Nauja kultūros vertybių svetainė (video)

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka pristato naują virtualią kultūros vertybių svetainę eparodos.mab.lt. Joje pateikiamos naujausios ir anksčiau Vrublevskių bibliotekoje parengtos teminės asmenų, kultūros ir meno istorijos įvykių virtualios parodos. Naujoje svetainėje galima patogiai žiūrėti virtualias parodas kompiuteriuose ir kituose mobiliuose įrenginiuose. Svetainė parengta lietuvių ir  anglų kalbomis.

Aiškus paskelbto turinio ir skaitmeninių kultūros paveldo vertybių naudojimo teisinis ženklinimas leis tekstinę ir vaizdo informaciją panaudoti studijoms, moksliniams tyrimams ar ugdymui.

Kviečiama susipažinti su svetainėje „Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bib­liotekos virtualūs pasakojimai“ pristatomomis parodomis. Naujausia paroda – „Šešiolika Marijos Gimbutienės gyvenimo ir mokslinės veiklos puslapių“ yra skirta M. Gimbutienės šimtmečiui. Parodos rengėja Rasa Sperskienė supažindina su Vrublevskių bibliotekoje saugomais žymios archeologės, antropologės, archeomitologijos pradininkės dokumentais ir fotografijomis.

Pirmosios mokslinės lietuvių kalbos gramatikos autorius

Vasario 19 d. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka paminėjo žymiausio XIX a. indoeuropeisto Augusto Šleicherio (August Schleicher, 1821–1868) 200-ąsias gimimo metines. Šios sukakties proga parengta virtuali mažoji paroda „Nenusipelnęs mūsų užmaršties: Augustas Šleicheris“. Joje eksponuojami bibliotekoje saugomi A. Šleicherio parengti veikalai, rankraščiai, susiję su jo moksline veikla.

A. Šleicheris buvo ne tik žymus indoeuropeistas, kalbininkas, lyginamosios kalbotyros ir sanskrito profesorius, tyrinėjęs indoeuropiečių kalbų kilmę ir istoriją, bandęs atkurti indoeuropiečių prokalbę, bet ir pirmosios lietuvių kalbos mokslinės gramatikos autorius. Lietuvių kalba jis susidomėjo, jau būdamas Bonos universiteto profesoriumi. Iš pradžių baltų kalbos jam buvo kaip pagalbinė priemonė, studijuojant slavų kalbas. Norėdamas atidžiau įsigilinti į šias problemas ir gerai išmokti lietuvių kalbą, 1852 m. jis leidosi į mokslinę kelionę po lietuvių gyventą Rytų Prūsiją.

A. Šleicherio pažintis su gyvąja lietuvių kalba ir viešnagė lietuviškoje Rytų Prūsijos dalyje davė mokslinio darbo vaisių. 1856 m. Prahoje buvo parengta ir išleista „Lietuvių kalbos gramatika“. Nors lietuvių kalbos gramatikos buvo rašomos ir anksčiau – jas parengė Danielius Kleinas (Daniel Klein, 1609–1666), Kristijonas Gotlybas Milkus (Christian Gottlieb Mielcke, 1733–1807), Gotfrydas Ostermejeris (Gottfried Ostermeyer, 1716–1800) ir kt., A. Šleicherio gramatika yra išskirtinė. Tai buvo pirmoji mokslinė lietuvių kalbos gramatika, parašyta iš gyvosios kalbos medžiagos, o ne orientuojantis į religinių raštų tradiciją.

A. Šleicheris pirmą kartą lietuvių kalbos tyrinėjimo istorijoje plačiai, nuosekliai ir sistemingai aprašė lietuvių kalbos struktūrą. Ypatingas dėmesys buvo skirtas šaknies balsių kaitos klausimams, kurie baltų kalbų gramatikų istorijoje buvo nagrinėjami pirmą kartą. Jis neapsiribojo tik lietuvių kalbos gramatikos aprašymu, stengėsi daugelį lietuvių kalbos dalykų aiškinti moksliškai. Rašydamas šį mokslinį veikalą, norėjo ne tik parodyti lietuvių kalbos vietą tarp giminingų kalbų, bet ir išskirti ją kaip vieną seniausių indoeuropiečių kalbų.

