E. Šiugžda. Tik per pasaulio visumos suvokimą suprantama tautos paskirtis

Šių metų balandžio 3 d. sukako šešeri metai, kai mirė Lietuvoje ir net už jos ribų žinomas politikas Algirdas Patackas – filosofas, lietuvių tautos kultūros aiškintojas, tautos puoselėtojas. Taip trumpai galima jį apibūdinti. Pasakyti, kad Algirdas buvo okupacijos ir nepriklausomybės laikų disidentas, Kovo 11-osios nepriklausomybės akto signataras, kelis kartus rinktas Seimo nariu, būtų per maža ir paviršutiniška – tai daugeliui tapo žinoma atgavus nepriklausomybę. Algirdą, kaip istorijos ir dabarties tesėją, teisingai apibūdino vienas politologas: „Algirdas Patackas buvo ne savo laiko žmogus.

Žmogus iš praeities, geresnės, didingesnės, idealizuotos. Praeities, kokios tikriausiai niekada nebuvo, kurios pagražintas vaizdinys liko tik senųjų amžių raštuose. Algirdas buvo tarsi nužengęs iš antikinio epo ir XIX amžiaus istorinio romano puslapių“.

Kai susipažinau su juo artimiau, netrukus išgirdau susijaudinimą, net perspėjimą, kad laikinai nebendrautume, nes jis yra tardomas saugumiečių (tuo metu tiesiai jis to nesakė), tad reikia saugotis. Paskui supratau, kad jį tardė dėl nelegaliai leidžiamo literatūrinio kultūrinio leidinio „Pastogė“, o dar vėliau mačiau jį susikrimtusį, nuliūdusį, iškankintą dėl, kaip supratau, jo artimo bendraminčio Mindaugo Tomonio, su kuriuo ir leido tą pogrindžio žurnalą, žūties.

Dažnai susitikdavome po Mišių Kauno Arkikatedroje, sugužėdavome į Vilniaus gatvėje esančią „Žaliąją“ kavinę. Būdavome keliese: jis – Algirdas Patackas, jo artimas draugas Algirdas Saudargas (būsimasis sąjūdietis, signataras, vėliau užsienio reikalų ministras), taip pat Petras Kimbrys, kartais Vidmantas Povilionis (vėliau irgi sąjūdietis, signataras), ir visada būdavome mes – Livija Šiugždienė ir aš. Vieną ar kitą kartą buvo ir Vytautas Ališauskas (vėliau buvęs Lietuvos atstovu prie Šventojo Sosto) bei dar vienas kitas.

Visada būdavo malonu klausytis Algio (Algučio, kaip aš su žmona jį vadindavome) svarstymų įvairiausiais klausimais. Tada buvome dar palyginti jauni, beieškantys išeičių iš susidariusios padėties – juk okupuotoje Lietuvoje lietuviška spauda ir laisvas žodis buvo uždrausti. Susėdę prie pasirinkto staliuko, kalbėdavome ir apie etnografiją, Rasos šventę, krikščionybę, Oskarą Milašių, apskritai lietuvišką kultūrą – tai buvo aktualiausios Algirdo pokalbių temos.

Aišku, neišvengiamai kildavo ir politinių temų, nes jos glaudžiai siejosi su pasaulėžiūra. Kartais pastebėdavome, kaip netoliese prisėdę du ar trys vyrai klausydavosi mūsų pokalbių. Į tai dėmesį atkreipė Algis – linktelėdamas į seklių pusę, perspėdavo, tačiau pokalbį toliau tęsdavome – mes juk nesirengėme ginklu versti sovietų valdžios.

Vėliau Algirdas užeidavo pas mus į V. Krėvės prospekte esantį nedidelį butą, kur vaišindavomės kava ir „plepėdavome“. Apsilankydavo pas mus ir kiti mūsų draugai. Tie „plepėjimai“ parodė didžiulį Algio įvairių klausimų – tautiškumo, religijos, kultūros, istorijos, filosofijos – supratimą. Mus visus traukė toji kavos gėrimo ceremonija ir prasmingi pokalbiai. Deja, tų pokalbių įrašų neišliko, nes juos fiksuoti tada buvo labai pavojinga. Algis mėgdavo labai saldžią kavą, į ją dėdavosi net keturis šaukštelius cukraus, ir mes tuo stebėdavomės. Tada jam ar kitiems mūsų pašnekovams parodydavau ir gautą naują „Aušros“ ar „LKB kronikos“ numerį, tačiau Algirdas nelabai tuo džiaugdavosi, nors susidomėjęs praversdavo visus puslapius – jis buvo gana kritiškas.

Susitikimai su Algirdu man būdavo tikra atgaiva – iš jo lūpų, iš jo sielos sklido tokia išmintis, kurios negirdėjai niekur ir su niekuo negalima buvo lyginti. Jis sužadindavo mano mąstymą, domėjimąsi pasaulio kultūra ir religija, o ypač lietuvių ir baltų pasaulėjauta – nors tuo jau ir pats anksčiau domėjausi, bet jo išmąstymai sukeldavo man susižavėjimą niekur negirdėtomis įžvalgomis. Baltų kultūroje ir pasaulėjautoje jis atrado tai, ką vadino darna ir ką galima būtų apibūdinti kaip materialaus ir dvasinio gyvenimo harmoniją.

Algirdas pas mus ateidavo vėlai vakare, kartais po apsilankymo pas Lolitą Kurklinskaitę, kuri, galiu manyti, padėdavo redaguoti Algirdo straipsnius. Jis nesakydavo, kokiu tikslu eidavo pas Kurklinskus ir jų dukrą Lolitą, gyvenusią su tėvais ir savo seserimi Rasuole (Lolita jau seniai emigravusi į Vokietiją, o Rasuolė prieš kelerius metus mirusi). Tik nepriklausomybės metais iš Lolitos ir jos mamos sužinojome: Lolitos ir Rasuolės mama Joana buvo „Aušros“ redaktoriaus kun. Liongino Kunevičiaus sesuo, tad buvo tiesioginiai ryšiai su šio leidinio redaktoriumi, nors tai tada niekur ir niekada nebuvo afišuojama. Vėliau sužinojome, kad Algis su Lolita išties redaguodavo kai kuriuos straipsnius „Aušrai“.* * *

1983 metais man kilo mintis leisti kultūros ir religijos krikščionišką leidinį „Viltis“. Prie jo turiningumo daug prisidėjo ir Algirdas – gal todėl savo anūkę jis pavadino Vilte. (Jos graži nuotrauka su vainiku puošia A. Patacko knygos „Litua“ viršelį – taip gražiai jis įsivaizdavo iš senosios etnografijos elementų sruvenančią lietuvių kultūrą.) Jis pritarė, gal iš pradžių ir nelabai noriai, kad leistume tokį kultūros, religijos, filosofijos leidinį. Praktikos kažkiek jau turėjau: rašiau straipsnius į „LKB kroniką“, „Aušrą“, aktyviai bendradarbiavau su „Rūpintojėlio“ leidėja ir redaktore ses. Ada Urbonaite. „Viltyje“ su pirmu savo rašiniu apie kompozitorių Aleksandrą Kačanauską prisidėjo 1941 metų tremtinė, anglų kalbos mokytoja Antanina Baltrušienė, bendradarbiavo istorijos mokytojas Povilas Meškauskas („XXI amžiaus“ skaitytojai 1995–2003 metais galėdavo matyti jo parengtas Lietuvos kalendorines datas), vieną kitą straipsnį parašė vilnietis Kazys Misius, tyrinėjęs vyskupo Motiejaus Valančiaus epochą, spaudos draudimo laikotarpį.

