„Tokiose sudėtingose padėtyse, kai tauta netenka savo vadų ir nebegali pasireikšti jos politikų išmintis, Apvaizda jos neapleidžia, meta gelbėjimosi ratą, – nubunda tautos instinktas išlikti.
Tas instinktas pasako ne tik tai, ką tauta turi daryti, bet ir tai, ką galima paaukoti, įskaitant dvasines ir moralines vertybes,“ – tai ištrauka iš Jono Algirdo Antanaičio (1921–2018) straipsnio „Tautos instinktas ir racionali politika“ laikraštyje „Atgimimas“, skelbto 1991 m. gruodžio 26-31 d.
Knygos „Tautos instinktas išlikti“ pristatymas:
Šių metų spalio 20 d. Vilniuje, Lietuvos Respublikos (LR) Seimo lankytojų centro salėje, įvyko J. A. Antanaičio knygos „Tautos instinktas išlikti“ sutiktuvės.
Renginį vedęs LR Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas, pasidžiaugė pristatomos knygos pavadinimu, pažymėjo, supratęs, kad esame gerame kelyje ir žinome, ką reikia padaryti.
Matant mūsų istorinę raidą, tautos siekį sukilti, atkurti savo nepriklausomybę ir ją išsaugoti, pirmininkas tiki, kad tauta savisaugos instinktą turėjo ir dar jį tebeturi.
„Turime išskirtinę galimybę per J. A. Antanaičio asmenybę, minint jo 100-etį, per jo idėjas prisiliesti prie svarbaus Lietuvai įvykio – 1941 m. birželio sukilimo 80-mečio minėjimo,“ – įžangos žodyje pabrėžė L. Kasčiūnas.
Knygos „Tautos instinktas išlikti“ sudarytojas Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas dr. Algimantas Jankauskas pažymėjo, kad J. A. Antanaitis nebuvo iš tų žmonių, kurio pavardė būtų dažna laikraščių puslapiuose, ar veidas matomas televizijos ekranuose.
Jis buvo LR Seimo narys (1995 10 14–1996 11 22), todėl Seimui priklausančioje erdvėje pažymima jo sukaktis. J. A. Antanaitis buvo talentingas inžinierius konstruktorius, bitininkas (galima sakyti – profesionalas), 1941 m. birželio sukilimo dalyvis.
Už narsą, drąsą, ginant Lietuvos nepriklausomybę ir laisvę, 2001 m. apdovanotas Vyčio kryžiaus 5-jo laipsnio ordinu. Dr. A. Jankauskui sudarant šią knygą svarbiausia žinia ta, kad J. A. Antanaitis buvo tvirtų ir nuoseklių pažiūrų žmogus, vienas iš ryškiausių pilnutinės demokratijos sumanymų palikimo puoselėtojų Lietuvoje.
Todėl ir pirmoji knygos dalis skiriama pilnutinės demokratijos palikimui. J. A. Antanaičio ir kitų nepriklausomos Lietuvos žmonių pasaulėžiūrą kūrė pilnutinės demokratijos sumanymai.
Jis nebuvo ryškiausias „1936 metų generacijos“ atstovas, kaip Antanas Maceina, Pranas Dielininkaitis, Ignas Skrupskelis, Fabijonas Kemėšis, tačiau neabejotinai jai priklausė.
Tai karta, kuri subrendo nepriklausomybės metais, išsilavinimą įgijo Vytauto Didžiojo universitete, stažavosi Vakarų universitetuose; tai karta, kuri tarpukaryje reiškėsi daugiau, kaip kultūrinis sąjūdis per dienraštį „XX amžius“, kurį redagavo Ignas Skrupskelis, per kultūros savaitraštį „Naujoji Romuva“, redaguojamą Juozo Keliuočio, ir per mėnesinį žurnalą „Židinys“.
Vėliau šitos kartos žmonės tapo rezistencijos branduoliu. Užėjus okupacijos sutemoms, šie žmonės buvo pirmieji suvokę įvykusią tragediją, ėmė burtis į Lietuvos aktyvistų frontą, sudarė Lietuvos laikinosios vyriausybės branduolį. Net okupacijos sąlygomis jie svarstė, kokia turėtų būti ateities Lietuva.
O vėliau, jau išeivijoje, Lietuvių fronto bičiuliai sukūrė garsią studiją „Į pilnutinę demokratiją“ (1958), kuri buvo sumanymo atrama J. A. Antanaičio pasaulėžiūrai ir jo visai paskesnei veiklai jau po 1990 m. kovo 11-osios.
