Gruodžio 2 d., ketvirtadienį, 10 val. Ukmergėje, Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje vyks viešas diskusija kario savanorio, pulkininko, partizanų Vyčio apygardos vado, prezidento Antano Smetonos sūnėno Juozo Krikštaponio (Krištaponio) gyvenimo istorijos klausimu. Šį viešą renginį rengia Ukmergės rajono savivaldybė kartu su Lietuvos istorijos institutu, Ukmergės žydų bendruomene ir kitomis visuomeninėmis organizacijomis.
J. Krikštaponis ir jo 17 bendražygių kovodami su gausia NKVD kariuomene 1945-01-12 d. žuvo didvyrio mirtimi. 12 partizanų dar sugebėjo prasiveržti pro apsupties gniaužtus. Mūšyje žuvo per 100 okupantų karių.
„Ukmergė – vienas labiausiai nuo holokausto nusikaltimų nukentėjęs Lietuvos miestas. Tuo pat metu Ukmergė yra ir aktyvių laisvės kovų, prasidėjusių dar tebesitęsiant II pasauliniam karui centras.
Šių įvykių sūkuryje buvęs ir veikęs Juozas Krikštaponis yra tapęs ne tik miesto ir rajono bendruomenės susiskaldymo simboliu, tačiau dažnai minimas ir kaip visos Lietuvos nenoro aiškintis sudėtingo laikmečio aplinkybes pavyzdys.
Todėl rajono savivaldybė kartu su Lietuvos istorijos institutu, Ukmergės žydų bendruomene ir kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis pradeda viešų diskusijų ciklą, kurio tikslas – viešai, be išankstinių nuostatų sėsti prie bendro stalo, surinkti ir išsiaiškinti visus faktus, aplinkybes, jas atsakingai įvertinti ir priimti pamatuotus sprendimus“, – sakė Ukmergės miesto meras Rolandas Janickas.
Kartu su savivaldybe viešas diskusijas inicijuojantis Ukmergės žydų bendruomenės pirmininkas Artūras Taicas pažymi, kad jau trečią dešimtmetį nesprendžiama situacija yra trukdis visai rajono bendruomenei žengti į priekį.
Išankstinėmis nuomonėmis paremtos pozicijos yra kardinaliai priešingos, labai retai stengiamasi atsiremti į esamus faktus ir būtinas, neatidėliotinas sprendimo priėmimas.
Savivaldybės prašymu prie viešų diskusijų organizavimo prisidedantis Lietuvos istorijos institutas parengė išsamią analitinę pažymą apie J. Krikštaponio (Krištaponio) biografiją ir veiklą. Instituto istorikai surinko pagrindinius istorinių šaltinių duomenis ir juos pateikė viešam aptarimui.
Istorijos instituto pažyma apie J. Krikštaponį:
Visa pažyma [pdf]
Gruodžio 2-ąją vyksiančioje pirmojoje viešoje diskusijoje instituto mokslo darbuotojas dr. Mindaugas Pocius šios pažymos pagrindu skaitys pagrindinį pranešimą.
Lietuvos istorijos instituto parengta pažyma ir gruodžio 2 dieną vyksiančios diskusijos programa paskelbtos Ukmergės rajono savivaldybės interneto svetainėje www.ukmerge.lt skiltyje „Viešos diskusijos“.
Pirmajame viešajame pokalbyje savo įžvalgomis pasidalins istorikai, Holokausto nusikaltimus tiriantys teisininkai, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro specialistai, Ukmergės žydų bendruomenės, Lietuvos nepriklausomybės kovų dalyviai, rajono gyventojai ir kiti suinteresuoti asmenys.
Dėl galiojančių COVID-19 ligos saugumo pandemijos metu reikalavimų pirmosios viešos diskusijos dalyvių skaičius ribojamas, prioritetas teikiamas diskusijoje dalyvaujančių organizacijų atstovams, visi besidomintys kviečiami registruotis, savo vertinimus siųsti elektroniniu paštu diskusijos@ukmerge.lt. Renginys bus filmuojamas ir tiesiogiai transliuojamas internetu, diskusijai klausimus galima bus teikti tiek gyvos transliacijos metu, tiek iš anksto tuo pačiu elektroniniu paštu. Visa diskusijos medžiaga po renginio bus paskelbta Ukmergės rajono savivaldybės interneto svetainėje www.ukmerge.lt.
