Praėjusi rekordiškai karšta vasara paliko ne vien malonius prisiminimus, bet ir užfiksuotus didesnius sunaudoto vandens skaičius.
Ekspertai tikina, kad šalies gyventojai galėtų geriamąjį vandenį vartoti taupiau ir išradingiau – pasaulyje populiarus antrinis vandens panaudojimas aktualus ir Lietuvai.
„Vilniaus vandenų“ duomenimis, sostinėje geriamojo vandens įprastai suvartojama apie 2–2,5 mln. kub. metrų per mėnesį, tačiau per vasaros karščius vilniečiai vandens netaupė – rekordiškai karštą liepą patiekta 2,9 mln. kub. metrų vandens.
Pasak bendrovės Klientų aptarnavimo tarnybos direktoriaus Sauliaus Savicko, nors „Vilniaus vandenys“ turi galimybes per mėnesį išgauti kiek daugiau nei 12 mln. kubinių metrų vandens iš visų savo vandenviečių, vis dėlto švaistyti vandens nereikėtų.
„Vasarą vandens suvartojama daugiau – Vilniaus gyventojai vandeniu ne tik gaivinasi, bet ir dažniau prausiasi, daugiau vandens suvartoja atliekant buities darbus.
Sausros metu gyventojai nevengia naudoti vandentiekio vandenį daržų laistymui, pasitaiko ir neatsakingo vandens naudojimo, pavyzdžiui, vandeniu gausiai drėkina šalia namų esantį kelią ar kiemą, kad važiuojant automobiliams mažiau kiltų dulkės.
Tokiais atvejais verta susimąstyti, ar nebūtų geriau, jei daržai ar keliai būtų laistomi jau panaudotu vandeniu“, – komentuoja „Vilniaus vandenų“ Klientų aptarnavimo tarnybos direktorius.
Net tik drėkinti, bet ir tręšti
Lietuvos atsakingo verslo asociacijos (LAVA) ekspertų tarybos narė prof. dr. Laima Česonienė teigia, kad pasaulyje populiarus antrinis vandens panaudojimas galėtų būti praktikuojamas plačiau ir Lietuvoje.
„Tinkamai išvalytos nuotekos vis dar turi maistingųjų medžiagų – azoto ir fosforo. Tokiu vandeniu galima ne tik laistyti, bet ir tręšti dirbamus laukus, daržus, sodus ar gėlynus.
Mikrobiologiškai švarus, kenksmingų medžiagų neturintis vanduo padeda grąžinti maistines medžiagas į ekosistemą, neapkraunant gamtinės aplinkos, kai įprastai išvalytos nuotekos išleidžiamos į vandens telkinį“, – sako dr. L. Česonienė.
Pašnekovė atkreipia dėmesį, kad net ir gerai išvalytų nuotekų leidimas į vandens telkinius daro įtaką vandens būklei – dėl itin didelio išleidžiamo nuotekų kiekio į aplinką patenka nemažai azoto ir fosforo.
„Esame labai turtinga valstybė, nes galime ne tik praustis geriamuoju vandeniu, naudoti jį tualetuose, bet ir laistyti daržus. Kitos šalys neturi tokios prabangos – pavyzdžiui, Jungtiniuose Arabų Emyratuose laukų drėkinimui naudojamos nuotekos, nes gėlas geriamasis vanduo ten prilygsta auksui. Gerą pavyzdį rodo ir japonai, kurie nevengia prausimosi metu surinktą vandenį panaudoti tualete“, – teigia dr. L. Česonienė.
Galimybė verslui būti atsakingam
Pasak „Vilniaus vandenų“ atstovo S. Savicko, atsakingas gamtos išteklių vartojimas nėra sudėtingas įgyvendinti – tam tereikia pasiryžimo.
„Pradėkime nuo mažų žingsnių – vandenį, kuriame plovėme vaisius ir daržoves, galima panaudoti kambarinių gėlių laistymui. Turintys daržus vasarą gali panaudotą vandenį kaupti kibiruose ar didesnėse talpose ir naudoti jį laistymui užuot tam naudojus vandentiekio vandenį. Svarbiausia, kad sukauptas vanduo nebūtų užterštas aplinkai kenksmingais cheminiais junginiais – buityje naudojamais indų plovikliais, skalbikliais ar higienos priemonėmis“, – pataria S. Savickas.
Kol antrinis vandens panaudojimas gula ant gyventojų pečių, LAVA atstovė tikina, kad verslas taip pat galėtų prisidėti prie tvaresnio vandens vartojimo.