A.Šleicherio parengta gramatika bemaž du dešimtmečius buvo vienintelė spausdinta lietuvių kalbos gramatika. Iš jos žinių apie lietuvių kalbą sėmėsi žymiausi pasaulio kalbininkai indoeuropeistai ir net žymesni XIX a. antros pusės lietuvių kalbos tyrėjai – broliai Antanas (1819–1990) ir Jonas (1815–1886) Juškos, Kazimieras Jaunius (1848–1908), Jonas Jablonskis (1860–1930), Kazimieras Būga (1879–1924), Jonas Spudulis (1860–1920) ir kt. Pagal A. Šleicherio gramatiką 1881–1883 m. lietuvių kalba buvo dėstoma Marijampolės gimnazijoje ir Veiverių mokytojų seminarijoje, ją savo asmeninėje bibliotekoje turėjo Jonas Basanavičius (1851–1927).

Gramatika padarė nemažą įtaką lietuvių kalbos rašybos formavimuisi. Ji buvo parašyta Rytų Prūsijos lietuvių tarme. Tarmiškai ji buvo artima Lietuvos pietinių vakarų aukštaičių patarmei, kuri J. Jablonskio pastangomis tapo lietuvių bendrinės kalbos pamatu. 1867 m. dvasininkui, kalbininkui ir poetui Antanui Baranauskui (1835–1902) pirmajam Kauno kunigų seminarijoje buvo pavesta klierikams kartu su homiletika dėstyti lietuvių kalbą. 1870 m. jis savarankiškai išsivertė A. Šleicherio „Lietuvių kalbos gramatiką“ ir ja naudojosi dėstydamas.

A. Baranauskas rašė: ,,Aš, nabašnyko Vyskupo Volončevskio lieptas mokyti lietuviškai mokslo Šventosios iškalbos (Homileticam), 1870 m. perverčiau lietuviškon kalbon Šleichero kalbamokslį.“

Apie 1875 m., remdamasis A. Šleicherio gramatika, A. Baranauskas parašė savąją – ,,Mokslas lietuviškos kalbos“, paremtą platesniais lietuvių tarmių tyrimais. Nors A. Šleicherio gramatika ir turėjo trūkumų, tačiau XIX a. mokslo apyvartoje ji buvo vertinama kaip tam tikras mokslo žygdarbis.

Parodos autorė yra Vrublevskių bibliotekos knygos muziejaus darbuotoja Kotryna Rekašiūtė.

Politinės agitacijos raida 1990–2020 metais

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos proga Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos virtualių parodų tinklalapyje eparodos.mab.lt galima pamatyti parodą apie tai, kaip keitėsi rinkiminės agitacijos turinys ir forma. Bibliotekos fonduose saugoma per kelis šimtus 1990–2020 m. rinkiminės agitacijos dokumentų.

Iš šių fondų ir privačių kolekcijų pavyko parinkti lankstinukų, atskleidžiančių pastarųjų trisdešimties metų rinkiminės agitacijos dizaino vystymąsi, perteikiančių idėjų aktualumą, rodančių, kaip keitėsi gerai pažįstamų politikų įvaizdis, kokie siekiai liko vis dar labai svarbūs.

Parodos dokumentai byloja, kaip savadarbė Sąjūdžio laikų agitacinė medžiaga evoliucionavo, įgydama vakarietiškos demokratijos įvaizdžio formas. Trijų dalių paroda leidžia identifikuoti svarbiausius politinių laikotarpių klausimus ir pastebėti ryškiausius politinės komunikacijos pokyčius.

Pirmoje dalyje (1992–1998) matyti, kaip Sąjūdžio agitacinė medžiaga evoliucionavo į spalvingą politinę reklamą. Antrosios dalies (1998–2008) eksponatai rodo, kaip keitėsi kandidatų pristatymo formos ir turinys. 2012–2020 metų rinkimų laikotarpiui skirtoje dalyje matomos naujausios politinių rinkimų tendencijos. Atskleidžiama, kokios rinkiminės technikos naudojamos politinėje kovoje, kokios netradicinės politinės idėjos atkeliavo į Lietuvą. Parodos peržiūra:

Parodos vaizdajuostė: