Vasario 24 d. poetui, literatūros kritikui Antanui Masioniui (1941–1974) būtų sukakę 80 metų.
„Šuolis per bedugnę – būtin ir nebūtin. Ekspresyvi poetinė raiška, nutrūkusi netikėtai vitališkai, eseistikos ir kritikos etiudai, žadėję savitą ilgą literatūrinę biografiją ne tik mums – bendražygiams, bičiuliams, talento gerbėjams, bet ir visai lietuvių poezijai, literatūralogijai.
Tavo skrydis į mus per Atgimimą, svajonių ir idealų išsipildymą, per Nepriklausomybę. Likimas – skaudžiai ataustas Birute Baltrušaityte, sielos broliu dvyniu Broniu Radzevičium, Vyžuonom, jaunatviškom svajonėm ir aistringais dvasiniais ieškojimais, laisvės ilgesiu ir paskutinėmis šykščios lemties atseikėtomis akimirkomis.
Esi su mums Vyžuonų kalnelyje ir čia, dieną, kuri, net keista pagalvojus yra Tavo aštuonesdešimtmetis. Tokio jauno, mylinčio gyvenimą ir Lietuvą 80-metis“ – šiandien, 2021-ųjų vasario 24 d., prisimindamas savo kurso kolega ir artimą bičiulį A. Masionį, sakė rašytojas, signataras Romas Gudaitis.
A. Masionis gimė 1941 m. vasario 24 d. Vyžuonose, Utenos r. 1960 m. Baigė Vyžuonų vidurinę mokyklą, 1965 m. – VU Istorijos ir filologijos fakultete lietuvių kalbą ir literatūrą ir pradėjo dirbti Vilniaus 30-osios profesinės technikos mokyklos mokytoju.
1966–1967 m. buvo Lietuvių kalbos ir literatūros instituto mokslinis bendradarbis.
1967–1974 m. dirbo savaitraščio „Literatūra ir menas“ redakcijoje. Eilėraščius pradėjo spausdinti 1958 m. Keletą metų vadovavo Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijai. 1973 m. buvo priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungą.
Pirmoji jo poezijos knyga „Vardan dienovidžio“ išėjo 1970-aisiais, o antrojo rinkinio „Kelias“, pasirodžiusio 1974 metais, autorius jau nebeišvydo, 1974 m. sausio 27 d. jautrios sielos poetas, apimtas dvasinės krizės, nusižudė.
Priešmirtiniame laiške rašė: „ Be visų lemtingai susiklosčiusių socialinių aplinkybių, aš nemokėjau „elgtis” su žmonėmis, iš jų reikalavau maksimumo ir norėjau, kad jie tai darytų mano atžvilgiu. Bet žmonėms to nereikėjo“.
1980-aisiais leidykla „Vaga“ išleido Antano Masionio kūrybos rinktinę „Poezija. Kritika“. „A. Masionis – aukšto dvasinio polėkio ir plataus kultūrinio akiračio asmenybė (skaitė prancūzų, vokiečių, čekų, lenkų k.), troškusi būti universaliu rašytoju, kaip Vincas Mykolaitis-Putinas. Kūrė kontempliacinio tipo lyriką, reikšdamas esmių ilgesį intelektualizuotos savistabos tonacijomis.
Šventosios pakrančių gamtos vaizdus pagal Jurgio Baltrušaičio kūrybos sugestiją dėstė kosminio sąryšingumo perspektyvoje. Rašė eseistinio tipo kritikos straipsnius, siekdamas apibrėžti autoriaus „dvasinę sandarą“, lemiančią kūrinio gyvybingumą.
Linkęs į filosofinę refleksiją, pagrindė teoriškai laiko kategoriją ir mito reikšmę šiuolaikinėje literatūroje, dailės ir poezijos sąlyčius, esė žanro pagrindus“ (Vytautas Kubilius).
A. Masionis palaidotas savo tėviškėje – Vyžuonose. Ten pat ilsisi ir jo geriausias mokyklos laikų ir studijų draugas, 1980-aisiais taip pat pirma laiko iš gyvenimo pasitraukęs rašytojas Bronius Radzevičius (1940-1980).
2000 m. skulptoriaus Henriko Orakausko dėka Vyžuonose atsirado Rašytojų kalnelis, įamžinęs anksti išėjusių į Amžinybę, dviejų gabių rašytojų ir neišskiriamų bičiulių – A .Masionio ir B. Radzevičiaus, atminimą.
„Prie pušyno prigludęs kalnelis, upės lankstas, melsvas tvenkinėlio lopas su dangaus klajoklių debesų nuotraukomis tarsi įgavo naują alsavimą. Skulptoriaus Henriko Orakausko sukurtos rašytojų skulptūros ir medinio angelo sparnai apgobia trapų ir amžiną gamtos peizažą – už Vyžuonos B. Radzevičiaus vaikystės trobos stogai.