Netrukus su „Viltimi“ supažindinau ir Algirdą Patacką bei Petrą Kimbrį. Jų prašydavau parašyti kokį nors tinkamą straipsnį į „Viltį“, nesakydamas, kad tai – mūsų leidžiamas leidinys. Taip netrukus po truputį į žurnalo rengimą buvo įtraukti keli žmonės, nė neįtardami, kad daro kažkokį bendrą darbą. Tai jie netrukus ir patys suprato. Tačiau iš pradžių nė vienam neišsakiau paslapties, nes žinojau, kad „ir sienos turi ausis“. Algirdas jau nuo trečio ar ketvirto „Vilties“ numerio įsitraukė į kai kurių tekstų rengimą. Žinoma, savo mąstymo gilumu ir brandumu atsilikau nuo Algirdo, tačiau jis noriai dalyvavo rengiant žurnalą, parašydavo vieną kitą straipsnį bei daug prisidėjo prie šv. Kazimierui skirto jubiliejinio „Vilties“ numerio (1984 metais kaip tik sukako 500 metų nuo mūsų tautos šventojo mirties).

Tada ilgais vakarais kalbėdami sugalvojome ir „redakcijos pokalbį“ apie taurius mūsų šventuosius, visų pirma šv. Kazimierą, palaimintuosius Mykolą Giedraitį, arkivyskupą Jurgį Matulaitį. Livijos įrašytą tekstą pokalbininkai peržiūrėjo, taisė ir netrukus įdėjome į „Vilties“ ketvirtąjį numerį, tada vietoj įprastos 100 psl. apimties turėjusį net 250. Jame buvo net kelios dailės kūrinių, skirtų šv. Kazimierui, nuotraukos, kurias parūpino, kartu parašęs išsamų menotyros straipsnį, P. Kimbrys. Algirdas tam ypatingam numeriui parašė kultūrinę-filosofinę „užsklandą“, apibendrindamas kultūros vaidmenį lietuvių tautai ir krikščioniškam tikėjimui.

* * *

Iš įvairių pokalbių su Algirdu nesunkiai supratau ir giliai vertinau jo plačią erudiciją ir gilų požiūrį į istoriją, kultūrą, pasaulio religijas ir krikščionybę. Vertindamas ir imdamas pagrindu Donato Saukos mokslinius tyrimus baltų (lietuvių) kultūros srityje, Algirdas Patackas sukūrė savotišką baltiškosios religijos sampratą, kai jo „sukonstruotu“ modeliu ant krikščioniškosios religijos, kaip kamieno, aplink buvo vyniojamos viena po kitos darną ir dvasią iškeliančios religijos, visų pirma monoteistinės (be krikščionių, tai buvo judėjų ir islamo) religijos. Algirdui ypač imponavo Donato Saukos veikalas „Tautosakos savitumas ir vertė“ (Vilnius: Vaga, 1970), kuriame jis įžvelgė visa aprėpiančią tautiškumo sampratą, mūsų senosios kultūros, susietos su svarbiausiomis krikščioniškumo nuostatomis, esmę, nes ir pagonybėje jis įžvelgė lietuvių genčių tikėjimo į Vienatinį Dievą pagrindą.

Tačiau dar gilesnis buvo Algirdo „įlindimas“ į Vakarų istorijos ir kultūros filosofiją: jis buvo išstudijavęs anglų kultūrfilosofo Arnoldo Toinbio (Arnold Toynbee) nuostatas, išdėstytas svarbiausiame veikale,12-os tomų „Istorijos studijose“, kuriose istorikas lyginamuoju metodu tyrė 26 pasaulio civilizacijų raidą ir sunykimą, teigdamas, kad civilizacijos žlunga ne dėl gamtos kataklizmų ar ekonominių sunkumų, bet dėl negebėjimo priimti moralinius ir religinius iššūkius. Būtent Toinbio teorija padarė didelę įtaką naujam požiūriui į istoriją, religiją, tarptautinius santykius, ir Algirdas ėmėsi gilintis į jų filosofinius apibendrinimus, ypatingai iškeliančius religijos reikšmę.

Algirdas savo analizėse taip pat vadovavosi ir Toinbio idėjų apie kultūras ir civilizacijas įkvėpėjo Osvaldo Špenglerio (Oswald Spengler) veikale „Vakarų saulėlydis“ atskleista ciklinės civilizacijų raidos teorija bei krikščioniškosios Vakarų civilizacijos nuosmukiu. Abu šie autoriai su pasaulio kultūros ir religijos nuostatomis, savo įžvalgomis „sukomponavo“ pilnutinę Algirdo pasaulėjautą, tad šių abiejų filosofų kūriniai jam tapo nepamainomais gyvenimo vadovėliais.

* * *

Algirdas nepritarė žymios, tada išgarsėjusios archeologės Marijos Gimbutienės (1921–1994) požiūriui, o tiksliau jos tyrimo metodui – baltų religijos ir pasaulėjautos vertinimui. Archeologė to beveik ir nepasiekė, nes, Algirdo nuomone, ji senąjį lietuvių ir baltų tikėjimą aiškino grynai materialistiškai. Savo tyrinėjimais ir veikalais, tokiais kaip „Senosios Europos deivės ir dievai“, „Deivės kalba“, „Deivės civilizacija“ ir daugeliu kitų M. Gimbutienė garsėjo pasaulyje, tačiau Algirdas juose nematė jokio dvasingumo, religinės pasaulėjautos klausimų supratimo.

Pirmasis prof. M. Gimbutienės veikalas lietuvių kalba – „Baltai priešistoriniais laikais“, 1985 metais išleistas tuometinės „Mokslo“ leidyklos dar sovietinėje Lietuvoje, matyt, nelabai trukdė ateistinės propagandos nuostatoms. Užtat Algirdas labai vertino mūsų laikų lietuvių etnografo ir religijotyrininko Norberto Vėliaus (1938–1996), vieno iš žymiausių Lietuvos etnografijos rinkėjų, folkloristų ir baltų mitologų, pasaulyje pripažinto etninės kultūros tyrinėtojo, darbus.

Tiesa, jo palikimą vertindamas Algirdas vadino kruopščiai „buhalteriškai“ sudėliotu. Jis taip pat labai vertino išeivijoje plačiai pasireiškusio filosofo Juozo Girniaus (1915–1994) įžvalgas, ypač apie lietuvių charakterio bruožus, rėmėsi jo tautinėmis aspiracijomis.

* * *

Algirdui taip pat labai imponavo Vladimiro Solovjovo (1853–1900) teologinė filosofija – jo daugiatomį veikalą studijavo savo tėvo bibliotekoje. Savo veikaluose Paskaitos apie dievažmoniją (Čtenija o bogočelovečestve 1878–1882), Abstrakčių principų kritika (Kritika otvlečjonnych načal, 1880), Dvasiniai gyvenimo pagrindai (Duchovnye osnovy žizni, 1882–1884), Istorija ir teokratijos ateitis (Istorija i buduščnost teokratii,1887), Rusija ir Visuotinė bažnyčia (La Russie et l’Église Universelle, 1889), Meilės prasmė (Smysl liubvi, 1892–9184, lietuvių kalba 1991, 2014), Gerumo pateisinimas (Opravdanie dobra, 1897–1899), Trys pokalbiai (Tri razgovora, 1900) teologas kūrė sinkretišką religijos filosofijos sistemą, atskleisdamas pasaulinės dvasios istorijos raidą, teigdamas, kad nei empirinis, nei abstrakčių esinių (idėjų, sąvokų) pasaulis nėra tikras, o tikroji būtis yra dvasinės prigimties (tikra, anot jo, yra tik tai, kas turi valią).

