D. Petkus. Kaip „Laisvės“ partija Lietuvą „išdūrė“

Praėjus daugiau nei trejetai mėnesių nuo Seimo rinkimų, galime įvertinti pirmuosius naujosios vyriausybės darbus. Reikia, pažymėti, kad valdantieji rudenį atėjo su šūkiais apie mažesnius draudimus ir daugiau laisvės, ypač ryški šiuo klausimu buvo „Laisvės“ partija ir jos lyderė, dabartinė šalies ekonomikos ministrė Aušrinė Armonaitė. Deja, skambūs posakiai apie laisvę liko praeityje, o Lietuvos visuomenė tapo įkalinta iškreiptų veidrodžių karalystėje. 

Verslo laisvė – niekam nereikalingas energijos švaistymas?

Su dvigubais standartais karantino metu nebesitaikstantys smulkieji verslai paskelbė, jog savo teises prieš valstybe gins teismuose. Lietuvos smulkiojo ir vidutinio verslo tarybos pirmininkė Dalia Matukienė svarstė, kodėl didieji prekybos centrai, turintys tokias pačias ir netgi blogesnes sąlygas, negu smulkieji, veikė viso karantino metu, o smulkusis verslas iki šiol negali normaliai funkcionuoti. Galime prisiminti ir karantino pradžioje išreikštą smukiųjų verslų prašymą, suvaržymų metu bent jau apriboti prekybos centruose kitų, ne maisto prekių pardavimą, nes tokiu būdu rinka, kurioje nukenčia smulkieji, išsikreipia dar labiau. Į tokius verslo prašymus ekonomikos ministrė sureagavo teigdama, jog „ne maisto produktų pardavimo apribojimai didžiuosiuose prekybos centruose būtų tik bereikalingas energijos švaistymas“.

Sunku suvokti, kad byrant žmonių gyvenimams ir prarandant dešimtmečius kurtus verslus, už Lietuvos ekonomiką atsakingas šalies vadovas leidžia sau svaidytis frazėmis, kurios niekina šalies piliečių darbą ir pastangas. Kažkam tai – gyvenimas, o kitiems – nereikalingas energijos švaistymas.. Prieš rinkimus programose deklaruojama verslo laisvė, šiandien yra išskirtinai garantuojama tik didžiajam verslui, karantino metu susišluojančiam visą pelną. Tokio pobūdžio politika, laiminama vyriausybės, panašėja į verslo skerdynes, siekiant visą šalies rinką atiduoti į keletos asmenų rankas. Ne verslo laisvė, bet atvira oligarchizacija. 

Dar daugiau, nors Lietuvoje išties galime pasigesti libertarios politikos idėjų ir normalios diskusijos šia tema, mūsų šalyje verslo gerovę pasišovusi ginti „Laisvės“ partija, biudžete ragina pūsti biudžeto eilutes, skirtas įvairiausio plauko diskriminacijų ir lyčių lygybių institutams, mintantiems iš mūsų visų pinigų. Sunkmečio metu, suvaržius žmonių gerbūvį, dar drįstama ir pasišvaistyti valstybės lėšomis. Panašu, kad su laisvės lozungu atėjusiai liberaliai politikai „be draudimų“ labiau tinka oligarchų liokajų ir puotos maro metu organizatorių sinonimai. TikTok programėleje nuolat besilinksminančiai mūsų ekonomikos ir inovacijų ministrei būtų neprošal nukreipti savo energiją tinkama linkme – įsiklausant į verslo bendruomenės poreikius ir tinkamai juos atstovaujant, nes to nevykdant, Lietuvai išties būtina kito asmens energija šiame poste. 

„Laisvės“ partijos vertybės išties kuria mažiau draudimų?

Kitos Lietuvos valdančiųjų propaguojamos vertybės ir iš jų atsirandantys įstatymų projektai, taip pat nežada mažiau suvaržymų. „Laisvės“ partijos prioritetas įtvirtinti homoseksualias partnerystes ir santuokas, jokioje Lietuvos rinkėjų amžiaus grupėje neturi daugumos palaikymo. Net ir jauniausi šalies piliečiai, vadinami šios partijos elektoratu, tarp 18 – 29 m. nepalaiko tokių iniciatyvų. Panašiai ir su asmenvardžių pakeitimo ne valstybine kalba įstatymu, kurį Vilnijos krašte 2014 m. vykdytame tyrime „svarbiu klausimu“ įvardijo vos apie 15 proc. pačių lenkakalbių.

Jokio realaus visuomenės pritarimo neturintys klausimai yra išpučiami ir buldozeriu stumiami Seimo darbotvarkėse. Negana to, „Laisvės“ partija buvo pirmoji, kuri į savo nuostatas įtraukė ir siekį įvesti „neapykantos kalbos“ įstatymą, kuriuo būtų baudžiami visi nepritariantys gėjų partnerystei. Tokiu atveju, dauguma tam nepritariančių šalies piliečių arba dėl religinių įsitikinimų niekada su tokiais šeimos modeliais negalintys sutikti rinkėjai yra prievarta ir draudimais nutildomi ir persekiojami. Kad šis įstatymas nėra tik asmens orumą ar garbę ginantis potvarkis, įrodo ir Vakarų šalių praktika, kuomet viešai homoseksualias sąjungas kritikavę asmenys arba gėjų vestuvėms tortą atsisakiusi iškepti privati įmonė buvo apkrauta didžiulėmis baudomis. 

Galų gale reikia pasakyti, jog ryškiausi pastarųjų metų išpuoliai prieš istorinę atmintį buvo paradoksaliai vykdomi ne antivalstybinėmis vadinamos Voldemaro Tomaševskio partijos, o „Laisvės“ partijos su Vilniaus meru priešakyje. Be jokio pasitarimo naktimis dingstančios Lietuvos partizanų, tokių kaip Jono Noreika atminimo lentos, yra įrodymas, jog diskusija ir demokratiškumas nėra šios politinės jėgos bruožas. Laisvės suvokimas dažnai apibrėžiamas įvairiai, tačiau kiekvienas sveiko proto žmogus gali nujausti, kada taip vadinama „laisvė“ pradeda labiau priminti diktatūrą. Oligarchinę, neatstovaujančią tautos, baudžiančią už nuomonę diktatūrą.  Labiausiai apgauti šioje istorijoje turėtų jaustis žmonės, atidavę balsą už šią politinę jėgą, tikėdamiesi „mažiau draudimų“.

Tai turėtų būti visiems pamoka, jog „laisvė“ išties yra gražus žodis, po kuriuo gali slėptis dar neregėti suvaržymai.