Markas Tulijus Ciceronas, valstybės veikėjas ir filosofas, gyvenęs paskutiniu Romos respublikos gyvavimo laikotarpiu. Ciceronas kartais vadinamas ir paskutiniuoju respublikonu, nes visą gyvenimą gynė bei puoselėjo senosios respublikos idealus ir už juos žuvo.
Jam rūpėjo žmogaus gyvenimo esmė, kurios viena opiausių temų yra senatvė. Cicerono mintys tebėra svarbios ir po dviejų tūkstančių metų.
Pasitelkiamas Katonas
Antikos filosofinių senatvės aptarimų dėmesio centre atsiduria žmonės, kurie daugybę šimtmečių iki modernios medicinos atsiradimo sulaukė stebėtinai garbaus amžiaus. Atėnų tragikas Sofoklis sulaukė devyniasdešimties, panašų amžių nugyveno ir Atėnų įstatymų leidėjas Solonas bei vėliau skeptikas Pironas. Spėjama, kad Pitagoras gyvenęs dar ilgiau.
Sofistas Gorgijus mirė būdamas šimto metų amžiaus. Platonas nugyveno aštuoniasdešimt metų. Katonas, kuris įkvėpė Ciceroną parašyti reikšmingiausią pasaulio istorijoje veikalą apie senatvę, sulaukė aštuoniasdešimt penkerių, o stoikas Epiktetas – aštuoniasdešimt aštuonerių metų. Tiesa, senovės valstybė neužtikrindavo pagyvenusių žmonių gerovės, šis rūpestis guldavo ant paties žmogaus pečių: jam reikėdavo arba laiku sukaupti užtektinai turto, arba tikėtis, kad jį išlaikys vaikai.
Būdamas 62-jų, taigi, romėnų supratimu, jau senis (senex) filosofas Ciceronas savo pasvarstymus dialogo forma pavadina „Katonas Vyresnysis, arba Apie senatvę“ („Cato maior de senectute“). Jis tarytum prikelia iš nebūties pusantro šimtmečio anksčiau už jį patį gyvenusį žymų praeities vyrą Marką Porcijų Katoną Vyresnįjį (234 – 149 m. prieš Kristų).
Cicerono kuriamas pokalbis neva vyksta tada, kai Katonui jau per aštuoniasdešimt. Tokio amžiaus išmintingam žmogui jau dera mokyti jaunuolius, kaip nugyventi gamtos ir dievų skirtą amžių, kad senatvė neatrodytų sunki ir varginanti, bet kupina orumo bei pagarbos. Taigi, atgaivintasis Katonas išskiria keturias priežastis, kodėl daugeliui jaunesnių senatvė atrodo apgailėtina. Remdamasis įtikinamais Romos istorijos pavyzdžiais, Katonas (Ciceronas) įrodo tų priežasčių nepagrįstumą.
Kuo užsiima vairininkas?
Pirmoji paniekos senatvei priežastis esanti dėl to, kad seniai „atitraukiami nuo dirbamų darbų“ ir tarytum nušalinami nuo visuomenės reikalų arba politikos. Katonas pašiepiamai klausia, nuo kokių darbų atitraukiami senoliai: „Ar nuo tų, kurie dirbami jaunystėje visomis jėgomis? Tai argi nėra tokių reikalų, kurie priguli seniems ir kurie tvarkomi ne stipriu kūnu, tačiau galinga dvasia?“
Ciceronas Katono lūpomis tvirtina, jog tie, kas atmeta senatvės galimybę reikštis kokioje nors veikloje nepateikia jokių argumentų. Jie panėši į žmones, tvirtinančius, jog vairininkas per navigaciją nieko neveikiąs, kai tuo tarpu vieni kopia į stiebus, kiti laksto po denius, treti išsemia srutas, o šis (šiandien pasakytume – tipas) su vairu rankose tik sėdi sau ramus laivagalyje. „Jis nedaro to, kuo užsiima jaunimas, o dirba kur kas svarbesnį ir geresnį darbą! Ne įstanga, ne greitumu, ne kūno miklumu nudirbami svarbūs darbai, bet išmanymu, autoritetu, protu, o jie iš senatvės ne tik kad neatimami, bet būna net stipresni.“
Senatvė ir uolumas
Antroji priežastis, šiandien sakytume, – biologinė, kai senatvėje nusilpsta kūnas ir jį vis dažniau puola ligos. Katonas ragina nepasiduoti senatvei ir atsverti ją uolumu. Todėl vyresnio amžiaus žmonėms labai svarbu lavinti protą. „Ką turi, tuo ir dera naudotis, o ką darai – daryti pagal jėgas.“ Ciceronas pataria, atsižvelgiant į sveikatą, reguliariai lavinti kūną ir protą, nes „atminties lavinimas yra toks pat būtinas kaip maistas kūnui.“ Pagrindinės pagyvenusio žmogaus užduotys išreiškiamos triguba M: mankštintis, mokytis ir mylėti.
