Lapkričio 4–14 dienomis, Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose vyks Europos šalių kino forumas „Scanorama“.
Šiais metais Europos šalių kino forumas „Scanorama“ su savo ilgamečiu partneriu Lenkijos institutu Vilniuje pristato naują programą „Lenkų kino dienos „Scanoramoje“, atversiančią erdvų lenkų kino peizažą europietiško kino kontekste.
„Scanorama“ visada skyrė ypatingą dėmesį lenkų kinui – gyvybingam kino pasaulio balsui, sudėtingais istoriniais laikotarpiais visada sugebėjusiam išsaugoti laisvą minties ir vaizduotės erdvę, o skirtingo stilistinio braižo kūriniais talentingai kalbėti ne tik apie žmogaus sielos gelmes, bet ir demaskuoti politinių režimų nusikaltimus žmonijai“, – teigia šventės įkūrėja ir meno vadovė Gražina Arlickaitė.
„Jau daugybę metų lenkų kinas išlieka garsus Lenkijoje ir už jos ribų. Didžiuojamės vėl galėdami Lietuvos kinomanams pasiūlyti aukščiausios kokybės kultūrinę programą.
Parodysime naujausių kino kūrinių, tarp kurių ir filmas, galintis gauti „Oskarą”, taip pat klasikinių juostų bei jauniausiems žiūrovams skirtą filmą.
Šiuolaikinio lenkų kino įvairovę ir siekius atskleis platus žanrų, intensyvumo ir stilistikos pasirinkimas. Kiekvienas žiūrovas išsirinks iš jų ką nors, kas atlieps jo jautrumą ir vaizduotę.
Kinas taip pat yra puiki priemonė pažinti savo kaimynus. Lenkijos institutas Vilniuje nuoširdžiai kviečia į visus seansus ir ragina atsiduoti kino magijai bei iš naujo atrasti savyje vaiko vaizduotę! – kvietimu dalinasi Lenkijos instituto Vilniuje direktorė Malgorzata Stefanovičė-Pesela (Małgorzata Stefanowicz-Pecela).
Istoriniai kontekstai: lenkiškoji refleksija
Naujosios programos ašimi tapo Jano Pavelo Matušinskio (Paweło Matuszyńskio) naujausias filmas „Nepalikti žymių“ (2021), pristatytas Venecijos kino šventės pagrindinėje varžytuvinėje programoje. Režisierius nukelia žiūrovus į 1983 m. Lenkiją.
„Nepalikti žymių:
Šalis sukrėsta Gregorzo Premyko (Grzegorzo Przemyko) atvejo – studentą, poetės ir „Solidarumo“ veikėjos Barbaros Sadovskos (Sadowskos) sūnų, mirtinai sumuša milicija. Jo draugas ir vienintelis liudytojas Jurekas akimirksniu tampa pagrindiniu valstybės priešu.
Siekdamas palaužti aukos artimuosius, režimas pasitelkia visas priemones: slaptąsias tarnybas, miliciją, žiniasklaidą ir teismą.
Remdamasis istoriniais įvykiais, J. P. Matušinskis kuria įtaigų ir dėmesį prikaustantį pasakojimą, sukrečiantį laikui nepavaldžia svarba šių dienų politiniuose kontekstuose.
Istorinės atminties dialogą tęsia Roberto Glińskio vaidybinis filmas „Tiesa išlaisvina“ (2020) ir Tomašo Volskio (Tomaszo Wolskio) dokumentinė juosta „1970“ (2021), dokumentinio kino šventėje „Visions du Réel“ pelniusi žiuri apdovanojimą. R. Glińskio filmo veiksmas nukelia į 8-ojo dešimtmečio pabaigą, 1977 m. Lenkiją.
Vienas Darbininkų gynybos komiteto įkūrėjų, 88 metų dvasininkas Zieja, tardomas saugumo. Tardytojo Grisickio tikslas – pasiekti, kad garbaus amžiaus vyras bendradarbiautų su valdžios institucijomis.
„Tiesa išlaisvina“:
Tardomasis prisimena savo gyvenimą: jis kupinas dramatiškų XX a. Lenkijos istorijos įvykių – šie tampa fonu, kuriame išryškėja nepalaužiamų moralinių įsitikinimų svarba.
Volskis, jungdamas archyvinius telefoninių pokalbių įrašus, dokumentinę vaizdo medžiagą ir animaciją, studijuoja represinio valstybės mechanizmo užkulisius, pakviesdamas grįžti į 8-ojo dešimtmečio pradžią.
1970 m. keliuose Lenkijos pakrantės miestuose įsižiebia protestai: darbininkai reiškia nepasitenkinimą išaugusiomis kainomis.
