Prieš tris dešimtis metų Sausio 13-ąją buvau prie tada mano laisvės fakelu laikytos Lietuvos Televizijos durų. Stiklinių. Prie tų pačių, kurias išdaužė sovietinio spec. pajėgų dalinio „Alfa“ smogikai. Jos buvo neužrakintos, bet išdaužyti smagiau nei atidaryti.
Tada žiniasklaidoje nedirbau. Buvau šiaip pirmakursis studenčiokas – vaikas kare be ginklo. Kaip ir daugelis iš mūsų. Buvau, net meluodamas mamai, kad esu kitur. Buvau, nes negalėjau išduoti kitų. Nes tikėjau, kad yra galimybė išsibrauti iš karinio komunistinio konclagerio, kur dusina nuo vienos oficialios tiesos. Buvo baisu? Tikrai taip. Tave apšviečiantis prožektorius nuo šarvuočio ir spėlionė – nušaus ar ne – jau mielas prisiminimas saldžiam sapnui. Kitų detalių čia nevartysiu.
Ten viskas buvo tikra, nebuvo galimybių apsimesti. Ribinė situacija ir jaunam ir senam. Nebuvo neužmirštuolių atlapuose, kurios asocijavosi veikiau su pionieriškomis okupantiškomis apeigomis. Nebuvo Mykolo Burokevičiaus mokinės Dalios Grybauskaitės. Po to ji man interviu pasakys, kad „patriotas ne tik tas, kuris gatvėj“, o kitiems, kad kariavo „mažą vidinį karą“. Tada mes nežinojome, kad jos vidiniame kare laimės nugalėjusiųjų pusė ir instinktas būti valdžioje bei gerai gyventi. Apskritai apie ją ir jos lengvai išvartomą kailį nežinojome. Juolab nebuvo noro kovoti už galimybę klausytis jos tiradų tokiomis progomis.
Tada nenumanėme, kad ši ponia ateis į valdžią, kurios ir tesiekė visą gyvenimą, bei 10 metų stiprins specialiųjų tarnybų galias iki sovietinio KGB lygio.
Tada nenutuokėme, kad po trijų dešimtmečių reikės matyti jos ir jos pasekėjų, naujo tipo „partškolos“, kuria tapo Vilniaus universiteto TSPMI, oficialią ir neginčijamą tiesą.
Nesuvokėme, kad neva nemokame skirti berniuko nuo mergaitės ir „lyčių“ galima išgalvoti kiek tik nori. Nesitikėjome, kad už abejonę šiais kliedesiais galėsi būti teisiškai persekiojamas, kaip už „antitarybinę propagandą“ okupacijos gadynėje. Nesitikėjome, kad po trijų dešimtmečių vertybėmis vėl bus paskelbtos niekšybės. Tokios, kaip žmonių – net draugų ir artimųjų – skundimas bet kuria proga, cenzūra, „netinkamos“ literatūros perrašymas, filmų draudimai.
Nenumanėme, kad kovą prieš „socialistinės realybės šmeižimą“, siekiant pateisinti burnų užčiaupimą, idealiai pakeis kova „patyčias ir neapykantos kalbą“. Neišėjo įtarti, kad vaikus vėl oficiali propaganda nuteikinės prieš tėvus ir skelbs „visuomenės nuosavybe“.
Niekaip negalėjome atspėti, kad matysime pasaulį, kuriame mada taps bučiuoti kažkieno kojas vien todėl, kad jos juodos, baltos ar geltonos. Į galvą nešovė, kad Hariet Elžbieta Bičer Stou (1811-1896, Elisabeth Beecher Stowe), galės būti laikoma rasiste vien todėl, kad su meile ir empatija vartojo savo aboliucionistinėje knygoje žodžius „negras“, „negriukas“.
Neįsikirtome, kad gali nutikti taip, jog ir vėl atsiras cenzoriai, pasivadinę „faktų tikrintojais“, kurie patys tuos faktus grupuos pagal užsakymą. Nežinojome, kad Paryžių tie patys Vakarai, į kuriuos taip veržėmės, leis paversti Islamabado priedu, o Berlynas, „multi-kulti“ eksperimentų dėka virs purvina pamazgų duobe.
Ir jau niekaip, niekaip nesitikėjome, kad už panašius žodžius galėsi būti apšauktas „sovietine atgyvena“ ir „Kremliaus agentu“. Ir kad tave tokiu vadins net neva vakarietiški šnekoriai, kuriems prorusiškumo kriterijais taps požiūris į lytinius santykius, tualetų bendrumą ar atskirumą. Ir tai oficialiai eskaluos ta pati Lietuvos Televizija. Ta pati, kurią gynėme.
Ir visgi – viską mes darėme teisingai. Beprotybės visgi save galiausiai suėda pačios, kaip jos bebūtų apipavidalintos: svastikomis, pjautuvais kūjais ar vaivorykštėmis. Komunizmai, kaip jie bebūtų projektuojami, nepasistato ir nepasistatys. Bėda tik ta, kad rojaus žemėje, visuotinės lygybės projektai visada palieka klaikiai kruvinus pėdsakus. Bet nieko – ištversime.
Todėl sveikinu visus su iškilios dienos trisdešimtmečiu. Už tai, kad tada laimėjome, nors ir būdami nepatyrę bei naivūs. Gal dėl to ir pavyko. Griuvus geležinėms uždangoms bent jau po pasaulį pakeliauti buvo galima, kuo labai džiaugiuosi.
