Rugsėjo 28 d. Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje buvo pristatytas leidinio „Birželis kvietė į Kovą“ II-asis tomas.
„Per tris nepriklausomybės dešimtmečius 1941 m. Birželio sukilimo problematikos klausimu pažengta pirmyn, bet padaryta, matyt, nepakankamai, atsižvelgiant į įvykio svarbą ne tik vietos, bet ir tarptautiniu mastu, – knygos „Birželis kvietė į Kovą“, kurios pristatymas vyko rugsėjo 28 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, įvadiniame straipsnyje rašo jos sudarytojas Vidmantas Valiušaitis. – Vis dar nesame surankioję daugelio svarbių šaltinių iš Lietuvos, o ypač – iš užsienio (Vokietijos, Švedijos, JAV, Kanados) archyvų, neturime pakankamai jų publikacijų, žuvusiųjų sukilėlių sąrašų, nesame tinkamai suregistravę jų žuvimo bei palaidojimų vietų, deramai jas pagerbę.“
Tai jau antrasis šios knygos tomas, kurį išleido leidykla „Žara“. Pirmasis buvo pristatytas toje pačioje Nacionalinėje bibliotekoje birželio 16 d., t. y. Birželio 23-osios 80-mečio išvakarėse, dalyvaujant leidinio redakcinei kolegijai, kurią sudarė Audronius Ažubalis, Kostas Ivanauskas, Vytautas Landsbergis, Valdas Rakutis, Arvydas Sekmokas ir V. Valiušaitis.
Pasak prof. V. Landsbergio, antrasis tomas „užbaigia laikinosios redkolegijos ir leidyklos „Žara“ sumanymą pristatyti visuomenei ir mokslui trumpą, bet didelės svarbos Lietuvos istorijos tarpsnį: „Birželis kvietė į Kovą“. Kas vyko Lietuvoje, negailestingai svaidomoje iš vieno okupanto rankų į kitas, o puoselėjusioje ir savo pačios rezistencinę valią – tai dvitomio leidinio apie 1941 m. vasarą turinys.“
Antrąjį knygos tomą sudaro 7 skyriai: I – Suokalbis, II – Agresorių kooperacija, III – Balsai iš „raudonojo rojaus“, IV – Diplomatinė tarnyba – rezistencijos citadelė, V – Vilties prošvaistė, VI – Rudoji okupacija, VII – Okupuotas kraštas: direktyvos, nurodymai, telegramos, ataskaitos. Tai dokumentai ir ano laikmečio balsai.
Apytikrės chronologinės ribos – nuo Molotovo-Ribentropo pakto pasirašymo iki maždaug okupacinio Civilfervaltungo režimo Lietuvoje įsitvirtinimo, t. y. nuo 1939 m. rugpjūčio 23-osios iki 1941 m. rudens. Sukilimui ir šešias savaites veikusiai Laikinajai vyriausybei skirtas tik vienas – V-tasis – skyrius Vilties prošvaistė.
Visa kita yra kontekstinė informacija, atskleidžianti kokiomis sąlygomis Birželio sukilimas brendo, ir kokiu būdu jo iškovojimai tapo užgniaužti bei likviduoti.
Kodėl tiek daug dėmesio Sukilimo kontekstui? Todėl, kad tai pats sudėtingiausias klausimas, interpretuojant Sukilimo ir šešių savaičių Laikinosios Lietuvos vyriausybės veiklos įvykius. Teisingai pastebi šio tomo autorius prof. K. Skrupskelis: „Reikia prisiminti, kad dokumentai retai yra skaidrūs savaime. Teisingai juos interpretuoti reikia išsiaiškinti ką jų autoriai galvojo, kokios buvo jų galimybės, ko jie siekė.“
Knygos pristatyme dalyvavo redakcinės kolegijos nariai Audronius Ažubalis, Kostas Ivanauskas, Valdas Rakutis, Vidmantas Valiušaitis bei leidyklos „Žara“ vadovė Ramutė Žandarienė.
Šiuo padarytu darbu neapsiribojant (nesustojant) yra siektina, kad Seimas patvirtintų Lietuvos valstybės istoriniu dokumentu Birželio 23-osios Tautos sukilimo paskelbtą Lietuvos valstybės atkūrimo aktą ir jo bei kitų Laikinosios vyriausybės dokumentų pagrindu kreiptis į Vokietiją ir kitas šalis dėl Birželio 23-iosios atkurtos Lietuvos valstybės suverenumo pripažinimo. Šiuo patvirtinimu rastųsi teisėtas ir tinkamas tarptautinis teisinis pagrindas traktuoti, kad 1944 metais iš hitlerinės okupacijos Lietuva buvo išlaisvinta ne kaip Sovietų sąjungos dalis, o kaip suverenios Lietuvos teritorija. Šių faktų ir valstybės teisinių dokumentų pagrindu Lietuva galėtų kelti bylą tarptautiniame teisme dėl pripažinimo, kad Sovietų sąjunga 1944-1990 metų laikotarpiu Lietuvą valdė kaip okupuotą šalį bei reikalauti atitinkamos žalos atlyginimo. Taigi nesustokime pusiaukelėje…
V.Valiušaičio sudaryta knyga “Birželis…” dar kartą patvirtina, kad istorija niekada nesitaiksto su melu, nes Tautos pamatinė vertė – TIESA. Pagarba sudarytojui, – juk kiekvienam aišku, kaip dabar sunku tokios tiesos siekti. Knygos pristatyme paminėtas ir dar vienas labai svarbi mintis, skirta dabartiniams istorikams ir politikams: teisingai įvertinti užsienio lietuvių/išeivių archyvinius dokumentus, nes šiandieniniai emigrantai, įsirašę į išeivių pokaryje įkurtas LB-nes, įsibėgėja skelbti klaidinančius faktus apie patriotišką išeivijos veiklą (pvz.jau gerai visiems žinoma ŠLB -nės emigrantų Vadovė), ir jeigu LR vyriausybė į tai vis dar žiūrės abejingai – ateityje, be abejo, prives ne tik Lietuvos istorinių tiesų pralaimėjimo, bet ir prie tarptautinio skandalo.