„Niekas nežino, ką atneš klimato kaita, tad antrinis vandens panaudojimas ateityje bus dar aktualesnis. Reikėtų verslui įsivertinti, ar nebūtų galima kaupti išvalytas nuotekas ar koncentruoti jų maistines medžiagas specialiuose rezervuaruose ir vėliau jas naudoti dirbamų laukų tręšimui.
O gal toks vanduo tinkamas ir gamybos procesuose – reikėtų įvertinti visas galimybes ir apskaičiuoti ne tik ekonominę grąžą, bet ir investicijas į aplinkos išsaugojimą ateities kartoms“, – svarsto dr. L. Česonienė.
Ne tik antrinis, bet ir tretinis panaudojimas galimas.
Kai patampydavo kibirus, galvojo, kaip čia suktis, kad rečiau su tuščiais kibirais prie šulinio skubėti reiktų.
Ir ką manot? Klausė.
Kai žmonės tampė vandenį iš toli, gal iš kaimo galo, ar iš kaimyno šulinio, ar tik vieną kartą juo pasinaudodavo?
Beveik nebeliko mūsų namo pirmeivių. O jiems buvo griežtai įsakyta (pakabinau įsakymą laiptinės skelbimų lentoje!) karštomis vasaromis nedrįsti nuleisti dušo vandenį į kanalizaciją – nepajėgi nunešti po medžiu, tai bent iš balkono ar per langą gali ant pievelės, ten augančių medžių bei krūmų išpilti. O kai stengsis kuo toliau šliūkštelėti, tai ir raumenys sutvirtės
Manau, jog dušo vanduo šiltuoju metų laiku galėtų būti atskiru vamzdžiu nuleidžiamas į fontanėlius daugiabučių pievelėse. Nebūtina jį vamzdžiais iki upių varyti – gali čia pat esančią žemę ir medžius girdyti.
Siūlote augalus kasdien laistyti putotu vandeniu, užterštu šampūnu? Bliūdą išversti nuo 9 aukšto balkono ant raudonų tulpių lysvės kieme? Vajetau, pasaullio pabaiga! Ypač, jei ant raudonų tulpių. O, jei tam tikrus reikalus atlikti parkuose, kiemuose, tai ne tik bus patręšta, bet ir, svarbiausia, vanduo sutaupytas
Tai buvo, kai dar neįsivaizdavome, kaip pasisuks netrukus gyvenimas, juolab – kokie skalbikliai ir šampūnai atklys į Lietuvą. Naudojomės skalbiamąja soda ir ūkiniu muilu.
Na, tulpių pievelėje nebuvo, net šaligatvio su skrybėlėtais praeiviais po langais irgi nebuvo. Teko žolę ir medžius laistyti…
Raudonų tulpių netrūko Lietuvoje niekada, bet ypač jos suviešėjo XXI amžiuje.
galvojate, jog mūsų daugiabutis Lenino a. tulpyne stovėjo? Net kaimyno Iljičiaus tėvavardžiu neturėjome. O palei miegrajonių daugiabučius gėlės tik tada žydėjo, jei kas nors iš gyventojų jas sodindavo ir rūpinosi, jei joms tinkama žemė aplink namą buvo. Mūsų namas galu į siaurą vidinę gatvelę tada dar tik buvo mūsų vyrų iš miško atvežtais uogakrūmiais nuo gatvės pusės apsodintas. Iki gėlynų buvo dar toli – pirma reikėjo porą metų palaukti, kol statybininkai baigs kitų namų statybas, sutvarkys teritoriją, kelininkai nuties gatves ir šaligatvius bei takus, savivaldybė atveš durpių, jomis padengs aplink buvusį molį bei žvyrą, kad būtų aišku, kur kas bus. O kai durpių atveža, tada tos ir tie, kam gėlės rūpi, jau galėjo nugvelbti truputį durpių (parduotuvės jomis dar neprekiavo) ir bent tiek žemę po savo langų pagerinti.
Todėl pirmus kelis metus tie, kas turėjo lėšų, plėšė nepatinkančius apmušalus, virtuvės, vonios plyteles keitė, spinteles virtuvėse kabino, karnizus užuolaidoms tvirtino, baldus surinkinėjo, koridoriaus sieną lentelėmis apkalė, dar kažką darė. Pabaigę tai vieni, tai kiti įkurtuves šventė, o paskui prasidėjo euroremontų darbai – taigi, nei tulpių, nei juolab raudonų gvazdikų niekas nesodino. Džiaugėmės, kai durpėmis užbertuose plotuose žolė pradėjo dygti. Nešėme iš laukų kitapus plento laukų gėles ir išvaizdžius žolynus. Dar kokį krūmelį iškasdavome.
Gražūs prisiminimai. Lietuviški.