Kiek tolėliau – A. Masionio išbraidyti dirvonėliai, dangaus aukštybė, žemės gilybė ir abiejų kūrėjų, besimokiusių Vyžuonų mokykloje, pažinojusių tuos pačius žmones, vaikščiojusių tais pačiais žemės ir kūrybos keliais, amžinojo poilsio vieta…“ [1]
2020 pažymint B. Radzevičiaus 80-tasias gimimo metines, rašytojo žmona Genė Radzevičienė paklausta kuo jos vyrui buvo Antanas Masionis ir ar jis galėjo būti romano „Priešaušrio vieškeliai“ veikėjo Juozo Daukinčio mokyklos metų draugo Albino Maldonio prototipu, sakė: „Visame romane galima surasti prototipų, todėl ir Albinas turi daug Antano bruožų, nors daug kuo ir skiriasi.
Bronius juokdavosi sakydamas, kad tai ir įdomiausia: kai jau atrodo, jog tai tas žmogus, bet kažkas ne taip. O tikrovėje Antanas Masionis jam buvo labai svarbus. Kaip Bronius sakė, jie tylomis lenktyniavo ir tylomis džiaugdavosi vienas kito pasiekimais.
O po Antano mirties sakė, kad liko didžiulė nyki tuštuma. Bronius rašė: „Artimas nuo mažens, toks savas, tuo pačiu žadinantis prieštaringiausius jausmus, protestą, pavydą ir …prieraišumą.“ [2].
Abu pirma laiko iš gyvenimo pasitraukusius bičiulius kūrėjus mena ir Maironio lietuvių literatūros muziejaus fonduose saugomas dailininko vyžuoniškio Algirdo Jono Indrašiaus (g. 1937 m.) paveikslas „Kompozicija A. Masioniui ir B. Radzevičiui atminti“.
Kitoje pusėje autorius juodu flomasteriu užrašęs jautrius žodžius: „Bėgantys metai nusineš į užmarštį ir mūsų atmintį, bet Jų iškylantys paveikslai ne kartą paklaus: kodėl nepajėgėme Jų suprasti, kai gyvenome kartu, juk jie ir buvo mūsų atgimimo pradžia. Algirdas Indrašius, 1974–1980 m. Vyžuonos – mūsų Tėviškė.“
„Nutapyti dviejų įžymių rašytojų – prozininko Bronius Radzevičius (1940–1980) ir poeto, literatūros kritiko Antano Masionio (1941–1974) portretai.
Jų veidai pakilę virš gimtinės kalvos, abipus „priešaušrių vieškelio“ (gal projekcijos į laisvą Lietuvą). Jie, nors ir dvelkiantys tragizmu, šviečia amžina kūrybos ugnimi, įkvėpimu. „Rašyti, kad išliktum…“ (A. Masionis).
Paveikslo šerdis – legendomis apipinta gotikinė Vyžuonų šv. Jurgio bažnyčia su sienoje įmūrytu akmeniu, vadinamu žalčio Vyžo galva (žalčio kulto liekana).
Nakties danguje brėkštanti aušra rausvai nuspalvina rašytojų veidus ir medžius lyg vilties žvakes…“ – taip paveikslo luriamą nuotaiką nusako muziejaus fondų saugotoja Danguolė Jasinskienė [3].
Maironio literatūros muziejaus fondų B. Radzevičiaus rinkinyje saugomi taip pat ir dailininko A. J. Indrašiaus sukurti A. Masionio ir B. Radzevičiaus ekslibrisai.
Trumpo kūrėjo gyvenimo akimirkas mena ir nuotraukos. Vienoje iš mokyklos laikų – įamžinta šventiška žydinčio, alyvomis kvepiančio 1960 m. pavasario akimirka.
Prie Vyžuonų vidurinės mokyklos stovi grupė abiturientų (iš dešinės į kairę): Antanas Masionis, Jonas Stanys, Bronius Radzevičius ir Saladžius.
1974 m. tragiškai iš gyvenimo pasiraukęs kūrėjas paliko skausmą ne tik draugų širdyse, bet ir gilų randą savo gyvenimo meilės, poetės Birutės Baltrušaitytės-Masionienės (1940-1996) gyvenime.
Birutę su Antanu suvedė kūryba. Jie abu nuo mokyklos suolo laikų rašė eilėraščius į tą patį „Moksleivio“ žurnalą. Antanas iš gimtųjų Vyžuonų, o Birutė nuo Treinos (dabar Lomiai, Tauragės r.).
Birutei patiko Antano eilėraščiai ir ji parašė jam laišką. Susitiko jiedu Vilniaus universitete. Birutė studijavo rusų kalbą, o Antanas – lietuvių. Baigę tris kursus sukūrė šeimą, 1964-ųjų liepą, susituokė.
