Miškų naikinimas skatina virusų plitimą?

Virusai, tokie kaip COVID-19 ligos sukėlėjas, kurie peršoka nuo laukinių gyvūnų ant žmonių, greičiausiai taps dažnesni dėl šokiruojančiais tempais vykstančio miškų kirtimo.

Šiuo metu tik 30 proc. žemės yra miškinga, tad kontaktas su ligas nešiojančiais gyvūnais – dar aštresnis. Nors Indonezijoje ir Malaizijoje vykstantys miškų kirtimai atrodo per toli, kad liestų mus tiesiogiai, šiandieninė pandemija yra signalas, kad turime skubiai pakeisti savo santykį su gamta.

Nepaisant to, kad pirmas COVID-19 protrūkis buvo nustatytas centriniame Kinijos Uhano mieste, Kembridžo universiteto doktorantė, virusologė Ingrida Olendraitė sako, kad kinai turi pilną teisę sakyti, kad iki tol nežinotas koronavirusas SARS-CoV-2 galimai atkeliavo iš kitur. Pasak jos, zoonotininės kilmės peršokimai, kuomet virusas iš gyvūno patenka į žmogų, įvyksta kur kas dažniau, nei mes įsivaizduojame.

„Klausimas, ar nebuvo nustatyta pavienių COVID-19 atvejų, kol virusas galiausiai pasiekė Kiniją ir jo protrūkis įvyko Uhano turguje. Šiandien turimi duomenys rodo, kad COVID-19 ligos virusas yra labai panašus į virusą, randamą šikšnosparniuose, kurie maitinasi vaisiais ir geria nektarą. Kuo daugiau yra kontaktų, pavyzdžiui, iškirtus mišką ir ten žmonėms pradėjus intensyvią ūkinę veiklą, valgant laukinę mėsą ar neplautas daržoves, tuo didesnė tikimybė užsikrėsti zoonozinėmis ligomis.

Tokių aplinkybių, kaip natūralių buveinių kirtimas, žmonių populiacijos augimas ir sąlytis su gyvūnais, kelia didžiulį pavojų žmonių sveikatai ir didiną zoonozinių peršokimų tikimybę”, – sako virusologė I. Olendraitė.

Įdomu tai, kad didžioji dalis šikšnosparnių minta vabzdžiais, tik viena šikšnosparnių šeima – nektaru ir vaisiais. Manoma, kad pastarieji prisitaikė prie to, kad nebuvo pakankamai vabzdžių ir turėjo rasti kitokio maisto.

Dėl akivaizdžiai matomų klimato kaitos pokyčių, galimai vabzdžių populiacija mažėja ir atitinkamai daugėja vaisiais mintančių šikšnosparnių. Atsižvelgiant į tai, kad žmonės natūraliai turi daugiau tiesioginių kontaktų su įvairiais vaisiais nei vabzdžiais, atsiranda didesnė tikimybė, kad virusas peršoks žmogui.

Miškų kirtimas didina virusų tikimybę

„Skaičiuojama, kad beveik 30 proc. naujų virusų peršokimų atsiranda dėl miškų kirtimo, kuomet suvarome gyvūnus į saleles ir sukuriame naujus būdus žmonėms su jais kontaktuoti. Pavyzdžiui, tiek Indonezijoje, tiek Malaizijoje yra milžiniška miškų kirtimo problema, didelė žmonių populiacija ir dažnai prastos darbo sąlygos. Tai yra puiki terpė atsirasti masiniams virusų protrūkiams”, – pastebi virusologė.

Pasak I. Olendraitės, biologinę įvairovę tyrinėjantiems mokslininkams šiandien yra žinomi keli tūkstančiai žinduolių virusų (tarp jų – keli šimtai galinčių užkrėsti žmogų), tačiau iš tiesų jų gali būti net keli šimtai tūkstančių.

Nors dauguma zoonotinių peršokimų tikriausiai neprisitaiko plisti tarp žmonių, SARS-CoV-2 virusas labai lengvai plinta tarp žmonių net neturinčių COVID-19 ligos požymių – virusologė sako, kad būtent ši savybė apsunkina šiandieninės pandemijos valdymo padėtį visame pasaulyje.