P.S.: Buvau nuėjęs į tą pačią vietą, kur tada buvau, ir šiandien. Ačiū Dievui, tautiniai pilietiškieji prievaizdai nenušovė ir nieko niekuo neužkrėčiau…
Ačiū ,Tomai Čyvai ,už tiesos žodį.Tik žodžio laisvė šiandien kol kas leidžia tai padaryti.O va
JAV Prezidentui D.Trampui jau nėra kelio žodžio laisvei.Netruks,manau,mūsų tarybukai užkirsti kelią pilnai žodžio laisvei.LRT pasipuošę žydrais kvietkais erzina laisvės gynėjus,kurie
prieš 30 metų gynė tą pačią Lietuvos radiją ir televiziją nuo sužvėrėjusio okupanto.Tuomet laisvės gynėjai buvo pasižymėję tautiniais ženklais.
Teks grąžinti,
ir stulpų (aukuro) žymenį,
ir šešiasdpindį (kryžkryžį) Vyčio,
ir Himną (LTSR AT sužalotą, be Saulės Lietuvos – užtrynus paslėpimu “Lietuvoj” vien, nuo viso pasaulio),
ir aišku Vėliavą valstybės Karalystės amžių amžiuose plevenimui būsimosioms kartoms – iš praeities…
Ne ryškiamargaspalvine “džiaugsmui” džiuginimui nuo žaliai raudono pagrindo “primastyta” mūsų vėliava,
kaip ir laikinai perstumdytos ATR šaunios herbines vėliavos ribos Liubline ir vėlesnių priesaikų valia tebegaliojsnt …laikinai “šiauriau” mesteltos ATRinio gelbėtojo, netnededant kabučių, Pisudskioko.
O “pažydrejimai”, kaip ir laikinas kuklios ir drovios panelės raudonis, praeis nejučia (nors ir skaudu bei šlykštu, kai LTRiniai šiądienos mankurtu savanaudziai net Sausio aukų atminimu
ss p e k u l į u o j ą
Kam reikėjo keisti tinklapio dizainą.. Kad komentarai vadintųsi “Comments”, kad šmėkščiotų viršuj užsienietiškas žodis “SHARES”?
Propatria datas rašo amerikietiškai: mėnuo, diena, metai. Ir pats pavadinimas nelietuviškas. Alkas datas rašo lietuviškai, bet su „ago“. Dar „Comments“, „Tags“… „Įprastiniai lietuviški sutrumpinimai: val. – valanda, min. – minutė, sek. – sekundė. Po jų rašomas taškas (žr. Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba, Vilnius, 1992, p. 76)“ – VLKK. Tikiu, kad ateityje viskas bus tik lietuvių kalba. Bendras vaizdas, temų išdėstymas labai pagerėjo. Labai! 🙂
Vargu, ar pagerėjo. Greičiau pakomercėjo – sugaištama daugiau laiko. Anksčiau atsiverti ir vos ne vienu žvilgsniu viską matai. Dabar reikia paslampinėti…
Matyt, ne tuos akinius buvote užsidėjęs, kad matei ten “tautinius pilietiškuosius prievaizdus”, kurių šiandien ir su žiburiu ten vargiai berastum. Na, nebent pačiam tautiškumas – žečpospolitinis..
Stai, prigyvenome, iskovota laisve vel pavergta. Deja, KGB niekur neisgaravo, nebuvo iki siol desovietizacijos, kad komunistiniai veikejai negaletu dalyvauti Lietuvos politikoje, KGB-istai oficialiai islaptinti ir jie galutinai pereme valdzios kontrole.. Siandien KGB-istai ir ju vaikai sako kalbas ir sedi auksciausiuose postuose..
• Ramūnas Aušrotas. Mūsų valdžia netiki, jog mūsų tauta gali atgimti
– pozicija.org/ramunas-ausrotas-musu-valdzia-netiki-jog-musu-tauta-gali-atgimti/
• Laisvės premiją pelnęs V.Zelenskis: jūs nė vienos minutės neišdavėte laisvės
– 15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/laisves-premija-pelnes-v-zelenskis-jus-ne-viena-minute-neisdavete-laisves-56-1994100?copied
? 🙁
• Edvardas Čiuldė. Kodėl konjunktūrinė gauja priešinasi paminklo Antanui Smetonai statyboms?
– pozicija.org/edvardas-ciulde-kodel-konjunkturine-gauja-priesinasi-paminklo-antanui-smetonai-statyboms/
(Reikia iškuopti perdavimui ruošiamą „teritoriją”? Kaimynė nurodė, kokių „praeities šešėlių” čia neturi nei rastis, nei likti?)
• Ką Bučos skerdikai iš Pskovo veikė Vilniuje: vieno objekto šturmą iki šiol gaubia paslaptis
− delfi.lt/news/daily/lithuania/ka-bucos-skerdikai-is-pskovo-veike-vilniuje-vieno-objekto-sturma-iki-siol-gaubia-paslaptis.d?id=92215157
Tas pats 234 pulkas.
• Soviet troops vs unarmed Lithuanian civilians, Vilnius 1991
– youtube.com/watch?v=I2SvhDY23So