Rašytojos Aldonos Ruseckaitės knyga „Per žarijas“ patvirtina, kad vertingiausia gerbti tokią kūrybą, kurioje 21-jo amž. pilietis rastų terapinę pagalbą prieš išpuikimą, pavydą, gobšumą, nesąžiningumą, negailestingumą, susvetimėjimą ir menkystę. Kūryba privalo gydyti dvasiškai sergančią visuomenę.
Nobelio premijos laimėtoja Svetlana Aleksejevič prisipažįsta: Kartais mane vadina katastrofų rašytoja, bet aš jaučiuosi kitaip Žodžio pasaulyje, jaučiuosi kaip žmogaus dvasios rinkėjas.
Šveicarų rašytojas Karlas Spiteleris (Carl Spitteler), 1919 m. apdovanotas Nobelio premija už romaną „Imago“, kurio stiprybė: – visuomenės pilietinės atsakomybės sąžinė, tiesianti kelius į tautos dvasingumą.
2019 m. K. Spitelerio apdovanojimo Nobeliu šimtmečio proga literatūros kritikai vertino Spitelerio kūrybos terapinę satyrą, tikslu – gydyti dvasiškai sergančią visuomenę, nes 20 a. pradžios skaitytojai užvertę Spitelerio „Imago“ paskutinį puslapį pasijusdavo paguosti ir doroviškai sutvirtėję…
Kaip jaučiasi žodžio pasaulyje buvusi lietuviškos literatūros Maironio muziejaus Vadovė A. Ruseckaitė?
Perskaitęs jos naujausią kūrinį „Per žarijas“, manau, su džiaugsmu patirs tą patį – meilę lietuviškam Žodžiui ir jo menininkams, kurių kūrinių naratyvai sukelia skausmo, meilės, džiaugsmo, neapykantos, juoko, pavydo, pykčio, baimės, kančios, panikos, nerimo, susitaikymo – visų dvasinių žmogiškųjų jausmų spektro sūkurius, ir skaitytojas nepasiliks vienas grumtis su asmeniškomis ir politinėmis klaidomis, skriaudomis ir neviltimis, o pasidžiaugs didžiųjų tautos talentų atradimų pakilumu, stiprybe atlaikant pasaulines negandas, kai pragyvento laiko zigzagais su trenksmais per grumstus lekia biurokratijos vežimas, traukdamas nekaustytų laiko žirgų…
Poetas M. Martinaitis pasiguosdavo: Kai viskas atrodydavo prarasta, juoda, beviltiška dar likdavo kilnūs ar išdidūs rašytojų vardai knygose: V. Kudirka, Žemaitė, J. Biliūnas, Lazdynų Pelėda, Maironis, S. Nėris. Su jais patyriau gražiausią, paslaptingiausią vienatvę, kurios dabar niekur nerandu…
Skaitytojams aišku, kodėl ilgametė muziejaus Vadovė irgi niekada nebūna vieniša. Jai stiprybės teikia prie jos besiglaudžiantys brangūs talentingų kūrėjų vardai: J. Grušas, P. Širvys, B. Brazdžionis, P. Višinskis, Žemaitė…
Knyga turtinga ir naujais literatūriniais faktais, jų nesenstančiu dvasiniu patrauklumu, nes autorė neria pasakojimo tinklą, gaudo patirčių, išminties laiko ženklų „žuvis“ dvasingo laiko gelmėje…
Taip pristato Ruseckaitės ese leidyklos redkolegija, o istoriškai detalus knygos audinys piešia išskirtinai prasmingų gyvenimų liudijimus. Gyvenimų, kurie buvo ir, laimei, dar nepamiršti atėjo į 21-jį amžių.
Pusę amžiaus negailestingo likimo išblaškytus, tuos Vardus iš svetimiausių tolimiausių šalių į Maironio muziejaus archyvus juos atvedė Tėvynės Atgimimas, nešdamas viltį, kad žmonės dar patirs Tėvynėje darbo ir gyvenimo džiaugsmą. (p. 122).
Iš tikrųjų, ar yra senatis istorijai, prabėgusiam laikui? (p. 182) – klausia Autorė. Jai svarbiausia nepavargt tolimame būtajame laike, o praeitį pajusti iki tokios gelmės, kai net senojo Maironio sodo gėlės gali atvirauti ta pačia kalba su visų lietuviškų etnografinių darželių gėlėmis, ir pasakyti tai, ko niekas iki šiol nepasakė – juk Poeto Maironio talentas pažangiausiais savo kūriniais išsiveržė toli iš savo laiko, iš savo dvasininkų luomo nustatytų rėmų, jo tikėjimas geresne liaudies ateitimi, šviesos ir pažangos pergale nedalomai surišta su Jo meile Tėvynei, jos žmonėms, kalbai, dainoms, papročiams…
Jautriomis spalvomis Autorė nupiešia savo keliones į Šveicariją ir Peterburgą – ir visur suranda didžiojo Genijaus pėdsakų aidus… Maironio kūrybos tąsa nuo Bernotų žvaigždėtų naktų, kai mėnulio pilnatis apšviečia lietuviško kaimo pirkutės langą…
Iki Įsakijaus soboro Petrograde: dega žvaigždės aukštai: Į dangų viliodamos kviečia… Rėdėdamas pilnas mėnulis antai Įsakijo bokštą nušviečia… (p. 192).
