Gruodžio 9 d. mirė dokumentinio kino režisierius, scenaristas ir operatorius, nepriklausomybės kovų kronikininkas Vytautas Damaševičius.
V. Damaševičius gimė 1942 m. Skomaičiuose, Radviliškio r. Nuo 1948 metų gyveno Vilniuje.
1961 metais baigęs mokyklą dvejus metus dirbo Hidrogeologinėje ekspedicijoje. 1963 m. pradėjo dirbti Lietuvos kino studijoje, kino kronikos, vėliau vaidybinių filmų operatoriaus asistentu. 1968 m. įstojo į Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto žurnalistikos specialybę, kur mokėsi du kursus. 1975 m. įstojo į Leningrado (dabar – Sankt Peterburgo) teatro, muzikos ir kinematografijos institutą (LTMKI).
V. Damaševičius dirbo antruoju operatoriumi, kuriant Raimondo Vabalo vaidybinius filmus „Smokas ir Mažylis“ (1975), „Rungtynės nuo 9 iki 9“ (1980), Almanto Grikevičiaus „Sodybų tuštėjimo metas“ (1976), „Faktas“ (1981), Gyčio Lukšo „Mano vaikystės ruduo“ (1977).
1980 m. LTMKI apsigynė režisieriaus diplomą. Diplominis darbas – dokumentinis filmas ,,Man rūpi“ apie profesinės techninės mokyklos moksleivius.
Rašė scenarijus Lietuvos televizijos filmams ,,Pakutinis barjeras“, ,,Mano neapykanta stipresnė“, ,,Raganiukė“.
Po filmo ,,Atsargiai, gamta“ 1982 m. režisierius Petras Abukevičius V. Damaševičiui pasiūlė drauge kurti filmus Maskvos centrinės televizijos laidai ,,Gyvūnijos pasaulis“. Vėliau V. Damaševičius vienas kūrė filmus Maskvos CT.
Kartu su P. Abukevičiumi režisavo dokumentinius filmus „Stumbras“, „Lapė“ (abu 1981), „Sugrįžimas“ (1990), taip pat filmus „Saigakai“ (1982), „Kaimo mokytojos“ (1983), „Ieva nori dainuoti“ (1984), „Vėlinių ugnys“ (1988), „Liūdnoji Venecija“ (1990), „Barikadų vaikai“ (1991), „Kelias į Everestą“ (1992), „Mano kaimas“ (1992), „Tikra Armijos Krajovos istorija“ (1993), „Kad įvykdyčiau Dievo valią: Kardinolas Vincentas Sladkevičius„ (1996) ir kt.
1987 m. V. Damaševičius filmavo nesankcionuotus mitingus, bado streikus. Tapo kovų už nepriklausomybę kronikininku. Filmavo ir režisavo žurnalus ,,Lietuvos kronika“. Kūrė filmus apie lietuvių tremtis, apie tremtinių palaikų gabenimą ir pagaliau pilno metražo juostą ,,Gėlė ant kelio“ apie svarbiausius kovos dėl Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo etapus.
Nuo 1993 metų pradėjo bendradarbiauti su Juozu Matoniu. Nuo 1994 metų sukūrė virš šimto filmų, iš jų virš 70 yra iš televizijom skirto filmų ciklo ,,Menininkų portretai“. Kūrė filmus apie neįgalius žmones, filmus apie teatrą, virš penkiolikos filmų apie Lietuvos kultūros paveldą, tautos istoriją.
Žurnalistė, kino kritikė Rūta Oginskaitė sakė: „Susitikęs Damaševičių ir Matonį gyvenime, sunkiai patikėtum, kad jie iš viso sugeba klausytis. Abu kalba nesustodami, abu vienu metu, abu skirtingomis temomis ir dar kartais paironizuodami vienas kito atžvilgiu. Bet kai jie dirba, jiems tarsi kažkas atsitinka.
Žmogus, kurį jie filmuoja, jiems atsiveria, guodžiasi, išsako nuoskaudas, paslaptis, didžiuojasi laimėjimais, skundžiasi…
Žiūri tuos filmus ir matai menininkus be pozos. Filmavimo kamera, pats filmavimo procesas – toks nenatūralus dalykas kasdienybėje – nesudarkė žmogaus bendravimo su žmogumi. O menininkai paprastai nėra atlapaširdžiai, lengvai prieinami. Daug dažniau jie atšiaurūs smalsuoliams. Tiesiog jie jaučia, kad Damaševičius ir Matonis nėra atsitiktiniai prašalaičiai.“
V. Damaševičius 2003 m. kartu su J. Matoniu buvo apdovanotas Lietuvos meno kūrėjų asociacijos premija, 2004 m. Gedimino ordino Riterio kryžiumi, 2013-aisiais kartu su J. Matoniu – Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija.
Užuojautą dėl V. Damaševičiaus mirties pareiškė Lietuvos Respublikos Prezidentas ir Kultūros ministras
Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda išreiškė užuojautą dėl V. Damaševičiaus mirties.
Pasak Prezidento, Žvėryno, Vilniaus ir visos Lietuvos bendruomenės neteko nepailstančio kino metraštininko, kūrusio, visų pirma, apie žmones – žmonėms.
„Vytautas Damaševičius mums paliko didžiulius menininkų portretų, Nepriklausomybės kovų, Lietuvos kultūros paveldo kino archyvus ir lobynus, už ką jam bus dėkingos ir ateities kartos“, – sakė Prezidentas.
Kultūros ministras Simonas Kairys savo užuojautoje rašo:
„Netekome labai šviesaus, lietuviškam kinui pasišventusios kūrėjo, ypač ryškų pėdsaką palikusio kino dokumentikoje. Vytauto Damaševičiaus sukurti filmai apie tautos atgimimą, kultūros paveldą, iškiliausius lietuvių menininkus – didžiulis kultūrinis indėlis, liekantis mums ir ateities kartoms. Reiškiu nuoširdžią užuojautą šeimai ir artimiesiems, draugams ir kolegoms, visai kultūros bendruomenei ir jo talento gerbėjams“.
Atsisveikiniti su Velioniu galima gruodžio 13–14 d.
Atsisveikinimas su Velioniu vyks laidojimo namuose „Nutrūkusi styga“ Ąžuolyno g. 10, Vilnius 2021 m. gruodžio 13 d. nuo 17 val. iki 20 val., gruodžio 14 d. nuo 9 val. iki 14 val.
Urna išnešama gruodžio 14 d. 14 val., laidojimas Saltoniškių kapinėse.
Parengta pagal www.lfc.lt ir kitus Alkas.lt šaltinius
Dokumentinis filmas iš ciklo „Lietuvos kultūros paveldas” (1998). Režisieriai: Vytautas Damaševičius , Juozas Matonis:
Dokumentinis filmas „Peterburgo lietuviai“ (Vytautas Damaševičius, Juozas Matonis, LNK, 2000 m.):
