V. Valiušaitis. Rusijos gėda

Rusai sudarė priešų sąrašą, kuriame Lietuva ir kitos Baltijos valstybės – tarp pagrindinių.

Lrytas rašo: „Rusija šaukia, kad ją visi žada pulti – bet stiprina puolamuosius pajėgumus“.

Kada buvo kitaip?

Stalino Sovietų Rusija skelbėsi gyvenanti „kapitalistinio pasaulio apsuptyje“, todėl jai kyląs pavojus, ji turinti ginkluotis, stiprinti „gynybinius pajėgumus“. Bet patylomis sąmokslavo su Hitleriu ir rengė pražūtį savo kaimynėms.

SSRS su nacių Vokietija 1939-08-23 pasirašė nepuolimo paktą ir pasidalijo „įtakos sritimis“ Europą. 22 mėnesius, iki pat tarpusavio karo pradžios, tie du totalitariniai režimai buvo didžiausi draugai – vienas kitam aplodavo, kai jie grobė mažesnes ir silpnesnes valstybes, slapta pasidalytas.

Suomiai buvo „atitekę“ rusams. Ir kai suomiai, skirtingai nuo Estijos, Latvijos ir Lietuvos, nesutiko pasirašyti „draugystės ir bendradarbiavimo“ sutarties bei įsileisti sovietinių įgulų, kas faktiškai reiškė sovietų protektoratą, rusai apsisprendė pasiglemžti Suomiją jėga.

Pradėjo nuo šizofreniško neapykantos kurstymo ir juodžiausios propagandinės kampanijos, kokią tik komunistinė vaizduotė gali sukurti. 1939 m. lapkričio 16 d. sovietų agentūra TASS paskelbė straipsnį, kuriame aiškino, kad „Suomijos valdžia skatina savo šalies gyventojus neapkęsti Rusijos“, kad „Anglijos buržuazija pakreipė suomių nuotaiką prieš rusus“, kad „reakciniai Suomijos elementai svajoja užkariauti Rusiją ir išplėsti suomių įtaką iki Uralo kalnų“.

Lapkričio 26 d. SSRS vyriausybė įteikė Suomijos atstovui Maskvoje ultimatumą, kuriuo pareikalauta atitraukti Suomijos kariuomenę 25 km atstumu nuo sienos į šalies gilumą. Sovietų reikalavimo įvykdymas būtų reiškęs, kad suomiai turėtų apleisti savo įtvirtinimų liniją. Suomijos valdžia sutiko su sąlyga, jeigu tą patį padarys ir sovietai.

Lapkričio 28 d. Maskvos radijas pranešė, kad Stalino vyriausybė panaikino SSRS ir Suomijos nepuolimo paktą. Sovietų kariuomenė koncentruojama Suomijos pasienyje. Radijas kreipėsi į suomių kareivius, ragindamas juos sukilti prieš Suomijos valdžią.

Lapkričio 30 d. Sovietų Rusijos kariuomenė, karo laivai ir lėktuvai pradėjo invaziją Suomijon. Raudonoji armija perėjo Suomijos sieną Karelijoje, į šiaurę nuo Leningrado. Lėktuvai pradėjo Helsinkio bombardavimą, artilerija padegė Suomijos uostą Viipuri (Vyborgą).

Gruodžio 1 d. Stalino vyriausybė paskelbia suorganizavusi „tikrą, demokratinę Suomijos valdžią“. Užgrobę pasienio miestelį Terijoki (dabartinis Zelenogradskas), Karelijoje, sovietai įkurdino čia savo marionetinį režimą, vadovaujamą iš Maskvos atsiųsto suomių bolševiko Oto Kusineno (Otto Kuusinen).

Gruodžio 2 d. Molotovas ir Kusinenas Maskvoje pasirašė „Sovietų Sąjungos ir Suomijos demokratinės Respublikos savitarpio pagalbos ir draugystės sutartį“. Kremlius pareiškė nutraukiąs visas anksčiau pasirašytas sutartis su „baltasuomių“ vyriausybėmis (белофинскими правителями).

Gruodžio 3 d. Suomijos armijos vadas maršalas Karlas Gustavas Manerheimas pareiškė, kad Suomijos kariuomenė pasiryžusi vykdyti savo pareigas. Ne tik kareiviai, bet visa šalis kovos iki mirties.

Gruodžio 4 d. Vokiečių spauda gyrė bolševikų agresiją prieš Suomiją. Kaltino, britus, prancūzus ir švedus dėl karo Suomijoje, nes šie „paveikę suomius priešintis Stalinui“.
Ir taip toliau…

Bet paskaitykime ką rašė to meto spauda.

NEPAPRASTAI SMARKIAI PUOLAMA SUOMIJA

MASKVA, Elta. – Trečiadienio Sovietų spauda beveik perdėm rašo apie rusų suomių krizę. Visi laikraščiai skelbia notas, kuriomis pasikeitė rusų ir suomių vyriausybės, ypatingai paskutinę Sovietų vyriausybės notą, kurioje pranešama apie atsisakymą nuo nepuolimo pakto su Suomija. Taip pat dedami pranešimai apie naujus incidentus rusų suomių pasienyje. Laikraščiai skelbia daug naujų rezoliucijų, priimtų per masines demonstracijas.

Rezoliucijos šiandien dar aštresnės, negu iki šiol. Jose, tarp kitko, sakoma: „Mūsų kantrybė pasibaigė“, „Leiskite mums nukirsti ranką, kuri yra ištiesta į Leningradą“ ir pan.
„Izvestija“ vedamajame rašo, jog vadovaują Suomijos sluoksniai turi „provokatoriškų tikslų“. Jie esą tik „marionetės Sovietų Rusijos priešų rankose“. Laikraštis kalba ir apie „suomių šovinistų galutinai numestą kaukę ir galutinai rengiamą karą prieš Sovietų Rusiją“.

