Jurgis Ambraziejus Pabrėža (1771–1849) – Lietuvos šviesuolis, kunigas, pamokslininkas, botanikas, žavėjęs amžininkus ir vėlesnes kartas savo darbštumu bei kruopštumu, kūręs lietuvišką botanikos terminologiją ir augalų vardyną, palikęs neišdildomą įspaudą šalies botanikos ir geografijos mokslo istorijoje.
Minint 250-ąsias jo gimimo metines, Lietuvos Respublikos Seimas 2021-uosius paskelbė Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos metais.
Ta proga gegužės 5 d. VDU Botanikos sode vykęs konferencijos „Žmogaus ir gamtos sauga“ seminaras „Mokslo žinių sklaida apie vaistinių augalų tyrimus ir racionalų panaudojimą“ buvo skirtas J. A. Pabrėžos mokslinei, pedagoginei, šviečiamajai ir gamtosauginei veiklai pažymėti.
J. A. Pabrėža buvo be galo universalus: domėjosi įvairiomis mokslo (teologijos, filosofijos, gamtos, medicinos, farmacijos ir farmakognozijos, geografijos, istorijos, dailės) sritimis, vykdė švietėjišką, praktinę–taikomąją veiklą.
Jis paliko išskirtinius rankraščius – kapitalinius mokslinius darbus, kurie dabar analizuojami ir skelbiami.
Tarp jų – ir vienas svarbiausių Lietuvos botanikos mokslo leidinių „Taislius augyminis“, kurio rankraštis 2008 m. buvo įtrauktas į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą kaip nacionalinės reikšmės dokumentinio paveldo vertybė.
Trumpa biografija
Gimė 1771 m. sausio 15 d. Večių kaime, Lenkimų parapijoje, Kretingos apskrityje, Jono ir Rožės Baužinskaitės Pabrėžų šeimoje, kurioje užaugo 7 vaikai.
1785–1791 m. mokėsi Kretingos pranciškonų gimnazijoje, kurią baigė diligentae medaliu.
1791–1794 m. studijavo Vyriausioje Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės mokykloje – Schola Princeps Magni Ducatus Lithuaniae (dabar Vilniaus universitetas) anatomiją, chemiją, mediciną, botaniką, istoriją, teisę ir teologiją, išmoko aštuonias kalbas.
Dalyvavo Tado Kosciuškos sukilime. Uždarius Vilniaus universitetą, J. A. Pabrėža, jo nebaigęs, grįžo į Žemaitiją.
1794 m. tapo Varnių kunigų seminarijos klieriku, 1796 m. įšventintas į kunigus.
1817–ųjų gruodžio 9 dieną iškilmingai davė amžinuosius įžadus, gavo Tėvo Ambraziejaus vardą ir gyveno bernardinų vienuolyne, tęsdamas botanikos, lituanistikos, pedagogikos, medicinos, farmakognozijos studijas ir kitai veiklas iki pat savo mirties 1849 m. spalio 30 d.
Lietuvos botanikos mokslo kūrėjas
J. A. Pabrėža ne atsitiktinai vadinamas Lietuvos botanikos tėvu: botanikos tema jis parašė daugiau kaip 50 mokslinių darbų.
Pažymėtini stambiausi iš jų:
- „Waardaa tayslyynee Augimiu atsyrądąntiu Augmyniićźioo źemaytyyniee Óżwerąćźio saawiejy Augmes liig śźioł aatrastas Źemaaytiusy, Lyyitówoo, Wolyynyjoo, yr Podoolyjoo“ (1834);
- „Sryje Balsenyyny. Biiluu Žemayt“ (1834).
1834–1843 metais J. A. Pabrėža sukūrė pagrindinį botanikos mokslinį darbą „Taislius augyminis“ (Augalų sistema), kuriame apibūdino 643 augalus. Pinigus leidybai rinko pats autorius. Šio rankraščio ištraukos pradėtos skelbti Jungtinėse Amerikos Valstijose bendrovės „Dirvos“ lėšomis 1900 metais, jau po autoriaus mirties.
„Taislius augyminis“ tapo pagrindiniu šaltiniu kitiems mokslininkams, kurie XX a. tobulino lietuvių botanikos terminiją.
Prof. J. Dagys ir kiti mokslininkai „Taislius augyminis“ laikė svarbiausiu Lietuvos botanikos moksliniu darbu, apie kurį rašė: „Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos žodyno komisija su gilia pagarba studijavo šį didįjį kunigo J. A. Pabrėžos darbą, stebėjosi autoriaus darbštumu ir kruopštumu: juk jis pats vienas, beveik neturėdamas medžiagos, sukūrė lietuvišką botanikos terminologiją ir augalų vardyną“.
2008 m. J. A. Pabrėžos „Taislius augyminis“ rankraštis, kurį sudaro 1 042 puslapiai, įtrauktas į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą kaip nacionalinės reikšmės dokumentinio paveldo vertybė (Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija).
J. A. Pabrėža – ne tik kunigas, pamokslininkas, botanikas, bet ir geografijos vadovėlio bei geografijos terminų žodyno autorius, Neformalios lituanistinės mokyklos įkūrėjas ir sumanymų vadovas, kurio palikimas turi svarbią išliekamąją vertę.
Farmacijos ir farmakognozijos mokslų skatintojas
Prof. Konstantinas Regelis pažymi, kad J. A. Pabrėža – vienas iš didžiausių XIX a. mokslininkų, įnešęs indėlį ne tik į botanikos, bet ir medicinos, farmacijos, farmakognozijos sritis, daug rašęs šia tema, sukūręs farmakognozijos, farmacijos ir medicinos terminų žodyną (Regelis; 1936; 1937).
Farmacijos mokslo istorikė dr. R. Žukienė išryškina, kad J. A. Pabrėžos gyvenimo laikotarpiu dvasiškajam luomui (kunigams ir vienuoliams) kanonų teisės kodeksas suteikė teisę teikti žmonėms sveikos gyvensenos patarimus.
Lankydamas įvairius ligonius, J. A. Pabrėža stengėsi jiems pagelbėti, tačiau pats jautė, kad trūksta vaistinių augalų pažinimo ir farmakognostinių bei medicinių žinių, diagnostinių įgūdžių.
Šių žinių ėmėsi ieškoti ne tik skaitydamas užsienio mokslininkų leidinius, bet ir palaikydamas glaudžius ryšius su to meto mokslininkais: J. F. Volfgangu, S. B. Jundzilu, S. Gorskiu.
Susidomėjimas vaistiniais augalais prasidėjo dar vaikystėje: atsiminimuose J. A. Pabrėža rašo, kad „vaikas būdamas pamėgau augalus. Juos sodinau, ravėjau ir su jais žaidžiau.
Norėdamas pažinti jų savybes, darydavau tinktūras“. Vėliau, mokydamasis Vilniaus universitete, studijavo mediciną, chirurgiją, botaniką, Šventąjį Raštą bei teisę – stengėsi įgyti visapusišką išsilavinimą ir būti naudingas savo kraštui.
Keliaudamas po Žemaitiją ir užrašinėdamas žemaitiškus augalų vardus, mokslininkas rinko vaistinius augalus ir sudarė 800 rūšių augalų herbarą, kurio didelė dalis XX a. pr. buvo išvežta į Odesos universitetą, o likusioji dalis (238 lapai) 1930 m. buvo perduota Vytauto Didžiojo universitetui.
To herbaro dalis yra išlikusi iki šių dienų ir saugoma Jungtinio gamtos tyrimų centro Atviros prieigos Botanikos instituto Herbariume (BILAS).
Vieningos mokslinės augalų vardų sistemos kūrimo pradininkas
J. A. Pabrėžai įkvėpėju buvo S. Syrenius: tyrinėdamas jo „Zielnik“ (Herbarium), mokėsi vaistinių augalų pažinimo, apibūdinimo bei praktinio pritaikymo. Tačiau neapsiribojo vienu šiuo veikalu.
Būdamas gabus, mokėdamas 8 kalbas, J. A. Pabrėža daug skaitė, studijavo įvairius medicinos veikalus, darė iš jų išrašus ir konspektavo – išanalizavęs žinias, vėliau šia tema parašė keletą kūrinių bei praktinių patarimų sveikatos gerinimo klausimais. Iki šių dienų išlikę 17 jo rankraščių, kuriuose aprašomos ligos, jų požymiai, gydymas.
J. A. Pabrėža įgytas žinias stengėsi pritaikyti praktikoje, gamino vaistus, mokė žmones pažinti vaistinius augalus ir jų vaistinę augalinę žaliavą naudoti gydymui. Jis pats lankė ligonius, priiminėjo ir gydė juos vienuolyne. Stengdamasis pagelbėti skurstantiems, parašė leidinį „Namų vaistinėlė“.
1814 m. parašytas vienas stambiausių jo veikalų, 246 puslapių „Skutki lekarskie niektórych roslin i sposob używania tychże roslin w różnych chorobach“ (Kai kurių augalų gydomasis veikimas ir tų augalų vartojimo būdas įvairių ligų atveju), kuriame pristatomi 234 vaistiniai augalai, pateikiami jų apibūdinimai ir patarimai ligų gydymui.
Tuo pačiu metu autorius rašė ir mažesnės apimties leidinį lietuvių kalba.
J. A. Pabrėža studijuojamuose medicinos veikaluose rastus nežinomus terminus susirašė alfabeto tvarka, juos iššifravo ir plačiai paaiškino – taip buvo sukurtas farmakognozijos, farmacijos ir medicinos terminų žodynas „Sunkiausių žodžių paaiškinimas“.
Savo pamoksluose žemaičiams jis aiškino, kad nereikia tikėti burtais, užkalbėjimais ir prietarais, kurie būdavo taikomi ligų gydymui. Glaudžiai bendradarbiavo su liaudies medicinos praktikais ir domėjosi jų žiniomis apie vaistinių augalų savybes bei praktinį pritaikymą (Ragažinskienė, Mekas, 2011).
Šis bendravimas su liaudies medicinos žinovais jį patį įkvėpė sukurti vieningą mokslinę augalų vardų sistemą.
Pažymėtina, kad J. A. Pabrėža, gyvendamas labai kukliai, asketiškai, pats rašė savotišką filosofinį veikalą „Ryžtai“, kuriame susistemino sveiko gyvenimo būdus.
