Nuo liepos 7 iki rugsėjo 30 dienos Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Tado Vrublevskio skaitykloje veikia nauja paroda „Mažesniųjų brolių spauda“, skirta Pranciškonų spaustuvės Vilniuje 350-osioms metinėms.
Išsamesnį šios parodos variantą Bibliotekos lankytojai gali rasti virtualių parodų portale http://eparodos.mab.lt.
Vilniaus pranciškonų spaustuvė, savo veiklą pradėjusi 1671 m., knygos istorikų paprastai priskiriama prie vadinamųjų mažųjų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės spaustuvių, vis dėlto jos leidiniai reikšmingai papildė LDK leidinių visetą.
Sumanymas turėti savo spaustuvę Vilniuje priklauso tuomečiam Vilniaus pranciškonų konvento gvardijonui Jokūbui Pranciškui Dluskiui (apie 1625–1683).
Spaustuvės įrangą jis jau buvo įgijęs 1667 m., ją privačiai naudojo dirbdamas Drohičine ir Zamoscyje.
Grįžęs į Vilnių, išrūpino spaustuvei Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Mykolo Kaributo Višnioveckio privilegiją (ji patvirtinta 1670 metais).
Iš viso per savo veiklos laikotarpį (1671–1781, su pertraukomis) Vilniaus pranciškonai išleido daugiau kaip 160 leidinių, iš jų lietuvių kalba – 13.
Tai buvo religinė literatūra (maldų knygos, apeigynai, regulos ir pan.), teologijos knygos, proginės (laidotuvių pamokslai, panegirikos) ir originaliosios literatūros veikalai.
Vienas tokių – itin žinomas Džono Barklėjaus (Johno Barclay) (1582–1621) eiliuotas herojinis epas Argenidė (1756), vien XVII a. lotynų kalba perleistas 30 kartų, išverstas į daugelį kitų kalbų ir XVIII a. skaitytas LDK skaitytojų, dažnai cituotas to meto proginėje literatūroje.
Parodos lankytojai turės galimybę susidaryti savo nuomonę apie šią spaustuvę ir jos leidinių tematiką, poligrafinę bei meninę jų kokybę.
Vilniaus pranciškonų leidiniai specialaus knygos ir spaudos istorikų dėmesio dar nėra sulaukę, ši oficina minima tik bendrame LDK spaudos istorijos kontekste.
Žinoma, kad, be J. P. Dluskio, Vilniaus pranciškonų spaustuvei XVIII a. vadovavo Feliksas Tovianskis, Viktoras Stepurevičius, Juzefas Senkalskis, Placidas Novickis, bet nežinoma, kodėl spaustuvės veikloje būta pertrūkių, kada ir kodėl jie atsirado, kas ją, 1781 m. pardavus dėl skolų, nupirko (spėjama, kad Vilniaus akademijos spaustuvė) ir dar daugelis kitų dalykų.
Šios spaustuvės 350 metų sukaktis – proga šiek tiek įdėmiau pažvelgti į Mažesniųjų brolių Vilniaus leidinius ir nors taip atlyginti šią LDK spaudos istorijos spragą.
Parodos autorės: dr. Alma Braziūnienė, dr. Kotryna Rekašiūtė. Redaktoriai: dr. Artūras Judžentis, dr. Giedrė Miknienė. Už patarimus rengėjai dėkoja Agnei Zemkajutei ir dr. Inai Kažuro.
Čia delfis, bernardinai ar Alkas?
O kaip technikos, spaudos istorija; knygų leidybos istorija, knygrišystės menas, iliustracijos menas, raštingumo ir išsilavinimo plėtros spartėjimas? O kaligrafija (mirštu dėl jos!) – tobulas rankraščio meno pavyzdys jau galėjo būti padaugintas, iš tokios knygos galėjo daugybė žmonių mokytis, kaip lavinti ranką (o kaip šis užsiėmimas smegenis lavino!).
Atsiverti kompiuterinius šriftus – atrodo, kompiuteriai viską pamėgdžioti gali, Bet… kas yra, kad tekstas jomis praranda žavesį? Kažkuo netikru dvelkia? O kaligrafijos meną išmanantis pamerks plunksną į rašalą, ir tas pačias raideles taip išvedžios… Taip ir jauti šilumą nuo jų dvelkiant. Atsiverti tų laikų knygą, žiūri į raideles, ir kažkas tavyje spurda…
– lt.wikipedia.org/wiki/Levas_Vladimirovas
Taip, pritariu: kaip kitose organizacijose, taip ir katalikų bažnyčioje – „kieti vyrukai“ greit užuodė, kaip tikėjimą asmeniniams tikslams, savajai didybės manijai tarnauti priversti.
Kalbant apie pranciškonus – o ar tais laikais, katalikų valdomoje teritorijoje žmogus turėjo kitą pasirinkimą? Didvyriai – taip. Bet juk jų tik vienetai gimsta? Pateiksiu pavyzdį iš pirmojo atšilimo laikotarpio sovietinio filmo: kažkur Sibire, komjaunimo organizacijos susirinkime, vieni kitus skundžia už nekomjaunuolišką elgesį. Vienam už tai kliuvo, kad jis cerkvės chore dainuoja. Laimei kitas, atšilimo bangos jau pagautas komjaunuolis, jam taip atšauna: „Да потому он поёт в церковном хоре, что до Большого театра ему на репетиции ходить далеко“. Ar daug kas IKI atšilimo būtų taip pateisinęs, ir tai abiem gerai baigtųsi? Kita vertus – ar jų čia atneštas spaudas menas, atėjus laikui, nepasitarnavo lietuviškumo išlaikymui? Taip jau yra, kad ne visada „čia ir dabar“ yra, kaip nori. Todėl ar ne šaunu, kad bet kokiomis sąlygomis sugalvoji, kaip savo Tautos išsaugojimui pasinaudoji tuo, kas dabar prieinama?