Renginio tiesioginė transliacija:
Lenkmečiu, kai gimtis, mirtis bei santuokas registravo lenkų bažnyčia, o taip pat karo bei pokario metais ne visai vienodos ne tik giminės, bet ir šeimos narių pavardės – dažnas dalykas. Priežastys įvairios – ir kunigo raštingumas, ir pagaliau jo gera klausa, ir jo noras savaip pataisyti chamo pavardę; vokiečių ir bolševikų okupacijos laikais pavardės buvo apskritai klastojamos, ar kad ir viena raidė pakeičiama, siekiant išvengti okupanto nagų. Todėl, jei tėvas, kitas šeimos narys gali būti okupanto gaudomas, ne vienas jų kaip nors pakeisdavo pavardę, kad nebūtų siejamas su šeima. Pavardės klastotos ir Stalinui paskelbus repatriaciją – kad pavyktų į Lenkiją išvažiuoti.
Taip ir dėl Krištaponio bei Krikštaponio pavardžių.
Dar nereikėtų užmiršti, kad KGB meistriškai klastojo informaciją apie Lietuvos partizanus, kad parodyti juos “tarybinei liaudžiai” ne kaip gynėjus už Lietuvos laisvę, o kaip pačius paprasčiausius banditėlius (neneigiu, kad vienas kitas gal toks ir buvo!). KGB struktūrose veikė dezinformacijos tarnybos, kurių veiklos, manau, komentuoti nereikia.
Kas yra karas? Tai ypatingai stipraus streso metai. Abiems pusėms – ir tiems, ką besočių , o gal ir bepročių politikų valia išvarė į svetimas žemes žmonių žudyti, jų žemes užgrobti, ir tiems kas buvo jų užpulti, kankinami, žudomi.
Užpultai tautai tai ne akimirkos, o daug metų besitęsianti, dieną naktį patiriama žmogų, jos sveikatą, jo psichiką, nervų sistemą žudanti baimė dėl šeimos, dėl artimųjų, dėl savęs. Kodėl tyli didelę profesinę ir gyvenimo patirtį turintys psichologai ir psichiatrai? Tai netirta tema. Ar humaniška, ar leistina, ar teisinga reikalauti, kad tokiomis alinančiomis aplinkybėmis ilgai ,,gyvenę” žmonės visada tik šaltai, racionaliai, išmintingai spręstų ir veiktų??? Ar tai apskritai žmogui įmanoma? – Nesibrauk pas mane su į mane atkreiptu ginklu, nevežk mano artimųjų, kaimynų ir manęs kankinti į NKVD rūsius, į tremtį, nešaudyk mūsų, ir tuo pats save apsaugosi nuo šoko ištiktos mano savigynos reakcijos.
Nuo kada savigyna paskelbta karo nusikaltimu? Ir kas teisia,kas sprendžia? – Tie, kieno baisiausia patirtis buvo nebent tėvo diržas ar bendraklasių prasivardžiavimas? Kuo jie skiriasi nuo komsomolcų-aktyvistų, kurių pagrindinis uždavinys buvo kleimitj pozorom litofcus? Jei jus, partizanų ,,kleimiteliai”, taip skaudžiai paveikė klasiokų pravardžiavimas, ar protingesnius iš jūsų tai neturėtų pastūmėti pamąstyti, kaip veikė jūsų (pro)senelius gyvenimas tiek metų jaučiant nuolat į pakaušį nukreiptą vamzdį, būnant nuolat medžiojamu zuikiu?
Deja, įjungiau transliaciją jos pabaigoje, kai paskutiniai 3 pasisakė..
Kaip visa tai išklausyti dar gyviems likusiems kovotojams, jei mane, tik nedaug tų laikų ragavusią (bet vėlesnius padarinius mačiusią), išklausius paskutinius pasisakiusius, drebulys krėtė. Juk tai – kankinimas! Bandysiu visą išklausyti.