„Kokia laiminga ir švytinti ji buvo tuomet, bet džiaugsmas tetruko dešimt metų. Tos dienos grožis atsiskleidžia B. Radzevičiaus apsakyme „Begalinis dienos skaidrumas“:
Jauni vyrai, atvažiavę iš didesnio miesto nei šis, sustoja ratu ir užtraukia dainą. Rankos ant pečių, galvos atmestos, melodija neša į kitą laiką, į tolybes, nors jie ir pasilieka čia, už žiedlapiais nuberto stalo. Švelnūs vėjo gūsiai plaiksto baltą jaunamartės drabužį, jos veidai įkaitę, akys spindi, kiek virpančiais pirštais ji vis taiso nuometą. Guvi padykėlė, ji ir dabar, rodos, vos laikosi neiškrėtus kokios išdaigos. Pakiliai iškilmingas veidas jaunojo. Rodos, jis nė nepastebi, kaip glaustosi prie jo jaunutė žmona: sieloje skaidrios tolumos…
Gimė dvi dukrelės – Aistė ir Audronė. Deja, nebuvo lemta gyventi ilgai ir laimingai. Tragiškai baigėsi Antano gyvenimas. 1974-ųjų žiemą Antanas paliko šią žemę. Birutė liko su dviem dukrytėm. Važiuodavo į Vyžuonų kapines prie vyro kapo, sodino ten gėles. <…> Dirbo daug, sunkiai, tarsi už du.“ [4]
Likusi našle su dviem mažametėm dukrom, savo sielvartą Birutė pavertė kūryba. Savo autobiografijoje ji rašė: „Kūryba vėlei atgimė <…> lyg ir nelauktai, netikėtai. Iš pradžių man jos reikėjo tarsi pasikalbėjimo su savimi ar su kitu… Paskui parodžiau redakcijoms (gal ir nebūčiau drįsusi, jeigu ne toji įžanga – praeitis Tauragėje).
Ir štai „Nemunas“ išspausdino, o R. Keturakis gražiai man parašė… Be jo, trys rašytojai – visi skirtingi – lyg ir parėmė mane ar paskatino – E. Matuzevičius , M. Martinaitis, J. Vaičiūnaitė.
Negaliu jiems nejausti skolos. Jie buvo nuoširdūs. Aišku, mano debiutas vėlyvas, bet, matyt, kitaip negalėjo būti – šitaip susiklostė gyvenimas“.
Birutės kūrybinis kelias buvo vaisingas – išauginusi ir į gyvenimo kelią išleidusi dvi dukras, žinoma rašytoja, literatūros tyrinėtoja, habilituota humanitarinių mokslų daktarė į Amžinybe iškeliavo 1996 m. rugpjūčio 2 d.
Lenkis,
lenkis iš tolo mirties,
jos rankų šešėlio ant trupančio tinko,
marmurinių tašytų paminklų.
Dar būkim abu ne laiškuos, ne eilėrašty, o šalia.
Dar būkim abu virš žolės, neapaugę žole.
Dar būkim abu šiltom apdulkėjusiom kojom
ten, kur upė Šventoji.
Birutė-Baltrušaitytė-Masionienė
B. Baltrušaitytė-Masionienė parašė eilėraščių knygas: „Žolynų prieglaudoj“ (1980), „Upių pradžioj“ (1982), „Šuliniai“ (1986), „Lietuvininkų ir prūsų žemėj“ (1991).
Novelių knygas – „Po pietvakarių dangum“ (1981), „Lieptai“ (1985), „Sugrįžimai“ (1988, už kurią gavo Gabrielės Petkevičaitės-Bitės premija), „Po Žalgirio kautynių“ – istorinės tematikos novelių rinkinį vaikams (1993), „Mažosios Lietuvos moterys“ – apybraižų knygą (1998).
Parašyta daug mokslinės literatūros: „Dabartinės estų prozos bruožai“ (1977), „Levas Tolstojus ir Lietuva“ (1978), „Literatūrinių ryšių pėdsakais“ (1982), „Iš Kalevo šalies: estų literatūros puslapiai“ (1990), „Su savąja tauta: Pabaltijo ir Rytų slavų tautų literatūra“ (1994), „Baltijos tautos: Kultūros istorijos metmenys“ (1996).
Antanas Masionis:
PASTORALĖ
Padangės laukymėj pleveno
Pirma mergautinė suknia.
Vabzdžių šeimyna sočiai ganė
Tave ir būsimą mane.
Kai karčios priesaikos išskynė
Trečias rūtas iš paširdžių,
Basi įbridę smėlin, mynėm
Verksmingai dūzgiančius žodžius.
Bet atsilaksčius ėmė liautis
Gelsva nesantaikos angis.
O iš trikampio pirkios skliauto
Suspindo aitvaro akis.
