R. Gudaitis. Boružėlė Tauro kalną sujudino

Pažvelk pro langą, Bičiuli! Koksai būrys sveikina Tave! Jau išėjusiųjų – ir gyvų, dar gyvų Tavo bendraamžių, kolegų, atmenančių šiuo keistu, nerimastingu metu, jog krikštytas buvai Vyžuonų bažnyčioj su žalčio atspaudu akmeny, Vyžo žyme, todėl kad – Antanas, todėl kad – Gudelis, todėl kad – mūsų, o man dėl „gudiškos“ pavardės, kraujo grupės ir sielos giminystės – dvigubai!

Tik vakar, o ne prieš šešias dešimtis metų tose pačiose Vyžuonose po Antano Masionio tėvo laidotuvių ėjome į Tavo tėviškę. Atminty ir dabar – vieškelis, lygumos, tėviškės medžių guotai, alėja. Ir Tavo motinos rankos, jauniausiojo sūnaitėlio pasiilgęs žvilgsnis. Ir dabar – burnoj anykštietiškas obuolių skonis, vaišinai vėliau, o skaniausia obuolio rūgštelė buvo – tada. Vakar. Atminty širdingas mūsų pašnekesys apie idealus, mūsų svajonės ir gražios Lietuvos viltis. Tiems jaunystės idealams likai ištikimas iki šios dienos. Dažnai į Tave žvalgydamiesi, Tavimi pasitikrindami – ir mes. Argi čia kelio galas. Juk viskas mums dar prieš akis.

Vakar, o ne prieš dešimtmečius būta daug ko. Talento pamatuotos svajonės apie profesionalią aktorystę ir antras po lituanistikos studijų diplomas universitete. Domėjimasis dramaturgija ir meilė teatrui. Darbas strimagalviais per stebuklą valdžiose pražiūrėtuose „Kultūros baruose“ kartu su Romualdu Ozolu, Marcelijum Martinaičiu, Broniu Savukynu, Gražina Martinaitiene – drąsiose tam laikui iniciatyvose, publikacijose svarbus ir Antano indėlis.

Paskui darbai originaliosios dramaturgijos baruose, „Lėlė“, šiame ir užsienio lėlių teatruose statomos Antano Gudelio pjesės vaikams.

Aistringas susidomėjimas Indija (buvo energingiausias Lietuvos- Indijos draugijos kūrėjas) – sanskritu, indų filosofija, jos sąsajom su Vydūnu, mitologija, artumu indoeuropiečių prokalbei, baltams ir lietuviams. Stengėsi kelti ir išryškinti kiekvieną reiškinį ar asmenybę, svarbią šių santykių ir įtakų raidai.

Antanas – po Jono Trinkūno vienas iš svarbiausių Rasos šventės, Romuvos organizatorių. Šio sąjūdžio veikla ir prasmė Atgimimui, Nepriklausomybei milžiniška. Tačiau ar girdėjo kas iš Antano apie nuopelnus ir kitus niekus. Darė tai, ką liepė širdis, ką niekas kitas – be jo – negalėjo nuveikti. Nelenkė galvos. Nesiblaškė Toks atėjo į pirmus atkurtosios valstybės metus. Sumanymuose  kurti tautinę kultūrą, daugybėje kultūros reginių, Kultūros kongresuose – ir Antano siūlymai.

Nepriklausomybės metais tik Antano Gudelio pastangomis, atkaklumu nebuvo piktavalių ir neišmanėlių užgesinta Tautos namų idėjos liepsna. O norinčių tą padaryti, iškraipyti, išjuokti, diskredituoti – į valias. Prie šios testamentinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Jono Basanavičiaus, pirmojo tautinio Atgimimo idėjos įgyvendinimo, žinia, prisidėjo Justinas Marcinkevičius, Algimantas Nasvytis, suburta iš autoritetingų žmonių Tautos namų Santara, bet praktiniai rūpesčiai visados gulė vien ant Antano pečių. Visi buvę valdžioje – žadėjo, ir visi – pažadų netesėjo.

Tik Antanas ir toliau su visais kruopščiai, kantriai derėjosi, tik Antanas drąsino kitus, kai Tautos namai beviltiškai tolo savus reikaliukus tvarkančių Tauro kalno užstatytojų ir kitokių niekadėjų džiaugsmui. Kas metrais, tonomis išmatuos dokumentus: nutarimus, deklaracijas, projektus, ketinimų ir akių muilinimo protokolus! Kas atseikės posėdžiuose sugaištą laiką!

Dabar projektas lyg ir patvirtintas, vadinamas Nacionaline koncertų sale, droviai Tautos namus nutylint, bet vis stumiamas, vis atidedamas – kad tik Tautos namai imtų ir netaptų tikruoju tautinės kultūros židiniu, švyturiu Lietuvai, o viso labo dar vienu akvariumu iš stiklo ir betono. Visi apgaudinėjo, apgaus ir šie! – sakome Antanui, o jis vis šypsosi ir derasi, ir tiki sėkme, ir mus tamošius bekepurius savo tikėjimu užkrečia.

Lietuvių, Vilniaus mitologijos tyrinėjimai, puiki Antano Gudelio knyga „Vienas Vilniaus kalnas“ su dedikacija „Romui, kuriam nereikia nieko pridurti, – Antanas, kuriam tas Vilniaus kalnas tapęs gyvenimo dalimi“, mūsų linkėjimai, kad be kasdienių rūpesčių tęstų mokslinius tyrinėjimus, keltų naujas vaizduotę audrinančias hipotezes…

Bet Antanas nebūtų Antanas, jei galvotų apie save! Gerai prisimenu, kaip jis inicijavo Jono Basanavičiaus premijos steigimą: rašė nuostatus, siūlė komisiją, rūpinosi, kad ši premija prilygtų Nacionalinei… Keista, labai keista, kad Antanas Gudelis liks nepastebėtas ir šiais metais. Regiu, kaip už šiuos žodžius Antanas ne tik rodo kumštį, bet ir grūmoja grūmoja. O man kas. Nepastebime tautos dvasinei kultūrai labiausiai nusipelniusių žmonių!

Antanui Gudeliui svarbiausia, kad boružėlė Tauro kalną sujudino, kad Tautos namai – bus! Būk pasveikintas, Antanai! – su gimimo diena, su Tavo svajone! – su būsima kupeta metų, o kiek – nesakysim!

Tik tau vienam šiandien Radvilų funduotos bažnyčios šventoriuj šventas žaltys ėmė ir… O ar nusišypsojo akmeninę tautos istoriją menančiu žvilgsniu, ar pašnibždėjo aukštaitiškai – gali ir garsiai nesakyti, Antanai. Mes jaučiam, ką tu jauti – ir tai yra svarbiausia.