Kiek girdėjau, kalbėtojai apeina tokią ,,smulkmeną”, kaip tai, kad vokiečių okupacija tik tol čia neįsisiautėjo taip, kaip galėjo, kol Lietuva laikėsi VOKIEČIŲ nustatytų ribų. Ir kad kovotojai ne savo valia tarnavo viename, ar kitame būryje, o dėl to, kad tai buvo viena iš nustatytų sąlygų, kurių privalėjo laikytis, kad VISA Lietuva nebūtų nušluota nuo žemės. Net ir dirbdami vokiečių struktūrose, jie stengėsi gelbėti, kiek galėjo. (Kremlius karo pradžioje paliko visas šias žemes nebūtinai todėl, kad pražiopsojo beprasidedantį karą, bet gal ir tam, kad nesutrukdytų vokiečiui kuo daugiau čia išžudyti).
Komentatorei Žemynai:
1) Niekas neprivertė kitų tuo metu gyvenusių suaugusių vyrų šaudyti į žmones (žydus). Prievartos nebuvo. Patys ėjo į baltaraiščius. Civiliai gyventojai ir tada, ir dabar smerkia žydšaudžius: Ukmergėje jie buvo vadinami „žydamušiai“ – jų pavardes visi žinojo, perdavinėjo iš lūpų į lūpas. Net aš žinau šią pavardę – tėvai su kaimynais dažnai ją minėdavo, prisimindami karo ir pokario suirutę.
2) Okupantai buvo ne žydai. Apie kokią savigyną prieš okupantus jūs rašote? Prieš žydus?! 🙁
3) Yra dar gyvų liudininkų, kas buvo kas, paliudyti.
Istorijos nesuklastosite!
O kad enkavėdistai-žydai 1940-aisiai kankino bei žudė niekuo nenusikaltusius lietuvius ir trėmė juos pas “baltąsias meškas”, tai nieko? Smulkmena? Girto katino baikos? Prieš rašydamas, tamstele, įjunk smegenis!!!
1) Dėl to, kad kiekvienoje pasaulio tautoje yra tam tikras nuošimtis nusikaltėlių, nusidėjėlių, visa tauta tuo nekaltinama. Išimtis – Lietuva (kaip strategiškai itin reikšminga teritorija?).
Apie sutarties su Berlynu sąlygas, kokios praktinio sutarties laikymosi grėsmės iškilo, ko teko griebtis, kad pavyktų bent kiek ir patiems valdyti padėtį, apie Maskvos CK, miestų ir rajonų part. k-tų, NKVD/KGB ir visų jų teisės organų tautinę sudėtį, ir kad jų nestabdė nei tai, kad taikiklis į tautietį nukreiptas, – apie visa tai yra ne tik tamstos skaitomos literatūros parašyta. Yra ir kitų autorių darbai, tyrimai. Beje, yra pačios Brancovskajos pasakojimas apie tai, kaip didvyriškai jie lietuvių kaimą ,,išvalė”…
– youtube.com/watch?v=GaPFiaAB8cQ ,
o mano karta vaikystėje prisižiūrėjome pačių RU gamybos filmų apie jų ruoštus diversantus, kaip jie buvo nuleidžiami į Lietuvos ir dab. BY, PL miškus O juk ne jos vienos stribų būrys veikė!
Yra Gestapo ir Vokietijos archyvai, liudijantys, kaip aukštyn kojom apversta ž. žudynių Kauno Lietuvoje istorija (Vilniaus krašto Lietuva realiai nevaldė, jis tik teoriškai buvo ,,grąžintas) . Taip, buvo tų, kas neatlaikęs keršijo už savo išžudytą ar ištremtą šeimą, buvo atskirų kriminalinių nusikaltėlių (jais mielai visi okupantai naudojasi, į pirmas gretas stato), tačiau, po nesėkmės dab. BY, kai lietuviai pasirodė nepakankamai patikimi žudymo užduočiai, vokiečiai lietuviams skyrė pagalbinius darbus – pervesti, pervežti iš vietos į vietą, pakasti jų žudynių aukas. Ta liudija jų pačių ataskaitos DE archyvuose. Galima juk ne tik Kremliaus ruoštus ,,tyrimus” skaityti, poznerių, solovjovų ir pan. laidas žiūrėti!
Dar ,,čia ir dabar” galite trumpai susipažinti, kaip klastojami kaltinimai, kaip vienur darytos nuotraukos (pvz., UA, buv. Jugoslavijoje) naudotos ir kitoms tautoms HK-tu kaltinti. Gaminant klastotes nesismulkinta – tam tiko net ir šiais laikais filmuoto RU ,,bojeviko” kadrai, gerokai didinamas nužudytųjų skaičius:
– aidas.lt/lt/istorija/article/19005-05-10-zydu-zudynes-vel-perkeltos-i-lietuva-i – 1 d.
– aidas.lt/lt/istorija/article/19006-05-10-zydu-zudynes-vel-perkeltos-i-lietuva-ii – 2 d.
bei
– komentaras.lt/zydu-zudynes-vel-perkeltos-i-lietuva/?lang=
– xxiamzius.lt/archyvas/priedai/slaptieji/20080213/2-1.html
Kam reikėtų klastočių, jei lietuviai iš tiesų būtų tokie pabaisos, kaip juos pasauliui pristato Kremlius ir kai kas čia, Lietuvoje? Kam reikia lietuviams priskaičiuoti iš Austrijos atvežtą į čia sušaudymui visą ešeloną nelaimėlių, kuriuos sušaudė patys juos atlydėjusieji? O šiandien jų pakasimo vietos irgi kaip lietuvių nusikaltimas iškilmingai minimos? Kam pateikiant aukų skaičių reikia vadovautis šios tautos verslo registru (jame ž. šeima įrašyta tiek kartų, kiek verslo įmonių turėjo, todėl 10 šeimos narių registre galėjo ir iki 50, ir 100 ž. išaugti), kuris net neaišku, kiek kartų padidina iš tikro Kauno Lietuvoje gyvenusių ž. skaičių, o karui prasidėjus daug jų apskritai buvo į JAV emigravę?
2) Tikrai taip – jie ne vokiečiams, jie kitiems okupantams prieš karą ir po jo padėjo Lietuvą vėl okupuoti, žmones žudyti, tremti.
3) Tikrai taip – nesuklastosi, kol yra gyvų, ir jie liudija ne ,,kaip reikia”, ne kaip naudinga – kad ir karjerai. Kol yra kad ir mano senelių miestelio gyventojai, nepaprastai pasiaukojamai tylėję, neišdavę, nors jiems mirtiną grėsmę kėlė tylėjimas apie tai, ką darė mano mama, tėvas, teta, prosenelė, nepagydomai, sunkiai sirgęs senelis… Kiekvienas miestelio žmogus savo tylėjimu rizikavo savimi ir visa savo šeima. Bet galiausiai mums vis tik teko už tai skaudžiai atsiimti. Po karo taip pat. O visa tai patyrus – iki mirties savi sveikata už tai, ką karo metais darė, mokėti. Visa laimė, nei mama, nei tėvas nesulaukė šių dienų, negirdi šių laikų ,,teisuolių” kalbų. Visas šis šmeižtas, tokia ,,padėka” lyg peilis į nugarą būtų juos pribaigęs.
Prašom atkreipti dėmesį – nepainioti tų, ką ž. vadinam, ir ką – ne tik mano visada labai gerbtais litvakais. Deja, šiandien litvakus užgožia kitų balsai. Tamsta, jei norite, turite galimybę su abiejų pusių teiginiais susipažinti. Tam manęs nereikia, reikia tik noro. Sudiev.
Nei tada nei dabar nesmerkiu. Antanas teisus. Kas vertė per pirmąją sovietų invaziją žydus dėtis prie maskolio? Vėliau kiekviename kaime žydas stribas šlaistėsi su šautuvu. O gerbiamos Žemynos komentarai visada puikus.
Štai dabar LRT laida ,,Vilniečiai”.
– lrt.lt/mediateka/irasas/2000183829 –
Eva Tombak pasakoja, kaip jos Tėvelis nuo Panerių išsigelbėjo. Jis nujautė, kad jiems blogai baigsis, ir ėmėsi organizuoti pabėgimą. Bet jos Sėneliai netikėjo tuo, atsisakė bėgti, nes juk ,,vokiečiai tokia kultūringa tauta, todėl mums nieko blogo negali atsitikti” . Tai dar vienas patvirtinimas, jog žinios apie tai, kas konclageriuose darėsi, dar nebuvo net už pačių konclagerių sienų į Vokietiją prasisunkusios, o ką apie svetur jų prasiskverbimą svetur kalbėti. Evos Tėvelis su draugais sėkmingai pabėgo, o visų giminių neteko – jie buvo nužudyti. Nes tikėjo, jog gete jie saugūs.
Bandoma juodinti laisvės kovotoją
– tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/bandoma-juodinti-laisves-kovotoja
iš: Vidmantas Misevičius | respublika.lt