1968. VIII. 20
IŠSISKYRIMAS
Neišsineši savo balso,
Pati savęs nepakartosi.
Visam buvimui romūs alsūs
Ties šia akimirka sustosim.–
Antai tyla lyg drobė driekias,
Šventosios upės vandens tykšta.
Manęs lyg duonos atsiriekus,
Išliksi amžinai pirmykštė –
Brasta, kurią tik aš žinosiu,
Lanka, kur tvenksis šviežias pienas.
Šviesa iš tūkstančio dienovidžių
Lyg dulkės tūps tau ant blakstienų.
Kartokim: Mums nereikia laiko!
Kartokim, kai mus riš tik vėjas –
Žalsva dauba mus amžiams laiko,
Mes ją kaip akmens prastovėjom.
1967. VII. 26
ŠEIMOS RELIKVIJOS
Perkūno kulkomis
įsmigęs molžemin,
trūnija tėvo priešmirtinis keiksmas.
Gal jau nė karto
mes, jo kartūs sūnūs,
jo užleistais dirvonais
nepraeisime.
Į kitą šviesą
prasikirtom eketę.
O ko netekom –
žvaigždei težinotina.–
Nusėda plėnys,
ir iš tolo laimina
ligi juosmens smiltin įaugus
motina.
1968. I. 7
Stoviu lyg atoslūgis prie vartų,
Vakaro drugių ramybės nutviekstas.
Tylios kaip kolonos plaukia moterys
Ir nusivelka tamsoj šešėlį. –
Perplauktos medaus ir kraujo upės,
Praviros laukimui erdvios arkos.
Beldžiasi į viršų rausvas paukštis,
Paskutinįsyk uždaro skliautą. –
Laikas jau guldyti jaukią dieną,
Pasiimt jos išminti ir skoni. –
Ir guluos į atilsį, sakydamas:
Argi tai ne išsipildymas?
Argi tai ne išsipildymas?..
1967. XII. 13.
Masionis, Antanas. Vardan dienovidžio: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1970.
ILGAI VALANDAI
Kasdien atrandame šaknis,
ieškodami ne medžių. Giesmininkai
mums neša snapuose ir meta jas,
noragų išverstas, giedros išbalzamuotas.
Iš kaulų sudėliojus pilnus griaučius,
lyg paerdvėja atkastosios guolis.–
Virš jo galbūt galėtų sklęst erelis,
nupurtydamas nuo sparnų sidabro pelenus,
pakilusius aukštyn kadaise iš ugniavietės.
Tačiau pavasario archeologų vilkstinės
ir vėlei ilgai valandai apstoja
bendrus kapus numirusių gera mirtim…
1971. VIII. 29
IŠĖJIMO NOVELĖ
Uždusęs vijos akmeninis miestas,
prie sienų kaustė
sausas gatvių klyksmas.
Bet aš sutraiškiau dulkiną grandinę
ir išriedėjau
iš užburto rato.
Po kojom suošė
žadėta žemė –
tas kelias bėgo per plačias valdas,
kur nuo kalvų pasikelia ramybė,
o akys prisipildo nuostabos:
O kaip lėtai
siūbuoja liepos saulė,
kaip tingiai vėjas praslenka kakta,
ir tolimas keleivis
lyg iš biblijos
plasnoja padūmavusiais kaitroj skliautais.
Mergaitėms taškantis
po žalią kūdrą,
lašai sustingę laikosi ore,
o juokas metais aidi nenutrūkdamas,
pakol atsitrenkia –
į atdarus vartus.
Lėtai ir aš
neriuosi į akiratį –
ir, keldamas baikščias rankas į medį,
kažko dar laukiu, netikėdamas,
kad akmeninės miesto sienos
daugiau nebeužgrius…
1968. II. 24 (Poeto gimtadienyje – Alkas.lt)
A. Masionio eilėraščių rinkiniai:
- „Vardan dienovidžio“ (1970) / Eilėraščiai iš rinkinio „Vardan dienovidžio“
- „Kelias“ (1974), / Eilėraščiai iš rinkinio „Kelias“
- „Poezija. Kritika“ (1980).
Nuorodos:
1. Rūta Jonuškienė. Atminties šviesa kūrėjų atminties žemėje, „XXI amžus“, http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2005/07/27/kult_03.html
2. Genė Radzevičienė: „Viskas savo laiku“. Dainiaus Vaitiekūno ir Genės Radzevičienės pokalbis apie rašytoją Bronių Radzevičių, „Metai“, 2020 12 23, https://www.zurnalasmetai.lt/?p=12957
3. http://maironiomuziejus.lt/lt/idomus-eksponatai/dail-algirdo-jono-indrasiaus-paveikslas-1716
4. Albina Protienė, http://maironiomuziejus.lt/lt/idomus-eksponatai/tamsaus-likimo-poete-2831