Bet dėl daugelio priežasčių, viena iš jų, kad režimo kaita vyko kitoje aplinkoje – neoliberalios ideologijos aplinkoje – tie sumanymai liko nustumti į paraštę.
Antroji knygos dalis skirta Birželio sukilimui atminti, trečioji siejama su labai jautria atmintimi apie tėvą, ketvirtoji skirta J. A. Antanaičio analitinėms apžvalgoms, kurias jis teikė Pasaulio lietuvių bendruomenės leidiniui „Pasaulio lietuvis“.
1990–1998 m. jis buvo leidinio „Pasaulio lietuvis“ nuolatinis bendradarbis. Priešpaskutinė knygos dalis skirta J. A. Antanaičio autobiografijai ir jo interviu, skelbti įvairiuose Lietuvos leidiniuose.
Knyga baigiama dokumentų rinkiniu, pradedant studija „Į pilnutinę demokratiją“, įdėta keletas dokumentų apie Birželio sukilimą, LR Seimo 2000 m. įstatymo projektas dėl 1941 m. birželio 23 d. Lietuvos Laikinosios vyriausybės pareiškimo „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas“ pripažinimo Lietuvos Respublikos teisės aktu, kuris taip ir nebuvo priimtas, ir dar keletas dokumentų.
Pabrėždamas, kad J. A. Antanaitis labiau vertinamas per Birželio sukilimo ir pilnutinės demokratijos prizmę, renginio vedėjas pakvietė kalbėti politologą Vytautą Sinicą, klausdamas, kokiame spektre šiandien būtų J. A. Antanaitis, kaip nuosaikios kairės ir nuosaikios dešinės – nuosaikus krikščionis demokratas su savo sumanymais.
Pirmiausia V. Sinica priminė Birželio sukilimo 80-mečiui išleistą Pilypo Žukausko-Naručio atsiminimų knygą „Tautos sukilimas“, prie kurios leidimo jis pats prisidėjo, bet sumanymas buvo žurnalisto Vidmanto Valiušaičio.
Birželio sukilimo 80-mečiui išleista keletas knygų, viena iš jų dviejų tomų „Birželis kvietė į kovą“. Jei išleidžiama knyga apie Birželio sukilimą, visada savo ranką bus pridėjęs V. Valiušaitis.
Šio žmogus širdis, noras, atsakomybė, gal net gyvenimo užduotis kelti ir grąžinti šitai Kovo 11-osios Lietuvai Birželio sukilimą, kaip pasididžiavimą, o ne gėdą, yra kažkas įspūdingo, įkvepiančio ir tai turės teigiamas pasekmes ateities Lietuvai.
Na ir aišku prisidės pati visuomenė, po truputį suprasdama, kur yra tiesa, o kur slypi melas.
Kalbant apie J. A. Antanaitį, kurio gyvenimas toks daugialypis – ateitininkų, publistinė, politinė veikla, politologo nuomone, svarbiausias jo gyvenimo puslapis yra Birželio sukilimas.
Kai kaltina Sukilimo rengėjus nacių kolaborantais, bando jiems prikišti dalyvavimą holokauste, tai reikia prisiminti, kas gi Sukilimą rengė – nuosaikieji.
Ne tik J. A. Antanaitis buvo nuosaikusis, faktiškai visi jie buvo jauni žmonės, pažiūrų spektro prasme, nuosaikieji.
Tai buvo ateitininkija, krikščioniškasis jaunimas, tuo metu daug politiškesnis, nei dabar, tokio atsiribojimo nuo politinio gyvenimo buvo mažiau, nepaisant, kad politinis gyvenimas nebuvo toks demokratiškas.
Ir jie visi, nepaisant, ar tu kairysis, ar dešinysis, bet dėl Lietuvos gali ir galvą padėti, ar bandyti ją išgelbėti.
Toli žiūrėjo šie jauni žmonės, sprendė, kokią akimirką pasirinkti, kai sovietiniai okupantai jau ruošėsi išeiti, o vokiečiai jau ateina.
Reikėjo pataikyti taip, kad nebūtume vokiečių išvaduoti, nebūtume jiems skolingi, kad jie ateitų į laisvą šalį.
