Įdomūs ir šalyje retai pastebimi mokyklų kiemų įrengimo sprendimai gali nemažai prisidėti prie vaikų judėjimo įgūdžių ugdymo.
Tokią išvadą pateikė Lietuvos sporto universiteto (LSU) mokslininkės, kurios, bendradarbiaudamos su kolegomis iš penkių kitų Europos valstybių, parengė projektą apie Šiaurės ir Baltijos šalių ugdymo įstaigų erdves, skirtas fiziniam aktyvumui gerinti.
Rekomendacinio pobūdžio medžiagoje LSU mokslininkės pateikė mokyklų kiemų projektavimo patarimų, kurie turėtų padėti pagerinti vaikų fizinio aktyvumo galimybes.
„Kolegoms iš Norvegijos kilo idėja paieškoti būdų, kaip tinkamai išnaudoti aplinkos suteikiamas galimybes mokyklų kiemuose, kurios leistų vaikams lavinti savo judėjimo gebėjimus, – kalbėjo projekto koordinatorė docentė Renata Rutkauskaitė. – Lyginome šešių šalių mokyklų aplinkas ir netgi jas reglamentuojančius dokumentus, kurie retkarčiais labiau riboja nei skatina vaikų fizinį aktyvumą.
Lietuvos ir Latvijos pavyzdžiai byloja, kad reglamentuojantys dokumentai labai apriboja vaikus, o Skandinavijos šalyse tokie dokumentai yra tik rekomendacinio pobūdžio.“
Mokslininkės atliko Lietuvos, kaimyninės Latvijos, Estijos ir trijų Skandinavijos šalių – Norvegijos, Suomijos bei Islandijos – ugdymo įstaigų kiemų palyginimą.
Paprašyta įvardyti esminius skirtumus tarp skirtingų valstybių mokyklų kiemų, R. Rutkauskaitė pabrėžė improvizaciją ir natūralumą, būdingą skandinavų suprojektuotoms ugdymo įstaigų žaidimo aikštelėms.
„Skandinavijos šalyse žaidimų aikštelės tikrai gerokai įvairesnės. Pavyzdžiui, kai kuriose Suomijos mokyklose vaikai gali laipioti uolas imituojančiomis sienelėmis. Norvegijoje ar Islandijoje vaikai skatinami kurti ir vaidinti, todėl mokyklų aikštelėse galima rasti amfiteatrų. Tokių dalykų Lietuvoje nepastebėjome“, – teigė socialinio mokslo daktarė.
Įdomus dalykas, kurį Lietuvos ugdymo įstaigose pastebėjo projekto vykdytojai, buvo automobilių stovėjimo aikštelės, dažnai užėmimančios didesnę mokyklos teritorijos dalį nei žaidimams skirtos erdvės.
R. Rutkauskaitės, tokios ugdymo įstaigos dažniausiai yra įsikūrusios didžiuosiuose šalies miestuose, tad mokyklos sąlyginai nedidelę erdvę taupo didesnių žaidimo aikštelių sąskaita.
„Dažniausiai tokių atvejų pasitaiko šalies gimnazijose, nes vaikai nesinaudoja kiemo erdve, tad ji paverčiama automobilių stovėjimo aikštelėmis, kuriose savo automobilius stato ir mokiniai. Vienas iš pavyzdžių – beveik pačiame Kauno centre esanti gimnazija. Šios mokyklos kiemą pamatę kolegos iš užsienio buvo šokiruoti. Minimalios krepšinio ir futbolo aikštelės, jokios natūralios gamtinės aplinkos. Tokių dalykų niekada nepamatytume Skandinavijos šalyse“, – pasakojo R. Rutkauskaitė.
Anot mokslininkės, nors ir bandoma pagerinti moksleivių fizinį aktyvumą Lietuvos mokyklose, šalies ugdymo įstaigos per mažai išnaudoja savo aplinkas – landšaftą ar augmeniją.
„Lietuvoje skiriama daug dėmesio lauko treniruokliams, ko kitose šalyse yra kur kas mažiau. Užsienio šalyse labiau išnaudojamos aplinkos galimybės – nusileidimas į įdubą ir pakilimas į kalnelį, akmuo ar ištiesti lynai gali būti panaudojami kaip parkūro trasa, o greta augantis medis vaikams patrauklus dėl galimybės į jį įlipti ar už jo pasislėpti, – pabrėžė R. Rutkauskaitė. – Dėl to savo tyrime labai akcentavome, kad tokios aikštelės turėtų būti skirtos ne vien fizinio ugdymo pamokoms.“
LSU rektorė Diana Rėklaitienė tikino, kad sąlyginai nedidelio fizinio aktyvumo mokyklose problemą reikėtų spręsti kartu su sporto ir sveikatingumo sektorių valdančiomis įstaigomis.
„LSU mokslininkai, bendradarbiaudami su kitų šalių kolegomis, ne tik atlieka bendrus tyrimus, bet ir apibendrina įdiegtas naujoves kitose šalyse, siekiant jas sėkmingai įgyvendinti mūsų aplinkoje. Svarbus šio projekto tikslas – pritaikyti ar įveiklinti esamą aplinką taip, kad žmogus nuo mažumės būtų motyvuotas sportuoti. Tokios aplinkos padeda vaikams būti fiziškai aktyviems ne tik per fizinio ugdymo pamokas, bet ir per pertraukas.
Bandydami projekto rezultatus įgyvendinti Lietuvos mokyklose susiduriame su problema, kad sprendimus priimančios institucijos siaurai pasižiūri į šią sritį ir mano, jog šią problemą turėtų spręsti išskirtinai fizinio ugdymo mokytojai, nors tai tikrai nėra tik jų veiklos sritis – tai tarpdisciplininė ir tarpsektorinė problema. Šis projektas skirtas sporto politikos formuotojams, nuo kurių priklauso tokių aplinkų sukūrimas. Kol į šią problemą nepažvelgsime globaliau, tol pažangos nepasieksime“, – kalbėjo D. Rėklaitienė.