Kol žmogus užsiima jam įdomia veikla, tol senėjimo nesijaučia. „Aš vertinu jaunuolį, turintį šiek tiek senatvės, ir senį, turintį šiek tiek jaunystės. Kas tuo vadovaujasi, galės būti senas, bet siela toks niekada nebus.“ Žinoma, silpstant kūnui silpsta ir balsas, kuris yra labai svarbus oratoriui politikui. Tačiau taip būna ne visada, nes neretai balso skambumas reiškiasi netgi senatvėje. „Labai dažnai klausytojus sutraukia būtent apgalvota ir maloni iškalbingo senelio kalba. (…) Mat kas dar gali būti maloniau už senatvę, apgaubtą jaunuomenės dėmesio? O ar mes senatvei nepriskiriame dar ir galios mokyti jaunus žmones, juos auklėti ir ruošti bet kokioms pareigoms? Ar gali būti kas nors gražiau už štai šitokį darbą?“
Malonumai ir saikas
Trečiasis Katono (Cicerono) kritikuojamas priekaištas senatvei – esą ji vis labiau stokojanti kūniškų malonumų. Svarstoma, ar kūniški jaunystės malonumai iš tiesų yra vertybė? O gal priešingai – silpnybė ar dar blogiau – yda, kurios atsikračiusi senatvė tampa žymiai pranašesnė. O be to, saikingi malonumai juk neatimami iš pagyvenusių žmonių.
Nesgi saikas – tai vienas iš pamatinių Antikos filosofijos principų, iškaltas Delfų Apolono šventykloje: „Nieko per daug“. Jei mes protu ir išmintimi nepajėgiame paneigti geismo, sako Ciceronas, tai senatvei reikia ypač padėkoti, jog ji pasiekė to, kad nebetrokšta, ko nedera. „Dvasia, lyg jau būtų atitarnavusi aistrai, savimeilei, rungimuisi, priešiškumui ir visokiems potraukiams, lieka pati su savim ir, taip sakant, pati su savim begyvena. O jeigu ji dar turi ką nors panašaus į užsiėmimą ir mokslų sritį, tai už laisvą nuo pareigų senatvę nebebbūna nieko maloniau. (…) Autoritetas yra senatvės vainikas.“
Taigi – ne žili plaukai, ne raukšlės gali iškart pelnyti autoritetą, bet garbingai nugyventas ankstesnis amžius nuima paskutinįjį derlių, kurį ir sudaro autoritetas, giliai įsitikinęs Ciceronas.
Buveinė tik apsistoti
Pagaliau ketvirtoji priežastis, labiausiai dėl senatvės gąsdinanti, galima sakyti, visus, tai – mirties artėjimas. Prieš jį Ciceronas rūsčiai sušunka: „O tu, nelaimingas senas žmogau, per visą`ilgą gyvenimą taip ir nesupratęs, kad mirtį privalu niekinti!“ Juk natūralu, kad prigimties mums duotas gyvenimas turi ir pradžią, ir pabaigą.
Todėl reikia džiaugtis gyvenimu, kol jis tęsiasi, kiekvienu jo tarpsniu – įskaitant ir senatvę. „Juk seni žmonės turi ir proto, ir sumanumo, ir išmanymo: jei nebūtų senių, tai jokios valstybės netvertų.“
Kai stoja pabaiga, išblėsta viskas, kas praėjo. Lieka tik tiek, teigia Ciceronas, kiek pasiekta dorybe ir teisingais darbais.
„Praeina ir valandos, ir dienos, ir mėnesiai, ir metai, praėjęs laikas nesugrįžta niekad, o to, kas bus, mes žinoti negalim. Tad ir reikia tenkintis tuo laiku, kuris būna kiekvienam skirtas.“
Senatvės vaisius, tarytum vynuogyne, sudaro prisiminimas apie anksčiau pelnytąjį gėrį ir to gėrio gausa, o gėriu, anot Cicerono, reikia laikyti visa, kas atsiranda pagal prigimtį.
„Juk gi kas kita atitinka prigimtį, kaip senų žmonių mirtis?“ Romos išminčius buvo įsitikinęs, kad niekas kitas taip nepanėši į mirtį kaip sapnas. Juk miegančių žmonių sielos užvis aiškiau atskleidžia dievišką savo prigimtį, nes numatančios daugelį ateities dalykų tada, kai būna palaidos ir laisvos. Iš to galima suprasti, kokios jos būsią, kai išsivaduosiančios iš kūno pančių.
„Iš gyvenimo aš išeinu taip, kaip iš viešbučio, o ne savo namų. Juk gamta buveinę mums suteikė ne gyventi, o tik apsistoti.“
Aukso žodžiai!
Būtų sąžininga, jei nurodytumėte, kokia literatūra pasinaudojote. Iš kur gi paimtos visos šiame straipsnyje pateiktos žinios? Tiesa, jei kartu gyvenote, viską pats matėte ir girdėjote, tada nereikia. Bet nejaugi buvo taip?
Yra tokia knygelė “Markas Tulijus Ciceronas Pokalbiai apie senatvę ir bičiulystę”. Ten bus plačiau, jeigu gerb. skaitytojui įdomu.
Žiniasklaidoje dažnai pasitaiko, kai, pvz., svetimas kūrinys ar jo dalis pasisavinami, kai pasinaudojama svetimais tekstais BE JOKIOS NUORODOS Į ŠALTINIUS, kai svetimos nuomonės/idėjos perteikiamos/pakeičiamos ir pateikiamos skaitytojui, kaip savo. Kaip vadinasi taip? Ne vienas straipsnis Alke baigiasi „Literatūros sąrašu“. Deja, pasitaiko ir kitokių.
Teisingai gyvenančius laikas brandina. Kuo senesnis – tuo išmintingesnis. Kvailai gyvenančius suraugina. Labai kvailai gyvenantis, jau jaunimas, būna surūgęs ir sugedęs. . Juos vakcinuosim : – )