Ruseckaitės knygoje daug jausmingos paguodos, pelnytų paglostymų laiko bangose spėjusių nuskęsti lietuvių moterų – kūrėjų vardams. Skyrelyje, pavadintame „Kalėjimai“, netikėtai sublykčioja pamirštas rašytojos Onos Pleirytės – Puidienės vardas, jos bedalio likimo paslaptys ir pristatomas romanas „Tėviškė“, kurį gerai įvertino net pats Maironis.
Skyrelyje „Apaštalas“ pabyra visa eilė mūsų 19–20 amžiaus kūrėjų Moterų, kurios ne tik kūrė dvasingus kūrinius, bet lyg Motina Teresė šelpė varguolius, slaugė, gydė, globojo – pasaulį stebindamos savo maldomis ir gerumu.
19-jo amžiaus lietuviško kaimo moteris Žemaitė siekė, kad pasaulis būtų teisingesnis, gražesnis, šviesesnis, todėl kritikavo ir šaržavo… (psl. 223).
Gabrielė Petkevičaitė Bitė buvo ta asmenybė, ta moteris, kuri galėjo visus sujungti… Alinama nesveikatos, bet išties – darbo milžinė.
Lietuvių literatūros Apaštalui Povilui Višinskiui mažai reikėjo Ją vesti už rankos, nes ji gerai suvokė rašyto žodžio vertę… Višinskio kūrybinės išminties sėmėsi visas to meto talentingų moterų žvaigždynas.
Liūdno likimo emigranto, pagal Bernardą Brazdžionį – „tremtinio“ – gyvenimą praleidęs Los Andžele, ryškiausias ir Tautos mylimas Pranašas kartodavo: pirmoji eilėraščio eilutė esanti nuo Dievo, o jau kitos – nuo poeto…
Knygos kūrėja prisipažįsta, kad paruošiant Poeto archyvus kelionei iš Los Andželo į Lietuvą laikas lyg popieriaus dulkės byrėjo tarp pirštų, skleidėsi paslaptys… smulkmenos ir didūs dalykai… (p. 112).
Su Tėvynės atgimimu, su naujos santvarkos pokyčiais į lietuvišką literatūrą Maironio muziejaus turtų aruoduose rikiavosi penkis dešimtmečius režimo uždrausti tautos kūrėjų vardai.
Didžiulę kūrybinio kraičio skrynią iš Brazilijos jachta „Laisvė“ parplukdė vienišųjų išdidžiųjų karaliaus Petro Babicko literatūrinį kraitį.
Tame žmoguje… didelė paslaptis, apgobusi gyvenimą, užsispyrę jo dvasios pavidalai, nepasidavimas aplinkybėms… Išdidi, ori vienišystė. Iki gilios senatvės, iki paskutinio atodūsio, kai iškeliavo aštuoniasdešimt devynerių…
Carpe diem! gaudyk dieną, gaudyk momentą! Šis lotyniškas posakis Babinos galvoje staiga padarė keistą perversmą…(p.148).
Gyveni tol, kol suvoki, kad Laikas iš tavęs nieko neatėmė, tik davė ir davė (p. 78). Gyvenimo mes nepasuksime Jis eina ir eis, sukamas didesnių jėgų… (p. 133). Kartais tos jėgos būna skausmingai nepakeliamos… iki išprotėjimo, iki išdavystės, kuriai apibūdinti reikėtų visos enciklopedijos, ir kiekvienas joje įrašytų savo apibrėžimą…
Minėdama talentingo vaikų literatūros poeto Kosto Kubilinsko vardą, Autorė klausia: gal išdavikas buvo ne žmogus, o kūryba? (p. 21) Bene pats reikšmingiausias klausimas Tėvynei ir jos kūrėjams…
Retai galima sutikti tokį laimingą kūrėją, kuris galėtų neabejodamas pasakyti: mano profesija ir mano tarnystė – yra mano likimo pomėgis. Reiškia, jo paskyrimas svarbioms pareigoms atitinka visus bruožus.
P. S. Kartą žurnalisto paklaustas „kokiais bruožais remiantis paskiriamas komandai treneris? – krepšininkas – legenda Sergėjus Jovaiša atsakė, kad nėra girdėjęs apie kažkokius bruožus… Tragiška, kad Lietuvoje tai toleruojama ne tik sporte, bet ir mene.
Didelei LR Kultūros ministerijos gėdai, į Nacionalinės premijos įteikimą neįleidžiama talentinga tautos artistė Viktorija Kuodytė, o parodžius kito kandidato į Nacionalinę tautos premiją režisieriaus Algimanto Puipos nuotrauką – jo irgi neatpažįsta ne vienas Kultūros ministerijos susireikšminęs šulas, ir supainioja su pasaulinės mafijos bandito nuotrauka…
Apverktina padėtis, kai literatūros kritiku save laikantis ir prie savo pavardės rašantis garbingą „DR.“ titulą parašo knygai recenziją jos neskaitęs. Kokios pagarbos jis susilauks iš atidžiai knygą perskaičiusio, ir protingai įvertinusio eilinio Lietuvos skaitytojo?
Tragedija, kad 30 metų laisvi kurti ir garsinti tautinę literatūrą Lietuvos kūrėjai nesulaukia ją protingais argumentais pasveriančio kritiko…
Labai informatyvus straipsnis apie rašytojos Ruseckaitės knygą ,,Per žarijas” ir jos herojus. Kritika dėl kritikų taipogi teisinga. Jei rašytojai rašo savo kūrinį dėl to, kad negali nerašyti, tai kritikai be pinigų nerašo… Kultūros ministerija į šį kliuvinį turėtų atkreipti rimtą dėmesį. Palyginus su Atgimimo metais, šiuolaikinė padėtis yra apverktina, nors gyvename turtingiau ir laisviau…