Dievažmonijos idėja V. Solovjovas visatos istoriją suprato kaip žmonijos susijungimo su Dievu ir jos išganymo procesą, kurio trečiojoje, pozityviojoje pakopoje per Šventąjį Raštą žmonijai buvo apreikšta tikroji Dievo esmė. Pasak V. Solovjovo, kultūros raida vyksta kaip žmonijos ir Dievo dialogas. V. Solovjovas buvo įsitikinęs, kad žmogui yra skirtas mesijo vaidmuo – jis turi išlaisvinti, įdirbti, išsaugoti ir puoselėti gamtą, o žmonija yra Dievo ir gamtos tarpininkė. Plėtodamas sofijos sampratą (antikoje, vidurinių amžių filosofijoje, judaizme ir krikščionybėje tai – ypatinga ar dieviška išmintis), ją suprato kaip dieviškąją išmintį, amžinąjį, moteriškąjį Dievo pradą, Šventąją Dvasią, Dievo ir žmonijos tarpininkę.

Per sofiją asmenybė jungiasi su žmonija ir visa ko vienove. Vienas pagrindinių V. Solovjovo etikos klausimų, – kaip suderinti žmogaus laisvę ir istorinį būtinumą. Blogis, nuodėmė, jo požiūriu, kyla iš individualizmo, susiskaidymo, egoizmo, kurį galima įveikti meile. Savanoriško solidarumo pagrindu galėtų tapti Bažnyčia – V. Solovjovas iškėlė visuotinės teokratinės valstybės idėją – Stačiatikių ir Katalikų Bažnyčios turi susivienyti, valstybės dvasiniu vadovu taptų Popiežius, pasaulietiniu valdovu – Rusijos caras.

* * *

Algirdas ypač vertino ir nuolat cituodavo bei naudojosi filosofo Antano Maceinos (1908–1987) veikalais, ypač garsiąja „Niekšybės paslaptimi“. Tokiais religijos, istorijos ir filosofijos autorių darbais remdamasis, Algirdas grindė savo nuostatas. Jo išmąstymu, lietuvių pasaulėjauta ir kultūra yra grynai matricentrinė, turinti moteriškąjį pradą, tuo skirdamasi nuo vyriškąjį pradą turinčių tautų, pavyzdžiui, nuo rusų, „besiveržiančių į išorę“, į kovas su priešais ir juos užkariaujančių ginklu ir jėga.

* * *

Visas tas gilinimasis į pasaulinius kultūros ir teologijos filosofus lėmė tai, kad Algirdo supratimas negalėjo likti ribotas ar užsklęstas tik kelių siaurų nuostatų. Plačiai įsitraukęs į paskaitų keliuose nelegaliuose laisvos minties būreliuose skaitymą ar net per asmeninį bendravimą Algirdas ėmėsi ir darbo raštu. Be darbo su pogrindžio leidiniais („Pastogė“ (Nr. 1 ir 2), paskui savo straipsnių bei idėjų „Viltyje“, „Rūpintojėlyje“, galiausiai jam tragišku leidiniu „Lietuvos ateitis“ (Nr. 7), Algirdas ėmėsi žymiai svaresnių ir reikšmingesnių darbų, įrėminančių lietuvių senąją kultūrą į bendrą pasaulio tautų ir krikščionybės istoriją.

Retai minimi leidiniai „Saulė ir kryžius“, „Ethos“, „Rasos“ buvo jo pasaulėžiūrą atspindintys kūriniai. „Saulė ir kryžius“ bei „Ethos“ buvo redaguojami ar surinkti Algirdo pastangų dėka – jis su džiaugsmu įteikė mums šiuos leidinius. Kaip A. Patackas sakė viename interviu, „Ethos“ ir „Saulę ir kryžių“ jis leisti pradėjo, kai pamatė, kad periodiškai einančią „Pastogę“ KGB pasiryžęs žūtbūt užblokuoti ir sunaikinti (suspėjo išeiti tik du numeriai, o „trečias parengtas, bet užgeso natūraliai – nebuvo, kas rašo“).

* * *

Algirdas padėjo išleisti ir tuo metu Lietuvoje beveik nežinomo Oskaro Milašiaus (1877–1939) kūrybos keturtomį. Ir apskritai Algirdas buvo visos šio genialaus poeto kūrybos puoselėtojas. Algirdas O. Milašių „atrado“ per prieškariu, apie 1930 metus, paskelbtą Jono Griniaus disertaciją ir tiesiog „įsimylėjo“ šį nepelnytai Lietuvoje ir pasaulyje pamirštą lietuvių diplomatą ir poetą, rašiusį prancūziškai. Algirdas surado ir Paryžiuje gyvenančio lenko J. Gedroico straipsnius apie O. Milašių.

Algirdas išstudijavo ne tik visą poeto kūrybą ir ją populiarino, bet ir remdamasis jo biografijos faktais parodė, kad O. Milašiaus lietuviškumą lemia ne tiek kilmė, kiek tautinis apsisprendimas. O. Milašiaus atradimui didžiulį darbą nuveikė artimas A. Patacko bičiulis, prancūzų kalbos mokytojas Vaclovas Šiugždinis (1911–1988), daug nuveikęs populiarinant prancūzų literatūrą Lietuvoje.

Patackas ir Šiugždinis darė vienas kitam labai pozityvią įtaką. Išleisdamas O. Milašiaus kūrybos keturtomį, Algirdas buvo tapęs savotišku vadybininku. Parengė, mašinėle išspausdino, meniškai apipavidalino, per savo draugus („Pastogę“ redagavusį Juozą Prapiestį) surado dailininkę Gražiną Didelytę, kuri nupiešė iliustracijas tam leidiniui, sudarytam daugiausia iš V. Šiugždinto vertimų (jame yra ir vienas Algirdo verstas O. Milašiaus eilėraštis).

Prie leidinio kopijavimo (dauginimo) teko prisidėti ir man, kai, paprašius Algirdui, per man jau seniai tokias paslaugas teikusį talkininką padauginome keletą kopijų ir suskirstėme. Keturtomį gražiai įrišo Juozas Gražys (1909–2000), beje, be perstojo sekamas paties Algirdo likimą lėmusio KGB agento Prano.

* * *

Algirdas Patackas, nuo kurio netekties praėjo šešeri metai, neabejotinai yra atstovas ne tik mano, bet ir tos 1960–1990 metų svajotojų apie laisvą mintį kartos, kuri brendo neginkluoto pasipriešinimo okupacijai sąlygomis ir ieškojo naujų veiklos formų, apimančių kultūrines, religines, filosofines, tautines, pasaulėžiūros nuostatas, būdingas pasaulyje tik vienai Lietuvai, kurioje po kruvino susidorojimo su ginkluotu pasipriešinimu 1944–1953 metais vyko tyli rezistencinė kova laisvu žodžiu.

Toji mūsų karta patyrė neregėto masto ideologizuotą dvasinę prievartą. Džiaugiuosi, kad man teko laimė prisiliesti prie Algirdo buvimo, kurį laiką būti šalia ir, neliečiant politinių klausimų, jais vis dėlto, kiek įmanoma giliau, rūpintis, nes jų apeiti tikrai negalėjome.

* * *

Prieš 35 metus, 1986 m. gegužės 22 d., maždaug 50-yje Kauno katalikų butų įvykdytos kratos. Jos buvo beveik paskutinės gorbačiovinėje Sovietijoje ir Lietuvoje. Ankstų tos dienos rytą į mūsų butą įsiveržė septyni saugumiečiai ir du kviestiniai, vienas kurių kratos metu darbavosi ne mažiau nei tikrieji KGB karininkai. Nors jokių įkalčių prieš Algirdą mūsų bute nerado, saugumiečiai ypač atkakliai stengėsi išsiaiškinti, kokiais keliais man atiteko knygelės apie kun. Ambraziejų Jakavonį, nužudytą lenkų 1943 metais, nuotraukos. Tos knygelės autorius buvo Algirdo tėvas Antanas Patackas (1911–1999). Jis rašė ir apie Baltarusijos lietuvių nutautinimo pasekmes bei kitomis temomis.

Suėmus Algirdą, jo tėvas stengdavosi dažnai užeiti pas mus, nes susirūpinę Algirdo likimu mes vis ką nors sužinodavome – ar iš tardytų bičiulių, ar iš Algirdo žmonos Nijolės. Antanas Patackas, prieškario nepriklausomybės sąlygomis baigęs teisę Vytauto Didžiojo universitete, buvo didelis lietuvybės puoselėtojas. Po sūnaus suėmimo jam paslapčia atėjus pas mus, leisdavomės į namo rūsį, kur galėdavome pasidalinti naujienomis. Jis jaudinosi dėl sūnaus likimo, norėdavo kuo daugiau sužinoti apie jo įkalinimą.

Pasakodavome, ką sužinodavome apie tardymus, tardavomės, kokių nuostatų laikytis apklausų metu. Antanas Patackas tada atnešė man ir savo išleistas vertingas brošiūras „Atskirtoji Lietuva“, „Seinų Suvalkų trikampis“ apie Gudijos ir Lenkijos lietuvius. Aišku, tada aš neklausinėjau, kas yra jų autorius, sužinojau tik vėliau.

* * *

Kadangi dėl Algirdo suėmimo labai jaudinausi, rinkau įvairią informaciją apie vykdytus tardymus ir kratas. 1986 metų antroje pusėje pogrindinėje „LKB kronikoje“ pasirodė mano rašytas, aišku, nenurodant jokios pavardės, straipsnis apie tuomet okupuotoje Lietuvoje vykdytus tardymus.

„Kaunas–Vilnius. Ryšium su 1986 m. gegužės 22 d. kratomis (jos buvo padarytos pas kauniečius Algirdą Patacką, Antaną Patacką, inžinierių Paulių Martinaitį, menotyrininką Petrą Kimbrį, inžinierių Edvardą Šiugždą, fotografą Gytį Ramošką ir kt.) iki spalio 1 d. saugumo buvo tardyta apie 60 asmenų. Tarp jų: kauniečiai – filologas Vytas Ališauskas, matematikas Algis Saudargas, Aušra Saudargaitė, architektas Rimantas Zimkus, skulptorius Vladas Rukša, Adelė Urbonaitė, gydytoja Kurklinskienė, Ramūnas Kurklinskas, inžinierė Adelė Misiūtė, buvęs Žemės ūkio akademijos dėstytojas Vladas Kudirka, Arūnas Rekašius, inžinierius Vytautas Volskis, Žemės ūkio akademijos dėstytojas Prutenis Janulis, studentė Jūratė Banevičiūtė, buvęs politkalinys Liudas Simutis, pensininkė Birutė Federavičienė, buvęs Žemės ūkio akademijos dėstytojas Jonas Algirdas Lazauskas, restauratorius Antanas Jucevičius, darbininkas Kostas Lukėnas, architektas Vytautas Petrašonis, buvęs politkalinys Petras Plumpa, architektas Henrikas Sambora, matematikas Rolandas Razulevičius, Nijolė Patackienė (Algirdo Patacko žmona), M. Dambrauskienė (politkalinio Liudo Dambrausko žmona (jai čekistai siūlė rašyti malonės prašymą, jei nenorinti, kad jos vyras mirtų kalėjime), inžinierius Viktoras Krūminis, filosofas Albinas Plėšnys, vilniečiai – filologas Rimantas Matulis, gydytoja Gaudenta Juozapaitytė, inžinierius Juozas Prapiestis, Zarasų rajone dirbanti gydytoja Ramunė Butkevičiūtė, Garliavoje gyvenantis Adolfas Teresius ir kt.

Visi tardomieji buvo klausinėjami apie ryšius su Algirdu Patacku, Algiu Saudargu, Petru Kimbriu. Tardytojai stengėsi surasti liudininkų, kurie patvirtintų tardytų ar asmenų, pas kuriuos buvo kratos, ypač Antano ir Algirdo Patackų, „antitarybinę veiklą“. Antanui Patackui buvo inkriminuojama knygos „Kun. Ambraziejus Jakavonis. 1886–1986“ bei leidinio apie Baltarusijos lietuvius autorystė. Tardymuose čekistai tvirtino, kad tardomųjų santykiai su religija jų nedomina, tačiau nuolat primesdavo įvairius klausimus, susijusius su pasaulėžiūra ar tiesiogiai su religija“.

* * *

Šiame straipsnyje, surinkęs žinių iš daugybės tardomų žmonių, norėjau pateikti kuo daugiau informacijos apie represijas prieš Lietuvos katalikų inteligentiją. Nors straipsnis buvo labai sutrumpintas (matyt, dėl kitų svarbių žinių įtalpinimo), tačiau jis atspindėjo kratų ir tardymų mastą jau gorbačiovinės „pertvarkos“ (sąlyginės demokratijos) metais. Tai buvo paskutinis toks masinis represijų prieš Lietuvos katalikus aktas. Savo straipsnyje nerašiau, kad viskas prasidėjo nuo kratos mano pažįstamų Vilkaviškyje Antano ir Danos Kelmelių namuose, kai pas juos įsiveržę saugumiečiai „aiškinosi“ esą tariamą spaudos kiosko apiplėšimą tame mieste. Tai buvo mėnuo iki didžiųjų kratų ir tardymo.

Pas Kelmelius labai dažnai lankydavausi, nes tai buvo mano tėvų miestas, jame gyvenau prieš pradėdamas mokslus ir gyvenimą Kaune. Su Kelmeliais dalindavausi naujausia pogrindžio spauda. Aišku, jokių „įrodymų“ dėl apiplėšimo pas Kelmelius nerasta, tačiau buvo paimti įvairių eilėraščių ir partizaninių dainų sąsiuviniai bei keli „LKB kronikos“ numeriai. Nieko inkriminuojančio nebuvo rasta ir apie mane ar mano bičiulius. Tačiau tokio „kriminalinio nusikaltimo“ pretekstas vedė į tolesnes labai kruopščias kratas ir po to sekusius tardymus Kaune ir kitur. (Man taip ir iki šiol liko neaiškus tas nuo Vilkaviškio iki Kauno ėjęs „pėdsakas“.

Koks Kelmelių vaidmuo toje A. Patacko ir visoje katalikų inteligentų byloje? Kelmeliai iš tų inteligentų pažinojo tik mane. Apskritai man buvo sunkiai suprantamas tuometinis Kelmelių šeimos elgesys – jie nepasitikėjo vienas kitu. Paskiau, jau artėjant nepriklausomybei, jų santuoka iširo, išsiskyrę abu apsigyveno skirtingose vietovėse. Vienas jų netgi sugalvojo nuskriausti mane finansiškai – tai nedovanotina disidentų tarpusavio santykiuose.)