„Šiandien ligos tarp gyvūnų plinta žymiai greičiau, nes kertant miškus jie yra suvaromi į labai mažą plotą. Tokią tendenciją pamatėme ir per COVID-19 pandemiją – viename didžiausių pasaulio miestų, Niujorke, buvo žymiai sunkiau suvaldyti viruso plitimą, nei, pavyzdžiui, rečiau apgyvendintoje Akmenėje, kur gyvena kur kas mažiau žmonių”, – pastebi Kembridžo universiteto doktorantė.

Nors dažnai manoma, kad atogrąžų miškų kirtimai mūsų asmeniškai neliečia, I. Olendraitė sako, kad visgi Vakarų pasaulis turėtų pasiūlyti, kaip trečiosioms pasaulio šalims išgyventi neskriaudžiant laukinės gamtos ir nekertant miškų, nes tai atsiliepia mums patiems.

„Virusai, kuriuos anksčiau galėjome pasigauti tik per atostogas egzotiškose šalyse, yra pakeliui į Lietuvą. Šiek tiek apmaudu, kad šiuo metu visos mokslininkų pajėgos ir visas finansavimas nukreiptas į COVID-19 ir apleisti kiti virusai, netgi tas pats gripas. Šiuo metu galėtų bet koks zoonotinis virusas peršokti į žmogų ir taip kiltų nauja pandemija, todėl reikalingas finansavimas apsaugai nuo virusų. Viena pandemija kas šimtą metų yra žymiai brangiau, nei paprastas investavimas į tai, kad tokių pasekmių nebūtų ”, – sako I. Olendraitė.

Žmonija braunasi į gyvūnijos namus

Didžiausi palmių aliejaus tiekėjai yra Indonezija ir Malaizija, todėl šiuose regionuose stebimas vienas intensyviausių žmogaus kišimųsi į gamtą. Per pastaruosius penkiolika metų, vien Indonezijoje iškirsta apie 10 milijonų hektarų atogrąžų miško, Malaizijoje kiek mažiau – 3 milijonai hektarų.

Indonezijos Borneo saloje savanoriavusi Birutė Galdikas ir gamtosaugos labdaros ir paramos fondo atstovė Ieva Rauluševičiūtė sako, kad jų vietoje šiandien driekiasi alyvpalmių plantacijos. Pasak jos, miškų kirtimo mastai yra gąsdinantys, matomas didelis žmonių kontaktas su įvairiomis, dažnai plika akimi net nematomomis gyvūnų rūšimis.

„Niekada žmogaus nematę atogrąžų miškai šiandien sulaukia minios žmonių, kurie ieško naudingos medienos ir kerta miškus. Tai, kas nėra naudinga, dažniausiai sudeginama kartu su visomis virš žemės esančiomis gyvūnų rūšimis ir vėliau užsodinama palmių aliejaus medžiais. Skaičiuojama, kad maždaug 80-100 proc. biologinės įvairovės tokioje alyvapalmių monokultūroje tiesiog neišgyvena”, – pasakoja I. Rauluševičiūtė.

Dėvi kaukes, kad neperneštų COVID-19 orangutanams

Fondo atstovė  I. Rauluševičiūtė sako, kad palmių plantacijos dažniausiai plečiamos be didelio planavimo, todėl likę atogrąžų miško plotai virsta salomis, apsuptomis alyvpalmėmis. Dėl to plantacijose dirbančių žmonių kontaktas su biologine įvairove tampa labai aštrus.

„Dėl mūsų veiklos, žmonija yra tokiame artimame kontakte su orangutangais, kad turime prisiimti atsakomybę ir užtikrinti jų išgyvenimą. Prasidėjus COVID-19 pandemijai, fondo darbuotojai dėvi apsisaugojimo priemones tam, kad neperneštų viruso orangutanams.

Orangutanai turi labai glaudų ryšį su savo motina, įprastai kartu praleidžia net septynerius metus, todėl motinų netekusiems orangutanams ypač svarbus ir auklėjimo laikotarpis, įskaitant, kaip atskirti įvairias augalų rūšis”, – pasakoja I. Rauluševičiūtė.

Fondo atstovė pastebi, kad dėl palmių aliejaus kertami miškai dažniausiai yra susiję su sunkiai atsekama nelegalia veikla, į kurią paprastai įsitraukia daug žmonių. Tokia padėtis ypač gąsdina dėl nuolat augančio galimų kontaktų su virusais skaičiaus, todėl viruso protrūkiui galimai įvykus Indonezijoje, tikėtina, kad būtų labai sunku suvaldyti jo plitimą.