia, veikia, gali tiktai žmogus. Žmoniškumo balso gyvenimo gaidoj pasaulis kaip tik ir laukia. Ir jam to sulaukus, ne vien žmogui, bet ir visam pasauliui būtų išaušusi šventė.
Kalba, pirminiu pavadinimu „Gyvenimo giesmė“, Vydūno pasakyta Mažosios Lietuvos lietuvių šventėje 1927 m.
Iš knygos: Vydūnas. Žvilgis į gyvenimo gelmes, I: Gyvenimas – kelionė tobuluman. Sudarytoja Rima Palijanskaitė. Klaipėda–Radviliškis: Litera, 2006, p. 252–253.
Parengė Dainius Razauskas.