* * *

Rugsėjo mėnesį suimtam A. Patackui buvo iškelti kaltinimai „antitarybinės“ spaudos rengimu, konkrečiai jam buvo inkriminuotas leidinio „Lietuvos ateitis“ nr. 7 parengimas. Kartu tardyti ir jo pažįstami, draugai bei nepažįstami žmonės. Mane ir mano žmoną dėl Algirdo kvietė tardyti į Vilnių kelis kartus. Žmoną tardė Šimkus ir net garsusis KGB pulkininkas Julius Česnavičius, tardė ir kiti saugumiečiai. Po kratos mane tardė KGB pulkininkas Musulas, vėliau Vilniuje Nalivaika ir kiti. (1991 metais džiaugiausi sužinojęs, kad pas mus kratą daręs ir jai vadovavęs KGB tardytojas Grudzinskas iškart po Sausio 13-osios agresijos išėjo iš KGB.) Įdomus ir linksmas dalykas: žmoną visada, net Vilniuje, kur ji buvo laikinai pasiųsta savo darbovietės kursams, sekęs saugumietis paskiau prisipažino: niekada anksčiau neteko jam aplankyti tiek spektaklių, kiek pamatė, kai turėdavo eiti į teatrą ir, sekdamas Liviją, kartu žiūrėjo ir spektaklį.

Pogrindžio savilaida: Trečiasis O. Milašiaus raštų tomas; straipsnių rinkinys „Ethos. Baltų kultūra ir lietuviška savimonė“, 1984 m. – du egzemplioriai skirtingais viršeliais; „Pastogė“ (Nr. 1, 1978 ir Nr. 2, 1979, perleista Amerikoje 1982 m. kaip Pasaulio lietuvių bendruomenės leidinys serijoje „Lietuvos pogrindžio spauda“, Nr.8). Tai Algirdo Patacko parašyti ar surinkti leidiniai.

Tardymuose mums buvo svarbu kuo mažiau teikti kokios nors informacijos apie Algirdą ir kitus žmones. Juk neatsargus žodis galėjo pridaryti daug nelaimių įkalintam bičiuliui, pabloginti jo teisinę, jeigu galima apie tokią kalbėti tais laikais, padėtį. Tad tardomi stengdavomės „liudyti“ tik apie kavos gėrimus vakarais, apie pokalbius etnografiniais ar kultūriniais klausimais. Nors manęs ar Livijos apie „Viltį“ tardytojai nė karto neužsiminė, tačiau nepriklausomybės metais Lietuvos ypatingajame archyve sužinojau, kad apie mano leidžiamos „Vilties“ redagavimą KGB puikiai žinojo jau nuo maždaug ketvirtojo jo numerio. Savo įpročiu man jie davė pravardę „Nagliec“ (Akiplėša), kaip ir tuo laiku jų nekenčiamam kunigui Juozui Zdebskiui (1929 05 10– 1952 09 21– 1986 02 05).

* * *

Jau iš pirmų tardymo dienų Algirdas supratęs išdavystę. Žmona Nijolė jam rengė šiltus drabužius įkalinimui Rusijoje. Tačiau netikėtai veikiant naujiems politiniams vėjams1987 metų vasarį Algirdas buvo išleistas. Vieną dieną į mūsų butą tiesiog „įskriejęs“ A. Saudargas apsikabinęs sušuko: „Algis išleistas į laisvę!“. Netrukus pats Algirdas mums pasakojo apie savo išgyvenimus kalinimo ir tardymo mėnesiais, išsakė savo pasidygėjimą, patyrus skaudų sukrėtimą, kai sužinojo, kad jį išdavė tas, kuriuo labai pasitikėjo.

Algirdas tai suprato, kai tardytojas jam kaip įkaltį parodė jo taisytus „Lietuvos ateities“ lapus, nes per tą išdaviką kaip tik buvo įdavęs mašininkei perspausdinti visą surinktą ir daugiausia savo ranka surašytą numerį. Aš jam pasakojau visas naujienas iš gyvenimo „laisvėje“ – ir apie mūsų tardymus (apie tai jis kartais žinojo, nes tardytojai pateikdavo jam mūsų apklausų protokolus), ir apie išlaisvinamą spaudą, ir apie jo labai vertinamo filosofo Antano Maceinos mirtį, ir apie kunigo Juozo Zdebskio žūtį.

* * *

Į KGB paspęstus spąstus Algirdas pateko per savo pasitikėjimą žmonėmis. Visų mūsų tariamas bendramintis, ne kartą organizavęs ir jo susitikimus su jaunimo būriu ir taip įgavęs pasitikėjimą, bet visada pranešdavęs apie tuos „pogrindžio“ susitikimus. Gavęs į rankas „Lietuvos ateitis“ Nr. 7 Algirdo surašytus lapus, jis iškart tą numerį nunešė į KGB. Paskiau, 1986 m. gegužės 22 d., sekė kratos pas maždaug 50 kauniečių katalikų. Jose KGB aiškinosi, ar sekamieji turi kokių nors ryšių su jau suėmimui parengtu Algirdu.

Buvo aiškinamasi, ar A. Patackas rengė ir rašė leidinį „Rasos“, „Saulė ir kryžius“, „Ethos“ ir kitus, bet svarbiausias taikinys buvo „Lietuvos ateitis“ nr. 7, kuris, matyt, buvo panaudotas kaip išdavystės priemonė sukompromituoti Algirdą. Išdavystės klausimas anais laikais buvo labai aktualus. Juk mes supratome, kad kovojame už laisvą žodį, pagaliau už tautos laisvę ir nepriklausomybę. Tad buvo nesuprantama, kaip mums pritariantis asmuo, atrodo, doras žmogus, patriotas, gali už kažkokius trisdešimt sidabrinių parduoti savo draugus, bičiulius, bendraminčius. O tokių būtent ir pasitaikydavo. Štai kaip apie išdaviką kalbėjo viename interviu Algirdas Patackas:

„Tarp mūsų buvo aukšto lygio išdavikas. Jis buvo vienas iš mūsų lyderių – labai gabus, ekspedicijas į Baltarusijos lietuviškas salas organizuodavo, Paberžėje pas tėvą Stanislovą organizuodavo literatūros spausdinimą ir vertimą ir tuo pat metu buvo agentas „Pranas“ – labai protingas, veiklus, labai organizuotas ir labai giliai infiltruotas į mūsų tarpą. Aš dėl jo „sėdėjau“ – jam buvau įteikęs visą 70 puslapių „Lietuvos ateities“ juodraštį, jis po kelių dienų atnešė man jį atspausdinęs, o per tą laiką pasidarė kopiją ir nunešė į saugumą. Mes draugaudavome šeimomis, jis pas mane ateidavo kaip Kalėdų senelis, aš pas jį irgi eidavau… Pranas iki šiol mįslinga asmenybė – užverbavo jį labai anksti, dar gimnazistą… Buvo labai gabus, galėjo ir ministru būti naujais laikais, nesunkiai būtų susitvarkęs. Bet jam užteko proto nelįsti į Sąjūdį, todėl tylėjome… Paskui jis labai sunkiai, bet prisipažino. Paaiškėjo, kad buvo labai aktyvus, vienas pagrindinių agentų katalikiškajame pogrindyje, šiuo metu dirba vienos iš Kauno gimnazijų direktoriumi (…)“.

