Birželio 16 d. ministras Simonas Gentvilas įteikė po Lietuvos raudonąją knygą ir padėką kiekvienam iš penkiasdešimties naujojo leidinio autorių, taip pat jo rengėjams, redakcinės kolegijos nariams. „Lenkiuosi prieš jus už šią dovaną Lietuvos visuomenei, už šį didelį darbą“, – sakė ministras.
Naujos Raudonosios knygos, kapitalinio Aplinkos ministerijos leidinio, sutiktuvės ir jį parašiusių mokslininkų bei rengėjų pagerbimo iškilmės vyko gamtos apsuptyje – Verkių regioniniame parke šalia Verkių rūmų, kur įsikūręs Gamtos tyrimų centras.
Jo vadovas prof. dr. Sigitas Podėnas, sveikindamas šventės dalyvius, priminė, kad toje pačioje vietoje prieš 14 metų vyko ir ankstesniojo Raudonosios knygos leidinio sutiktuvės. Gamtos tyrimų centro mokslininkai – pagrindiniai šios knygos autoriai.
Beveik ketverius metus – tiek laiko prireikė naujajam leidiniui parengti – prie autorių komandos vairo stovėjo jo vyriausiasis redaktorius, Gamtos tyrimų centro Botanikos instituto Floros ir geobotanikos laboratorijos vadovas dr. Valerijus Rašomavičius. Jis buvo ir ankstesniojo leidinio vairininkas.
Pasak Valerijaus Rašomavičiaus, naujoji knyga buvo rengiama visiškai kitaip nei ankstesnė. Šįsyk pirmą kartą apie 900 rūšių įvertinta ne pagal atskirų mokslininkų patarimus ir žinovų siūlymus, o pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos vertinimo bruožus.
Vyriausiajam redaktoriui teko ne tik styguoti visą gana nelengvą atrankos, kurias rūšis įtraukti į Raudonąją knygą, procesą, bet ir atsižvelgti į pačius įvairiausius pageidavimus.
Pavyzdžiui, į teksto apie vieną retą paukštį autoriaus reikalavimą iliustravimui rasti tik tokią nuotrauką, kurioje aiškiai matytųsi, kokios žydros to sparnuočio akys.
Kalbėdamas apie Raudonosios knygos ateitį, Valerijus Rašomavičius pabrėžė, kad būtina gauti pakankamai lėšų jai parengti.
„Nors Gamtos tyrimų centras ir nepavaldus Aplinkos ministerijai, turėtume jį finansiškai remti. Labai svarbu, kad mokslininkai toliau tirtų, o mes žinotume, kas vyksta su mūsų gamta. Naujoji Raudonoji knyga yra plonesnė už ankstesnę, bet tai nereiškia, kad savaime pagerėjo rūšių būklė. Ar ši knyga storės ir didės, tiesiogiai priklauso nuo mokslo finansavimo“, – sakė Simonas Gentvilas.
Leidinio autoriai, atsakinėdami į improvizuotos diskusijos klausimus apie Raudonąją knygą ir jos ateitį, atkreipė dėmesį, kad vienas svarbiausių rūpesčių – paruošti pamainą, kuri tą knygą rengs. Ne tiek jau daug jaunimo renkasi biologijos studijas. Todėl būtina jį skatinti, nes antraip pritrūksime mokslininkų.
Vienas iš būdų – kuo plačiau atverti visuomenei, ypač moksleiviams, Raudonojoje knygoje užfiksuotus mūsų gamtos turtus, kurie tiesiog išnyks, jeigu jų nesaugosime. Aplinkos viceministro Dano Augučio požiūriu, tam reikėtų kuo plačiau pasitelkti išmaniąsias priemones, pavyzdžiui, retą augalą atpažįstančias mobiliąsias programėles ir pan.
Tačiau savo traukos nėra praradusi ir „popierinė“ knyga. Todėl Aplinkos ministerijos siekis – kad išspausdintas naujasis leidinys pasiektų kuo daugiau šalies viešųjų bibliotekų, ypač kaimo vietovėse.
Ministras Simonas Gentvilas padėkojo Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai, kuri apsiėmė išplatinti beveik pusę tiražo – arti 1,3 tūkst. egzempliorių. Šį pažadą patvirtino bibliotekos Žinių išteklių departamento direktorė Jolita Steponaitienė, simboliškai iš ministro rankų priėmusi Raudonąją knygą.
Nors knyga ir sunkoka – sveria 2,573 kg, ne vienas mokslininkas renginio metu laikė ją apkabinęs. Raudonoji knyga jau tapo jų gyvenimo dalimi. Todėl, pasak jos autorių, naujojo leidinio sutiktuvės jiems tapo švente. Ne formaliomis pristatymo iškilmėmis, o tikra švente, kai visa komanda susirinko draugėn, gyvai, ne virtualiu būdu, pabendravo ir visai neskubėjo išsiskirstyti.
