Stelmužės ąžuolas Zarasų rajono savivaldybės Imbrado seniūnijos Stelmužės kaime – vienas iš labiausiai žinomų seniausių gamtos paminklų Lietuvoje ir Europoje.
Medžio senolio amžius gali siekti apie 1500 metų ir daugiau. Tokio amžiaus sulaukusiems medžiams senoliams išlikti kiek įmanoma mažiau paveiktiems laiko yra neįmanoma be žmogaus pagalbos, o kartais neužtenka ir net pačių didžiausių pastangų.
Ne vien medžio amžius įspūdingas. Gamtos galiūno apimtis 1,3 m aukštyje – daugiau kaip 9,5 m, ties šaknimis – net 13 m, lajos skersmuo – 20 m. Į viršų senolis stiebiasi 19 m (kituose šaltiniuose nurodoma 23 m).
Sakoma, kad ąžuolo kamienui apimti reikia bent devynių-dešimt suaugusių žmonių. Tiesa dabar senolio glėbiasčiuoti neleidžiama – jis aptvertas tvorele, kad lankytojai netryptų šaknų ir ąžuolas būtų kuo ilgiau gyvybingas.
O viršūnės ąžuolas nuo senų laikų nebeturi. Pasakojama, jog praėjusiame amžiuje įnirtę vietos baudžiauninkai ją nulaužė ir paleidę riedėti nuo kalno, kai pro šalį važiavo caras – taip jie norėjo atkeršyti už baudžiavą. Buvę taip ar nebuvę, bet nulūžus viršūnei ąžuole atsivėrė kiaurymė, kuri vis platėjo ir gylėjo, todėl senolį teko gydyti.
1995 metais Zarasų miškininkai iš drėvės, sako, išvežę 12 vežimų trūnėsių. Ir šiais laikais restauratoriai kone kasmet specialiu skysčiu dezinfekuoja ir impregnuoja senolio žaizdas. Jos užlopytos skarda, liemuo viršuje suveržtas stipriu lynu, šakos paremtos storais rąstais.
Ta drėvė labai masina smalsuolius, nes nuo senų laikų atsiviję gandai, kad per drėvę galima nusileisti į požemio pasaulį, kad po ąžuolo šaknimis galįs būti paslėptas lobis. Kodėl ne, jei po šio galiūno šakomis senovėje degusi šventoji ugnis, prie medžio šaknų būdavo deginami aukurai bei aukos dievams.
Išties Stelmužės ąžuolas yra matęs nemažai. Čia užklysdavę Lietuvos kunigaikščiai, kryžiuočių ir kalavijuočių riteriai, švedų kariaunos. Pro čia žengė kaizerio bei Hitlerio kariuomenė. Drevėje rasti žmogaus griaučiai ir prancūziškas šautuvas byloja, kad drėvė tikriausiai buvusi vieno iš Napoleono kario slėptuve jam bėgant iš Rusijos.
„Visas Zarasų kraštas gražus. Pamatei sykį gyvenime, ir jau nebepamirši, kad ir kokias žemės planetos grožybes bepatytum. O užvis labiau traukia kiekvieno širdį garsiuoju milžinu, žilagalviu Stelmužės Ąžuolu, seniai pragyvenusiu vienmečius visoje Europoje, peržengusių antrąjį tūkstantį metų.
Ateini prie jo tartum į didžią šventovę, tylią ir iškilmingą, kur kiekvienas ištartas žodis atrodo tikra šventvagystė, o kasdieniška pilka mintis – žmogaus menkystės paliudijimas. Susikaupę, susimąstę žmonės žvelgia į jį. Nors metai slegia, senatvė žemyn lenkia, bet negalvoja apie mirtį mūsų girių protėvis“, – taip knygoje „Kas dainon nesudėta“ yra rašęs Juozas Baltušis.
2016 metais antrąkart Lietuvoje rengiamuose Metų medžio rinkimuose Stelmužės ąžuolas išrinktas Lietuvos metų medžiu. 2017-aisiais jis buvo Europos metų medžio varžytuvių dalyvis ir jam skirta trylikta vieta. Beja, 2010 metais išleistas pašto ženklas su H. Ratkevičiaus nufotografuotu Stelmužės galiūnu.
Įdomu ir tai, kad seniausiu lietuvišku medžiu laikomas ąžuolas turi ir latviško „kraujo“. Jis auga vos už kelių kilometrų nuo Latvijos sienos, o kažkada šį teritorija nepriklausė Lietuvai.
Iki XX a. vidurio Stelmužė ir apylinkės įėjo į latvišką Kurliandijos guberniją (didžioji dalis Zarasų rajono buvo Kauno gubernijoje), priklausė Iliūkštės apskričiai, buvo Stelmužės valsčiaus centras. Pts Stelmužės pavadinimas yra latvių kilmės, kadangi latv. „muiža“ – „dvaras“. Perbraižius žemėlapį, gamtos paveldas atsidūręs šiąpus Lietuvos sienos.
Ąžuolai auga visame pasaulyje, jie nuo seno glaudžiai susiję su kultūros ir civilizacijos augimu ir plėtra, daugelyje šalių jie buvo ir yra ypač gerbiami, o vieta, kur auga ąžuolai buvo laikoma šventa.
Iki pat 20 šimtmečio su ąžuolu buvo siejami padavimai: pavyzdžiui, kas laikys piniginėje arba kišenėje tris septynias arba devynias giles, bus apsaugotas nuo nelaimių ir ligų.
Stelmužės ąžuolui mokslininkai numato dar ilgą gyvenimą, jeigu aplinkybės susiklostys palankiai.
Čekų mokslininkas Martinas Nemecas, kuris jau nuo 2005-ųjų metų stebi ir tiria Stelmužės ąžuolą bei pagal kurio patarimus buvo tvarkoma Stelmužės ąžuolo aplinka, nupjauti kiti medžiai, kad neaptemdytų senojo galiūno, teigė, kad jis dar išgyvens kokius 300 metų, nebent koks kataklizmas jį nugriaus.
Svarbu ir tai, kad vėjai dažniausiai būna iš vakarų pusės, o iš ten ąžuolą pridengia kalva ir bažnyčia.
Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, rūpindamasi gamtos paveldo paminklais ir vertybėmis, artimiausiu metu rengiasi naujai paženklinti, sutvarkyti ir pritaikyti lankymui 650 gamtos paveldo vertybių.
Tarp jų atsidūrė ir Stelmužės ąžuolas. Pagal Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie AM vykdomą projektą „Kraštovaizdžio vertybių apsauga ir pritaikymas pažinti“ Stelmužės ąžuolui įrengtos 4 naujos medinės atramos, atsargiai paremiant kamienines šakas, kurios dar yra gyvos.
Šalia Stelmužės ąžuolo naujai pastatytas originalus aprašymo stendas. Lankytojai gali užeiti į jį tarsi Stelmužės ąžuolo vidų, tokiu būdu suvokiant galiūno dydį ir pasiskaityti įdomių žinių apie medžio senolio istoriją.
Senolio genams išsaugoti jau daug metų iš jo gilių auginami ąžuoliukai įvairiose Lietuvos vietose. Vienas Stelmužės ąžuolo proanūkis auga ir prie Nacionalinio saugomų teritorijų lankytojų centro Vilniuje. Tai pat šiame centre galima rasti nemažai įdomių žinių apie Stelmužės ąžuolą.
Bet štai netikėta žinia – nors ir įdėta nemažai pastangų, kad ąžuolas išgyventų kuo ilgiau, vos prieš savaitę, šių metų kovo 31 dieną, neatlaikė viena iš senolio ąžuolo šakų. Nė atrama nepadėjusi…
„Zarasų kraštas“ – nepriklausomas Zarasų rajono laikraštis.
Straipsnį parengė Danutė Pulokaitė.
Kai žmogaus organizmas dėl amžiaus ar kt. priežasčių nepajėgus save aprūpinti, gydytojai pataria, ko daugiau valgyti, papildų skiria.
Tikriausiai ir ąžuolams reikalinga tam tikros sudėties dirva. Jei šį ąžuolą maitinanti dirva visa jau nualinta, gal papildai ąžuolą sutvirtintų? Esu išbandžiusi tai su savo vaismedžiais – nežinau, ar ilgam, bet atkunta net tie, katrie jau mažai vaisių duodavo. Vaikai kaip špokai net iš kalių aplinkinių namų sulekia ir nurenka uogas.
Žemyna, nebūk paslaptinga. Dėk ant stalo; kuo maitini savo vaismedžius?
Dėti tamstai ant stalo viską, ką turiu paruošus? Tilps?
Ką gi, tik nekeikite manęs, kad iš po jų išsiropšti negalite…
Ko gero, pradėti reikia nuo pagirdymo. Kiek kibirų per metus reikia, priklauso ir nuo to, ar daug žiemą prisnigo, ar vasara lietinga. Senųjų veislių suaugusioms obelims (antaninei, grapšteinui, pepininei, alyvinei), per vasarą reikia 40 kibirų vandens* (ne per vieną kartą, su pertraukomis). Kriaušėms, slyvoms, vyšnioms irgi kažkiek reikia, kad sultingesnės būtų.
Vaistinėje yra kalio permanganato – ištirpinu jį stiklinės ar didesnės talpos buteliuke, o kai einu laistyti, tuo tirpalu** vos vos nudažau vandenį laistytuve ar kibire (kad būtų ,,čiut čiut ružavas”). Tiksliau – pirma įlašinu tirpalo, o tada vandens įpilu. Dar nė vienas taip laistytas medis (nei daržovė, ar gėlė) nesivijo manęs už tai keikdami. Gal tai juos labai atsparius padaro, nes kai šiltas ilgas ruduo, jie neįstiklintame balkone Tik nerizikuočiau dažniau negu sykį per savaitę tokiu vandeniu ką nors girdyti.
Parduotuvėse turėtų būti spec. trąšų, tačiau tie, kas patys sau valgį gamina, virtuvėje dar ir trąšų sočiai prisigamina – įv. lupenų, daržovių atliekų, arbatžolių, kavos tirščių, kiaušinių lukštų pavidalu.
Svarbu kad nepanaudotume tręšimui nieko sūraus; kad rūgščių turinčios atliekos (pvz., obuolių lupenos, rūgščios arbatžolės, kavos tirščiai) nepatektų to nemėgstantiems augalams. Jiems šarmas geriau patinka. Todėl tie, kas virtuvėje ir vonioje indams mazgoti ar skalbimui ūkišką muilą ir (skalbiamąją) sodą naudoja, turėtų pamazgas ne visad į kanalizaciją, kartais ir į kibirą supilti, o tada – po vaismedžiais ir vaiskrūmiais.
Svogūnų, česnakų lukštus, imbiero luobeles kaupti atskirai. Jos tinka naudoti morkų lysvėms – tai bent kiek atbaido jas puolančias kirmėlaites (dar ir česnakų ištraukos tam reikia).
Vaismedžiai (ir ne tik jie) itin mėgsta pasmaguriauti bananais, avokadais, bulvėmis (jų lupenomis), kopūstais; kaulavaisiai – dar ir kiaušinio lukštais. Bijūnai padėkos ir už pasenusį, sudžiuvusį (ar papelijusį) batoną, tačiau ir šviežias tinka.
Joks gerbiantis save suvalkietis, sumokėjęs parduotuvei už daržoves su lupenomis, nemokės dar ir už tai, kad jas šiukšliavežė išvežtų! – Jos jam darže, sode pravers – trąšų nereiks pirkti. O kalio permanganatu pagardintas vandenukas sutvirtins viską, ką auginame (kaip mus sustiprina vaistinėse parduodamas kalis su magniu ir B6).
Ką darysite – kompostuosite ar džiovinsite – gaspadoriaus reikalas. Džiovinti lengviau: parduotuvėje perkame vaisius, sudėtus ant plastiko padėkliukų ar dėžutėje. Į juos galima suberti išrūšiuotas atliekas ir džiovinti išrikiuotas ant radiatoriaus, o kai atšyla – balkone: saulė ir vėjas jomis pasirūpins. išdžiuvusius suberiu į maišelius, ir vėl turiu padėkliukus kitai atliekų krūvelei džiovinti. Maišelius su sausomis atliekomis geriau į balkoną ar į lauką išnešti (namie gali kandys įsiveisti).
Nemeskite į šiukšlių vamzdį ir pasenusių miltų, kandžių apsėstų kruopų – subersite į vandenį laistymui (kad dulkės nuo jų nekiltų; rugių miltus geriau po rūgščiamėgiais augalais, medžiais pilti).
Prieš džiovinant dar ir tai reikia apgalvoti, ką kaip tręšite (t. y. bersite aplink vaismedžius, ant lysvių ir pievų, ar užkasite. Jei barstysite, reiktų susmulkinti (kad gražiau atrodytų) – galima smulkintuvu, galima į vonelę ar kibirą sausas išbėrus kočėlu daužyti, ar kojomis sutrypt (kiek kantrybės ir jėgų turėsime). Barstyti reiktų prieš lietų ar prieš laistant, ir būtų gerai ant išpurentos žemės.
Kokie augalai rūgščią, o katrie neutralią dirvą mėgsta, ko gero, žinote, arba susirasite?
(Na, ką – kol perskaitėte, jau ir rytas atėjo? Taip tamstelei ir reikia. )
——————–
* Nagingi įsigudrino aplink kiekvieną medį įkalti į žemę po porą savotiškų piltuvų, kad pilamas ar liūties vanduo keliautų į gelmes, prie šaknų, kad ne vien paviršiumi sklistų.
** Tiesiai į kibirą ar laistytuvą berti grūdelius pavojinga, nes sunku nutaikyti, paprastai per tamsus vanduo išeina. O iš buteliuko su tirpalu įlašini ar kiek daugiau įpili – kiek reikia.
Ačiū. Paskaita ilga- pavargau, bet, kaip naujai iškeptas sodininkas, jaučiuosi puikiai.
Žinosit kitą kartą, jog pro ŠITĄ net ir ant pirštų galų praeiti pavojinga, o jau neduokdie, ko nors paklausti…
Ačiū