* * *

Algirdas, visada pasitikinčiai žvelgęs į žmogų, kaip tada, taip ir vėliau nepamatė išdaviko padarytų sunkių nusikaltimų. „Pranas“ (tokią pravardę jam suteikė KGB) atidžiai sekė daugybę Lietuvos katalikų: jo akiratyje buvo ir kunigai Svarinskas, Tamkevičius, Zdebskis, ir vienuolės – „Kronikų“ perrašinėtojos, „Rūpintojėlio“ leidėja ses. Ada Urbonaitė, ir pogrindžio spaudos platintojai, ir Eucharistijos bičiuliai, ir žygeiviai bei folklorinių susibūrimų dalyviai (tiek Kaune, tiek Vilniuje, tiek Marijampolėje), ir įvairių kreipimųsi bei dokumentų parašų rinkėjai, ir įvairių tautinių būrelių susirinkimų dalyvių ir organizatorių sekimas.

Aišku, Prano buvo jo sekami ir informaciją sovietiniam saugumui teikiama apie tokius žmones, kaip Povilas Butkevičius, Liudvikas Simutis, poetas ir aktorius Kęstutis Genys, „Kronikos“ platintoja ir žinių jai teikėja stomatologė ses. Julija Kuodytė, Juozas Brazauskas, Aleksandras Žarskus, Kazimieras Kryževičius, Birutė Burauskaitė, Zita Kelmickaitė, Gema Bagdanavičiūtė, ses. Gema Stanelytė ir daug kitų. (Po Algirdo suėmimo „Pranas“ nei juokais, nei grasinančiai rimtai pasakė: „Turėjai būti pats pirmas suimtas, tačiau tau pavyko – likai laisvėje“.)

„Pranas“ teikdavo visas žinias apie jo tėvų bute gyvenantį pogrindininką nuo vokiečių okupacijos metų Juozą Gražį, kuris įrišdavo spaudos leidinius, perduodavo juos platintojams. „Pranas“ informuodavo KGB karininkus net apie savo tėvą ir motiną, tai – bjauriausias išdavystės lygis. Ir, aišku, turėjo visų tų žmonių pasitikėjimą kaip pogrindžio organizatorius, įvairių pusiau legalių ar visai nelegalių renginių, minėjimų, kelionių, vakaronių organizatorius ir iniciatorius, viską pranešdavęs KGB (saugumiečiai jo pranešimus labai aukštai vertino – vadino juos analitiniais), todėl ant jo jauko užkibo ir Algirdas, įduodamas atspausdinti „Lietuvos ateities“ septintąjį numerį, kurį Pranas iškart nunešė į KGB, ten tas leidinys buvo nukopijuotas, paskui perrašytas mašinėle. Netrukus toji kopija, ilgai tardomam Algirdui besispyriojant, kad nieko nežino apie tokį leidinį, pateikta su jo prierašais ir pataisymais.

Aišku, techninė ekspertizė netrukus parodė, kad tekstai ir pataisymai buvo padaryti Algirdo ranka. Neigti savo dalyvavimą rengiant „Lietuvos ateities“ leidinį Algirdas jau negalėjo – jis tik laukė teismo ir nuosprendžio. Ir tik artėjantys Sąjūdžio vėjai bei gorbačiovinė pertvarka išlaisvino jį nuo jau paskirtos bausmės. Šiais laikais, gavęs kai kurių asmenų užtarimą, Pranas tapo katalikiškos gimnazijos direktoriumi bei Katalikiškų gimnazijų asociacijos prezidentu, o dabar priklauso TS-LKD partijai. Kokia likimo ironija! Nors mes negalime teisti žmogaus, patyrusio galbūt didžiausią savo nuopuolį, tačiau apie tai tylėti irgi negalime, ypač kai jis dar nėra viešai pasmerkęs savo išdavystės.

* * *

Vėliau, jau aktyviai dirbdamas Lietuvos Sąjūdyje, tapęs Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos nariu, Algirdas buvo priverstas pasinerti į politiką ir tam negailėjo jėgų. Viename interviu Algirdas apie susikūrusį Sąjūdį ir darbą jame sakė: „Matote, grįžęs zekas yra atsargus. Iš vienos pusės grįžusysis iš kalėjimo yra drąsus, nes jis nieko nebijo, ir aš nieko nebijojau, pasidariau įžūlus. Bet iš kitos pusės pasidariau atsargus, nenorėjau įsivelti į kokią durną veiklą. Kai Sąjūdis prasidėjo, aš žiūrėjau skeptiškai, bet mane įpaišė į Kauno iniciatyvinę grupę – kažkas pasiūlė ir mane įrašė. Jūs turbūt žinote, kad Vilniuje ir Kaune Sąjūdis kūrėsi skirtingai. Vilniuje viskas vyko per Mokslų akademiją, o Kaune atvažiavo Arvydas Juozaitis, perskaitė paskaitą ir čia pat vietoje susikūrė iniciatyvinė grupė, „gatviniai“. Aš iš pradžių žiūrėjau pasyviai, paskui palaipsniui įsitraukiau“.

Gaila, kad Algirdas taip ir nesužinojo, jog į Kauno Sąjūdžio narių sąrašą jis buvo įtrauktas mano dėka, kai aš, atsitiktinai, A. Saudargo paragintas, atėjau į Kauno architektų namus ir dalyvavau steigiamajame Sąjūdžio Kauno skyriaus susirinkime. Kai salėje Architektų namuose Kaune susirinkę aktyvūs kauniečiai pasiūlė ir Algirdo brolį, poetą Gintarą Patacką, tada ir aš pakilęs pasakiau: siūlau į narius ir Algirdą, kurį jau seniai pažįstu kaip veiklų žmogų, patriotą.

* * *

Pirmaisiais Sąjūdžio mėnesiais į mūsų mažą butelį pakvietėme pažįstamus žmones, bičiulius iš Sąjūdžio ir disidentinių laikų: A. Saudargą, A. Patacką, Česlovą Stankevičių, 35 metus iškalėjusį Balį Gajauską, Vidmantą Pavilionį, Audrių Butkevičių, iš tremties grįžusį kun. Sigitą Tamkevičių ir kitus. Susirinko didelis būrys žmonių, vos sutilpome į didžiausiąjį kambarį. Algis buvo vienas aktyviausių ir drąsiausiai reiškusių savo mintis. Buvo nagrinėjamos pagrindinės būsimos Sąjūdžio programos nuostatos.

Netrukus sukurtoje Kauno Sąjūdžio taryboje savo tiesos ieškojimu ir radikalumu Algis buvo nepralenkiamas. Be to, savo erudicija, turėdamas didelę patirtį ir žinodamas lietuvių ikikrikščioniškąją kultūrą ir krikščioniškąją pasaulėžiūrą, skaitęs paskaitas apie baltų kultūrą ir pasaulėjautą uždaruose bendraminčių susibūrimuose, tą darbą Algirdas pratęsė ir atgimimo metais Kauno Sąjūdžio įsteigtoje Sekmadieninėje lietuvių kultūros mokykloje, vėliau Kauno tautinės kultūros centre (kur jo vagą toliau arė Aleksandras Žarskus, iki pat pagrindų ištyręs dvasinę dorovinę lietuvių kultūros esmę), Vytauto Didžiojo universitete (VDU).