Kasdien į gatves išeina vis daugiau žmonių, sostinėje suburiama šios krizės valdymo komanda. Iš pradžių tikimasi ramiai suvaldyti protestų bangą, tačiau greitai padėtis tampa nebevaldoma ir griebiamasi smurto.
Įtemptų santykių teritorija
Šeimos santykių dramas, jungiamas dingusios motinos asmens, skirtingais, bet sykiu vienas kitą papildančiais stilistiniais ir vaizdiniais sąskambiais narplioja Gregorzo Jarošuko (Grzegorzo Jaroszuko) komedija „Artimieji“ (2020), pristatyta Karlovi Varų kino šventėje, ir Malgorzatos Imielskos filmas „Viskas dėl mano mamos“ (2020), pristatytas Varšuvos ir Gdynės kino šventėse.
Pirmasis įtraukia į šmaikščią ir sąmojingą detektyvinę istoriją miegamųjų namų rajone, o antrasis – jautriais štrichais tapo vaikų namuose į suaugusiųjų pasaulį žengiančios ir nenumaldomo motinos ilgesio kamuojamos paauglės Olios portretą.
Šiaurietiškąjį ir lenkiškąjį dialogą, praėjusiais metais suskambėjusį atidarymo filme „Prakaituok!“ (2020), režisuotame švedo Magnuso von Horno, šiais metais pratęs islandų režisieriaus Arniso Olafuro Asgersono (Árniso Ólafuro Ásgeirssono) juosta „Laisvėje“ (2021), pristatyta Gdynės, Reikjaviko ir Haugesundo kino švemtėse.
Skandinaviškame trileryje su Rytų Europos prieskoniais į laisvę iš įkalinimo įstaigos išėjusios Anos vaidmenį atlikusi lenkų aktorė Olga Boladz tamsiais potėpiais prieštarauja tautietei Magdalenai Kolešnikai (Koleśnik), „Prakaituok!“ įkūnijusiai nuomonės formuotoją Silviją, ir dar kartą įrodo, kad kino profesionalai, kirsdami savo šalių sienas, gali sėkmingai vystyti kūrybinį bendradarbiavimą.
Naujasis lenkų kino balsas
Naujajam lenkų kino balsui atstovauja Ola Jankovska (Jankowska) ir jos filmas „Anatomija“ (2021), pristatytas Venecijos kino šventėje.
Tai poetiška meditacija apie laiko prigimtį ir žmogiškojo artumo (ne)galimybę, liudijanti režisierės gebėjimą meistriškai suvaldyti vaizdinius sprendimus.
Trumpametražio kino gerbėjams derėtų atkreipti dėmesį į varžytuvinę trumpametražių filmų programą „Naujasis Baltijos kinas“, kurioje pristatoma pradedančio režisieriaus Artūro Viržikovskio (Arturo Wyrzykowskio) juosta „Saugus atstumas“ (2021), komiškomis intonacijomis pasakojanti apie pandeminę tikrovę.
Mokslinė fantastika: literatūros ir kino dialogas
Vieno žymiausių lenkų kino režisierių Andžėjaus Vaido (Andrzejaus Wajdos) trumpametražis filmas „Sluoksniuotas pyragas“ (1968) pagal to paties pavadinimo S. Lemo mokslinės fantastikos romaną kviečia susipažinti su lenktynininku Ričardu Foksu, kiekviename žingsnyje sukeliančiu siaubingas autokatastrofas.
Vyrui pavyksta išgyventi tik todėl, kad jam persodinami žuvusių žmonių organai, tačiau padėtis sunkėja, nes ilgainiui jis pradeda įgyti ir jų šeimininkų būdo bruožų.
Devynioliktą kartą žiūrovus pasitinkanti „Scanorama“ yra rodžiusi ir platinusi pasaulyje pripažintų lenkų režisierių Andžėjaus Vaido (Andrzejaus Wajdos), Andžėjaus Žulavskio (Andrzejaus Żuławskio), Agnieškos Holandos (Agnieszkos Holland), Pavelo Pavlikovskio (Paweło Pawlikowskio), Malgorzatos Šumovskos (Małgorzatos Szumowskos) ir daugelio kitų filmus.
2016 m. šventėje buvo surengta didelio sinefilų dėmesio sulaukusi protingu provokatoriumi vadinamo A. Žulavskio (Żuławskio) retrospektyva.
Skirtingose šventės programose kiekvienais metais pristatomi naujausi pripažintų ir naujų režisierių kūriniai, o nuo 2019 m., varžytuvinei trumpametražių filmų programai „Naujasis Baltijos kinas“ išplėtus savo geografiją nuo trijų Baltijos valstybių iki devynių Baltijos jūros regiono šalių, jaunieji lenkų režisieriai varžosi dėl geriausio visos programos trumpametražio filmo apdovanojimo.