Nors Sukilimas, kurio aukų skaičius nenusileidžia 1918–1920 m. nepriklausomybės kovoms (apie 2000) ir pralaimėjo, bet juo turime didžiuotis ir pagerbti tuos, kurie sudėjo galvas už Lietuvos laisvę.
Baigdamas pasisakymą, V. Sinica sako, kad nėra optimistas, bet realistas ir tikisi, kad jei Birželio sukilimo 80-metis valstybiniu lygiu nebuvo paminėtas, tai 100-mečio metinės bus nacionalinė šventė, kuria visi didžiuosimės ir manau, kad J. A. Antanaitis tuo džiaugtųsi.
Knygą „Tautos instinktas išlikti“ išleido naujai įsisteigusi šeimyninė leidykla „Tradere“. Jos vadovas Marius Parčiauskas, pasirinkęs šį pavadinimą, kuris lotyniškai reiškia „Perduoti“ ir leidyklos šūkis yra „Perduoti tai, ką gavome“.
Perfrazavus apaštalo Pauliaus žodžius laiške korintiečiams, jis savo veiklą apibendrino sakydamas „Aš perdaviau tai, ką buvau gavęs“.
Vilniaus universiteto Teisės fakulteto docentas dr. Vaidotas Vaičaitis nesuprato 1995 m. Seimo nario J. A. Antanaičio veiklos – įtraukti valstybę į socialinį bruožą, nebijoti vadinti valstybę kaip socialiai sutelktą.
Tuo laikotarpiu atrodė, kad kažkaip norėjosi atsiriboti nuo tos terminijos – socializmas – tarsi rėžia ausį, kad ne čia turi būti bruožai.
Nors J. A. Antanaitis nevartojo žodžio socializmas, tai jis vadino socialine orientacija. Tačiau, pasirodo, prabėgus 30 m. J. A. Antanaitis buvo teisus.
Dr. V. Vaičaitis stebisi J. A. Antanaičio straipsnių gausa, pirmiausia apie ateitininkus, kuriems priklausė besimokydamas mokykloje, vėliau studijuodamas Vytauto Didžiojo universitete, taip pat apie Pilypą Žukauską-Narutį, Liudą Dambrauską, Adolfą Damušį, Birželio sukilimą, tiek apie okupacijas – sovietų ir vokiečių.
Nuo 1930 m. ateitininkų veikla buvo uždrausta, tad pogrindžio patirtį J. A. Antanaitis įgijo jau nuo mokyklos laikų. 1945 m. J. A. Antanaitis (tuo metu buvo Ateitininkų sąjungos valdybos pirmininkas) buvo teisiamas kartu su kitais ateitininkais būtent ateitininkų byloje.
Kaip pastebi dr. V. Vaičaitis, knygoje kaip raudona gija per visus J. A. Antanaičio tekstus eina mintis grįžti, arba garsinti pilnutinės demokratijos sumanymus.
1992 m. rinkimuose į LR Seimą J. A. Antanaitis kartu su L. Dambrausku, V. Petkumi ir kitais ateitininkais pilnutinės demokratijos sumanymų pagrindu sukūrė nuosaikiųjų krikščionių demokratų bloką. Gaila, tačiau išrinkti nebuvo.
Cituodamas „Į pilnutinę demokratiją“ dr. V. Vaičaitis sako, kad demokratija nėra prigimties dovana, ji yra kovos rezultatas.
Demokratijos niekada jokia valstybė nėra pasiekusi, kažkaip išsėmusi, nei niekada pasieks – tai yra principas, tai yra tam tikra konstitucinė vertybė, kurios turime siekti nuolat.
Tačiau šiandieninis mūsų kelias ne pilnutinės demokratijos link. Šiandien dažniau kalbame apie susiskaldžiusią visuomenę, apie priešininkų silpnumą, sumenkusį parlamentarizmą, parlamentinės Vyriausybės kontrolės stoką.
Neturime netgi referendumo įstatymo – tiesioginio demokratijos įrankio. Ir A. Vaičaitis klausia: „Kas tai yra demokratija XXI amžiuje?“
Baigiantis renginiui, L. Kasčiūnas klausė knygos sudarytojo, kodėl pasirinktas toks knygos pavadinimas, kaip jis subrandintas?
Atsakydamas į tai, A. Jankauskas sakė, kad iš pradžių pavadinimas buvo kitoks, bet išsamiau susipažinęs su visais tekstais, pavadinimas „Tautos instinktas išlikti“ buvęs pats tinkamiausias.