Beje, Algirdas buvo ypač karštas VDU atkūrimo iniciatorius, galėjęs daug nuveikti akademiniu lygmeniu aiškindamas tuos jo iki smulkmenų išgvildentus tautos kultūros klausimus (kurį laiką ten dėstė etiką, kultūros filosofiją, baltų kultūrą), bet, deja, po kurio laiko buvo atsisakyta jo paslaugų. Tada teko jam tenkintis politika – būti Seimo nariu, nors jis dažnai paminėdavo, kad politika jam nėra prie širdies, ją „daro“ tik iš būtinumo. Tad tik džiaugtis galiu savo pasiūlymu įtraukti Algirdą į Sąjūdį – jis tikrai su kaupu pateisino mano ir kitų viltis kuriant ir stiprinant valstybę, jo žodis visada buvo svarus tiek Seime, tiek visuomenėje.

* * *

Po 2000-ųjų metų, kai Algis nebuvo išrinktas į Seimą, turėdamas daugiau laiko, pradėjo vėl lankytis pas mus. Tais susvetimėjimo laikais arba, tiksliau kalbant, susipriešinimo, netgi supriešinimo laikais, buvome kažkiek atitolę vienas nuo kito, mažai susitikdavome, net ir požiūriai į valstybę, tautą, laisvę skyrėsi. Nuo tada Algis vėl bandė sugrįžti prie jo mėgstamų giluminių kultūros klausimų. Dažniausiai jis užeidavo su savo anūke Vilte, kurią labai mylėjo ir ja džiaugdavosi, didžiuodavosi. Atėjęs visas „susirangydavo“ ant sofos, susirasdamas tokią padėtį, kad mažiau skaudėtų, nes Kauno mariose per kažkokį atsitiktinį (o gal ir neatsitiktinį?) įvykį jam buvo pažeistas stuburas.

Kalbėdavomės ilgai, tiesa, ne iki 2–3 val. nakties kaip jaunystėje, bet vis tiek namiškiai nerimaudami pradėdavo skambinti ir teirautis, ar kas nors bloga neatsitiko. Tada jis, pasiėmęs iš koridoriaus įsivežtą dviratį, važiuodavo namų link. (Tuo metu dviratis jam buvo tapęs nepamainoma priemone be didesnio skausmo judėti.) Niekada nepaklausiau Algirdo, kokią įtaką jis turėjo anūkės Viltės vardo parinkimui, bet jaučiau, kad tai lemti galėjo ir jo darbas su pogrindžio „Viltimi“, kurios leidimą ne kartą radijo interviu gerai įvertindavo – tai kol kas lieka paslaptimi.

Dirbdamas Antrajame departamente, o ir išėjęs iš jo, domėjosi globaliniais pasaulio klausimais, „XXI amžiui“ parengė kelis straipsnius tais klausimais. 2013 metų pabaigoje, jau būdamas Seimo nariu, prieš pat 2014 metus, jis dažniau užsukdavo pas mus ir ilgai kalbėdavomės. Tada jis pasakė apie tą sunkią, grėsmingą ligą – kepenų vėžį, kurią tikriausiai gavo kaip „dovaną“ Čečėnijoje už savo drąsą, specialiai apkrėstas priešo agentų. Mirties jis sakėsi visai nebijąs, tik bijąs likti našta artimiesiems, kai taps visiškai nepajėgus.

Atsisakė jis ir pasiūlytos kepenų donorystės (transplantacijos), nes nemanąs, kad būtų dora sutikti su tokiu pasiūlymu apeinant kurį nors jaunesnį ir reikalingesnį tokios donorystės vyrą, galbūt kelių vaikų tėvą. Sunku buvo girdėti tokius drąsius, be apgailestavimo pasirinktus sprendimus. Tada sutarėme, kad jis duos interviu apie grėsmes, kylančias iš mūsų narystės Europos Sąjungoje, apie naujojo liberalizmo siūlomus „laimingų dienų“ (happy days) projektus.

* * *

Algirdas Patackas buvo labai plačių, krikščioniškų, kultūrfilosofinių idėjų vystytojas ir skleidėjas. Jo akiračiai siekė labai toli. Ir daug ką mes dabar matome iš jo literatūrinio publicistinio palikimo, kurį sunku netgi aprėpti. Tad kiek berašytų autoriai, arčiau ar toliau pažinojusieji Algirdą Patacką, vis vien neatskleistų pilno jo paveikslo. Net ir atskiri jo straipsniai ar net knygos neparodytų pilno jo portreto, jo pasaulėjautos, jo sumanumo, nes būtina buvo jį pažinti ne iš toli, o iš arti, pakalbėti su juo atvirai, kai jis nebuvo įlindęs į „politiką“, į Seimo darbą, kuris jį gniuždė – tada jis darėsi nekalbus, per daug susimąstęs…

Net ir darbas Antrajame departamente jį gniuždė – jis neįtiko savo viršininkams dėl plataus savo pažiūrų horizonto. O jo nesuprantantys, tiksliau, iki jo minčių, pasaulėjautos (ne pasaulėžiūros) nepriaugę taip ir liko vaikais, negebančiais giliai ir didžiai mąstyti. Gal todėl į jo prisiminimo vakarą, minint jo mirties pirmąsias metines, tarp susirinkusių patriotų tebuvo tik du Seimo nariai ir vienas signataras.

* * *

Po Algirdo mirties mūsų bendras bičiulis Petras Kimbrys iškėlė klausimą, kokia buvo A. Patacko misija. Primindamas Algirdo keliones į Čečėniją, į kurią vykti kai kas jo nenorėjo leisti, nes jis dėl savo drąsos galėjo bet kada žūti, ir į nužudyto Gruzijos prezidento Zviado Gamsachurdijos laidotuves, P. Kimbrys išreiškė mintį, kad tai irgi galbūt buvo Dievo skirta Algirdo misija. Juk jis išvis jautriai reaguodavo į pasaulio įvykius.

Letas Palmaitis irgi priminė A. Patacko nusivylimą Vakarų politika Čečėnijos nepriklausomybės klausimu, ir tai juos suartino sprendžiant čečėnų likimą. L. Palmaitis prisiminė, kad dėl antrosios Čečėnijos okupacijos Algirdas nusivylęs sakė: „Visi iškėlę baltą globalizmo vėliavą“. Letas apibūdino Patacką kaip kilnų riterį, ateinantį iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų, bet jokiu būdu ne kaip praeities žmogų, einantį ne pasroviui ir su laiku, o prieš laiką ir prieš srovę.

* * *

Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, per laidotuves apibūdinęs Algirdą, kaip mokėjusį mylėti Lietuvą, kai ji buvo labai skriaudžiama, o laisva mintis slopinama, ir priminęs, kaip jis pogrindyje redagavo „Pastogę“, talkino leidiniui „Lietuvos ateitis“, už tai atsidūrė KGB kalėjime, iš kurio sugrįžo nepalūžęs, apibūdino jį kaip nesitaiksčiusį su nepriklausomos Lietuvos idėją gadinančiais politikais: „Algirdas negalėjo priimti vartotojiškos, vakarietiško liberalizmo idėjomis persisunkusios Lietuvos.

Jis nusivylė Lietuvos politiniu elitu: „Mes kovojome už tai, kad valdžia tarnautų žmonėms, kad tiesiog būtų žmonių valdžia. O ją užgrobė vagys ir veidmainiai. Įsigalėjo sovietinė „žiguliukų“ karta, prisitaikėliai“, – šie labai skaudūs Algirdo žodžiai, be jokios abejonės, buvo taikomi ne visiems, bet daugeliui. Algirdo tvirtas įsitikinimas savo tiesa, jo tiesus būdas daugelį glumino, dažnai net erzino, bet nebuvo galima jo negerbti, nes net klysdamas jis buvo iki kraštutinumo sąžiningas“.