XX amžius, 1939 m. lapkričio 30 d.

BERLYNAS ABSOLIUČIAI PRITARIA SOVIETAMS

Telefonu iš Berlyno praneša Bernardas Lescinier

„Molotovo kalba – paskutinis taikos šaukimasis“, tokiomis ir panašiomis antraštėmis pasipuošę šios dienos Berlyno laikraščiai praneša apie vakarykštę Molotovo kalbą ir apie diplomatinių santykių nutrūkimą tarp Suomijos ir Sovietų Sąjungos.

Reikia pastebėti, kad vokiečių spauda pasitenkina perduodama rusų pranešimus apie įvykių evoliuciją, gi nuo savo komentarų susilaiko. Tačiau visi ženklai rodo, kad Berlynas absoliučiai pritaria Sovietų Sąjungos užimtai pozicijai ir laikysenai.

Įdomu pastebėti, kad politiniams bei diplomatiniams sluoksniams artimi žmonės nepritaria Suomių laikymuisi. Pabrėžiama, kad kaip Vokietija progoms pasitaikius sunaikino jai Versalio uždėtus varžtus, taip dabar Sovietų Rusija naudojasi proga, kad atstatytų Petro Didžiojo sukurtą Rusijos padėtį prie Baltijos jūros.

XX amžius, 1939 m. lapkričio 30 d.

RUSIJA PASMERKTA IR IŠMESTA IŠ TAUTŲ SĄJUNGOS

Tautų Sąjunga vienbalsiai pasmerkė sovietų Rusiją, kaipo agresorių, ir vienbalsiai išmetė ją savo narių tarpo. Tai pirmas toks atsitikimas Tautų Sąjungos istorijoje. Keletas silpnesnių valstybių, bijodamos keršto iš Maskvos pusės, susilaikė nuo balsavimo, bet nė viena valstybė Maskvos neužtarė. Iš 43 valstybių nė viena nebalsavo prieš rezoliuciją, pasmerkiančią sovietų smurtą prieš Suomiją, ir nė viena neėmė balso sovietams pateisinti. Net ir Maskvos atstovai Tautų Sąjungoje neturėjo drąsos stoti prieš Tautų Sąjungos suvažiavimą ir savo valdžią apginti. Jie patylomis išsinešdino iš Genevos, nepadarę jokio pareiškimo.

Reikšminga yra tai, kad sovietų Rusijos neužtarė Tautų Sąjungos suvažiavime net ir jos naujieji „draugai“, Pabaltijo valstybės Lietuva, Latvija ir Estija, kurias Stalinas šį rudenį paėmė savo „globon“. Balsuoti prieš Maskvą jos, žinoma, negalėjo, nes „Juozas Didysis“ būtų jas tuojau užpuolęs. Bet tas faktas, kad jos nepasipriešino sovietų pasmerkimui ir išmetimui iš Tautų Sąjungos, aiškiai rado, kaip jos į tą savo „globėją“ žiūri.

Tokiu būdu sovietų Rusija tapo pasmerkta, kaipo banditas, ir išmesta lauk iš civilizuotų tautų draugijos!

RUSIJOS GĖDA

Maskva, jos aklieji pakalikai, žinoma, sakys, kad Tautų Sąjunga tai – „imperializmo įrankis“, su kuriuo „darbininkiška“ Rusijos valdžia gali nesiskaityti. Bet protaujantieji žmonės iš tokio jos argumento tiktai pasijuoks, atsimindami, ką pati sovietų valdžia pirmiau sakydavo.

Kai Tautų Sąjunga pasmerkė Japonijos imperialistus, užpuolusius Kiniją, ir Japonija pabėgo iš Tautų Sąjungos, tai Maskva sakė, kad Tautų Sąjunga pasielgė teisingai.

Maskva taip pat pripažino teisę Tautų Sąjungai pasmerkti Italiją dėl užpuolimo Etiopijos, ir sovietų atstovas Genevoje balsavo už sankcijas prieš Italiją.

Maskva reikalavo, kad Tautų Sąjunga pasmerktų ir nubaustų Vokietijos nacius, kuomet jie kėsinosi sudraskyti Čekoslovakiją. Sovietų komisaras Litvinovas karščiausiai už visų valstybių atstovus šaukdavo, kad Tautų Sąjunga turi kovoti prieš agresorius ir pasaulio taikos ardytojus. Taigi dabar Maskva negali sakyti, kad Tautų Sąjungos autoritetas jai nieko nereiškia, nes ji pati tą autoritetą pakartotinai pripažino.

Sovietų valdžia į Tautų Sąjungą įstojo, ir Maskvos agentai sakė, kad Tautų Sąjunga dabar yra gera, kuomet ji apsivalė nuo agresorių ir fašistų.

Taigi jokiais išsisukinėjimais ji negali išsiginti to fakto, kad Tautų Sąjungos nutarimai pastatė Maskvą prie gėdos stulpo.

Apie tą faktą patirs ir Rusijos liaudis, nežiūrint, kaip jį stengsis Stalinas paslėpti. Rusijos darbo žmonės ilgainiui supras, kur juos veda ta diktatūra, kuri šiandien visame pasaulyje turi tiktai vieną draugą Hitlerį.

Naujienos, 1939 m. gruodžio 15 d.

www.facebook.com