Algirdas buvo tiesus žmogus. Kai vieną kartą Algirdui buvo paskirtas aukštas valstybinis apdovanojimas, pamatęs, kad panašiai apdovanojamas ir buvęs jo tardytojas (KGB karininkas Stepučinskas, dabar įsidarbinęs Lietuvos prokuratūroje), pareiškė: „Šiuo atveju tik vienas yra teisus. Jei teisus jis, buvęs mano tardytojas, tada neteisus aš ir visas mano gyvenimas“ ir apdovanojimo atsisakė.“ Arkiv. S. Tamkevičius priminė, kad Algirdas labai skaudžiai išgyveno, matydamas, kaip dabartinėje Lietuvoje atkakliai kelią skinasi su žmogaus prigimtimi nesuderinamos ideologijos, tokios, kaip genderizmas. Jis pritarė rusų disidento Bukovskio minčiai, kad „genderizmas yra blogiau už komunizmą“, kai žmogus – jau nebe žmogus, o kažkoks socialinis konstruktas, kai vieną dieną jis gali save laikyti vyru, kitą – moterimi“.

Arkiv. S. Tamkevičius pabrėžė ir kitą svarbią Algirdo savybę, sakydamas: „1988 metais Lietuvos Sąjūdžio mitinge Algirdas kalbėjo: „Mes norime laisvės, bet ar nuo to pradedame. Iš Sąjūdžio programos dingsta etinės vertybės, vis labiau įsigali ekonominiai ir politiniai šūkiai. Yra pavojus nematyti pagrindinio priešo – mūsų dvasinio skurdo. Pirmiausia reikia vaduotis iš savo nuodėmių. Nėra laisvės be doros. Tik dora suteikia moralinę teisę būti laisviems. Jei patys sugesime, tuomet galas. Pirmiausia reikia susitvarkyti su savimi, o tuomet kariauti su išorės priešais. Iš savęs reikia reikalauti dešimt kartų daugiau, kaip iš kitų“. Tai buvo ne kunigo, bet pasauliečio, per pogrindį ir KGB kalėjimą atėjusio į Kauno Sąjūdžio gretas, žodžiai. Jis jau buvo pažinęs, ką reiškia nelaisvė, ir gerai suprato, kaip reikia iš jos vaduotis ir kaip vaduoti Lietuvą“.

* * *

Minint Algirdo mirties metines jo gyvenimą prasmingai apibūdino brolio Gintaro Patacko eilėraštis, parašytas Algirdo mirties dieną, apvainikuotas prasmingais žodžiais: „Su brangiaisiais neatsisveikinu – mes, gyvieji, niekada nemirsime…“

Algirdas neatsisveikino su jam brangiais žmonėmis, jis paliko jų mąstymui daug ką – ir savo literatūrinę pogrindžio kūrybą, rašytą dažnai Algio Rudaminos slapyvardžiu (ji buvo cituojama atminimo popietėje), ir savo nelegaliai leistus leidinius, už kuriuos kentėjo ne tik tardomas, bet ir išduotas ir įkalintas, kentėjo už nenuilstamą veiklą Lietuvos Sąjūdyje, už aštrius, ekstremalius perspėjančius pareiškimus, niekaip neleidusius mums atsisakyti moralės reikalavimų ginti skriaudžiamą mažą mergaitę ar mūsų žemę, už įžvalgią kūrybą nepriklausomybės metais, dar nepakankamai įvertintą jos didžiulę svarbą ieškant esminių tautos dvasios ypatumų, ir bebaimius žygius už Lietuvos ribų, kovojant už kitų tautų laisvę ir nepriklausomybę.

Tada Karininkų ramovės viršininkas mjr. Donatas Mazurkevičius valstybei ir tautai tiek darbais Seime, tiek savo kūryba įsiamžinusį A. Patacką taikliai pavadino ir senovės graiku (pagal išmintį), ir romėnu (pagal meilę įstatymui), ir pirmuoju krikščionimi (pagal tikėjimo gilumą), ir senovės jotvingiu (pagal vyrišką drąsą).

* * *

Dabar, kai peržiūriu internete, tame naujųjų technologijų vandenyne, Algirdo straipsnius, jis man atsiskleidžia kaip neįkainojamas išminties, dvasios, drąsos, riteriškos garbės žmogus, kurio labai trūksta. Iš jų ryškėja plačiašakė Algirdo asmenybė, gilus, nekasdienis mąstymas, aiškiai išsakoma pozicija, nors ir kokia ji būtų radikali ar kokiam nors sočiai įsitaisiusiam „padarui“ nemaloni ar nepriimtina, tariamai klaidinga.

Jis drąsiai išsakė savo dorovines nuostatas dėl Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio asmenybės ir reikšmės Birželio sukilime, dėl Garliavoje policijos puolamos, skriaudas patyrusios mergaitės gynimo, pasisakė už referendumą dėl žemės pardavimo užsieniečiams ir kitais opiais, diskutuotinais, bet labai svarbiais klausimais. Įdomūs, niekuo nepakeičiami A. Patacko interviu iš visos širdies ir analitinio mąstymo. Džiugu, kad per „XXI amžių“ jis (kartu su savo dukra Egle Patackaite) Lietuvos skaitytojui pateikė ir tokį mažai žinomą dalyką, kaip Henrio Fordo mintis apie verslą.

Algirdas savo tyrimuose, paskaitose, pasisakymuose, pokalbiuose rėmėsi ir Levo Karsavino, Levo Gumiliovo ir baltisto Vladimiro Toporovo tyrimais, idėjomis ir išvadomis. Mūsų pokalbiuose nuolat rėmėsi šiais talentingais mąstytojais. Kai kurių jam svarbių leidinių savo studijoms ir tyrimams pasiimdavo ir iš mano bibliotekos.

Algirdas nebuvo nacionalistas, nacistas, rasistas ar dar koks nors „-istas“, nors kai kurie jo priešai ir nekentėjai stengiasi tokį požiūrį į jį įbrukti. Tačiau jis buvo tas, kuris ieškojo giluminių tautos savimonės, tautos pasaulėjautos šaknų. Nors tai buvo sunku suprasti nepasiruošusiam žmogui, nors jo teorijoms nepritarė ir pasikaustę ar netgi praktiškiau į tas gilumines šaknis įsikapstę tyrinėtojai, Algirdas aplenkė visus juos kartu sudėjus.

Esu įsitikinęs, kad Algirdas iš aukštybių daug ką, kas yra svarbu žmogui, kas svarbu mažai prie Baltijos jūros prisiglaudusiai (o gal pristumtai? – Algirdas buvo sudėstęs visą teoriją apie mūsų tautos teritorijos mažėjimo priežastis) Lietuvai, patiriančiai Dievo artumą, mato ir savaip veda visa tai Dievo link.

Ir tai, jog nei Algirdo Patacko, nei jo nuostatų tesėjo A. Žarskaus galutinių minčių faktiškai nesuvokia nė vienas „oficialus“ tyrėjas, rodo, kad jų plačiausių hipotezių horizontai nėra lengvai suprantami net ir išgarsintiems savo srities specialistams.

„XXI amžius“, 2021 05 28 Nr. 21