Dominykas Jėčys gimė 1896 m. spalio 20 d. Biržų apskrityje, Vabalninko valsčiuje, Medžiūnų kaime. 1914 m. baigė Panevėžio realinę mokyklą. 1919–1920 metų žiemą dalyvavo nepriklausomybės kovose. Netoli Vilniaus pateko į nelaisvę, tačiau pabėgo ir perėjęs fronto liniją buvo išgelbėtas.
Lietuvis ūkininkas, pamaitinęs ir šiltai aprengęs, sergantį karį rogėmis nuvežė į Kaune įsikūrusią karo ligoninę. Pasveikęs D. Jėčys pradėjo mokytis Kauno karo mokykloje, kurią baigė 1920 m. spalio 17 d. Jam suteiktas leitenanto laipsnis.
Iš pradžių tarnavo 12-ajame pėstininkų, o vėliau – 1-ajame pėstininkų pulke Alytuje. 1925 m. sausio 8 d. jam suteiktas vyr. leitenanto laipsnis. Tų pačių metų liepos 15 d. Dominykas Jėčys baigė Aukštuosius karininkų mokymus, o gruodžio 12 d. buvo perkeltas į Lietuvos šaulių sąjungą (LŠS). Ėjo Tauragės, vėliau – Zarasų šaulių rinktinių vado pareigas. 1926 m. vedė Veroniką Dambrauskaitę, po dvejų metų šeimai gimė sūnus Algirdas.
1928 metų lapkričio 23 dieną D. Jėčiui suteiktas kapitono laipsnis, įteiktas Lietuvos nepriklausomybės medalis, o 1931-aisiais jis apdovanotas Šaulių žvaigždės ordinu. 1932 m. D. Jėčys buvo Utenos miesto ugniagesių komandos viršininkas, apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu, taip pat ugniagesių „Artimui pagalbon“ 3-iojo laipsnio garbės ženklu. 1933 m. jam įteiktas Estijos ugniagesių 2-ojo laipsnio Aukso kryžius. 1936 m. D. Jėčys su šeima grįžta į Alytų. Čia jis paskiriamas į komendantūrą karininku šaulių reikalams. 1939 m. D. Jėčiui įteiktas Šaulių žvaigždės ordino medalis.
Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, 1940 m. birželio 28 d. D. Jėčys perkeltas į Seinų komendantūrą ir paskirtas Seinų apskrities kariniu viršininku. 1941 m. gegužės 15 d. iš karinės tarnybos pasitraukė į Alytų ir slapstėsi, nes atsisakė Lazdijų komunistų partijos komitetui perduoti šaukiamojo amžiaus vyrų sąrašus. Sovietai atgaline data parašė, kad jis iš kariuomenės atleistas.
Kilus Vokietijos ir SSRS karui, D. Jėčys dalyvavo Birželio sukilime. Nuo 1941 m. birželio 23 d. ėjo Alytaus apskrities karo komendanto pareigas. Tų pačių metų rugpjūčio 5 d. naciams uždraudus Lietuvos laikinosios Vyriausybės veiklą ir išformavus komendantūrą, iš karinės tarnybos pasitraukė. 1941–1944 m. D. Jėčys dirbo Alytaus savivaldybės Socialinio aprūpinimo skyriaus vedėju. 1944 m. pavasarį generolui Povilui Plechavičiui įkūrus Lietuvos vietinę rinktinę, D. Jėčys paskirtas šios rinktinės dalinio vadu Alytuje, o gegužės mėnesį vokiečiams uždraudus vietinės rinktinės formavimą, ėmė slapstytis. Artėjant frontui, Dominykas Jėčys drauge su šešiolikmečiu sūnumi Algirdu bandė trauktis į Vakarus, bet jiems nepavyko.
Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, D. Jėčys slapstėsi pas žmonos gimines Navickų kaime Alytaus apskrities šiaurinėje dalyje, 1945 m. balandžio–gegužės mėn. užmezgė ryšį su ten veikusiomis partizanų grupėmis. Tų pačių metų birželio mėnesį Alytaus aps. Punios šile bendrame pasitarime su Dzūkijoje veikusių Margio, Vaidoto, Kęstučio ir Geležinio Vilko partizanų grupių vadais įkūrė Dzūkų rinktinę ir buvo išrinktas jos vadu. Parengė ir išsiuntinėjo „Dzūkijos partizanų veiklos taisykles“, kuriose buvo apibrėžti partizanų kovos tikslai, organizacija, partizanų teisės ir pareigos, pabrėžiama karinės drausmės būtinybė. Dominykas Jėčys-Ąžuolis buvo griežtas, reiklus ir pareigingas, bet nevengė pajuokauti, turėjo humoro jausmą.
1946 m. balandžio 23 d. Dzūkų rinktinė buvo įtraukta į A apygardą, o D. Jėčys-Ąžuolis tapo jos vadu. Tą pačią dieną Punios šile tęsiantis Pietų Lietuvos partizanų vadų pasitarime buvo paskelbti būdai, kuriais remiantis bus atkurta Lietuvos nepriklausomybė. Deklaraciją pasirašė Juozas Vitkus-Kazimieraitis, Zigmas Drunga-Mykolas Jonas, Dominykas Jėčys-Ąžuolis, Konstantinas Bajerčius-Garibaldis, Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Antanas Kulikauskas-Daktaras, Sergijus Staniškis-Antanaitis, Litas. Pasirašytos deklaracijos svarbą Lietuvos laisvės kovų tyrinėtojas Povilas Gaidelis apibūdina: „Šis dokumentas buvo savotiškas 1949 m. vasario 16-osios deklaracijos pirmtakas“. Belieka pridurti, jog visos Lietuvos partizanų deklaraciją 1949 m. vasario 16 d. pasirašė Jonas Žemaitis-Vytautas, Aleksandras Grybinas-Faustas, Vytautas Gužas-Kardas, Juozas Šibaila-Merainis, Bronius Liesys-Naktis, Leonardas Grigonis-Užpalis, Adolfas Ramanauskas-Vanagas ir Petras Bartkus-Žadgaila.
Dominykas Jėčys-Ąžuolis, perėmęs vadovavimą A apygardai iš Juozo Vitkaus-Kazimieraičio, 1946 m. gegužės 15 d. ją pavadino Dainavos vardu. Jis daug bendravo su Merkio rinktinės vadu Adolfu Ramanausku-Vanagu dėl padėties Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų srities štabe, dėl apygardos partizanų santykių su lenkų partizanais. Apygardų rengimo veiklos klausimais Ąžuolis susirašinėjo su Tauro apygardos vadu Antanu Baltūsiu-Žveju, aptardavo visus svarbius įvykius, pavyzdžiui, Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų štabo pareigūnų suėmimą Vilniuje 1946 m. rudenį. 1946 m. lapkričio mėnesį D. Jėčys-Ąžuolis tapo Pietų Lietuvos partizanų srities vadu ir juo išliko iki žūties.
Būdamas vyresnio amžiaus jis beveik niekada nepalikdavo savo vadavietės Punios šile ir nelankydavo tolimesnių apygardos dalinių. Rinktinių ir grupių vadams vadovavo raštu parengtais įsakymais, kuriuos ir toliau pasirašydavo kaip Dainavos apygardos vadas. Kai Tauro apygardos vadas A. Baltūsis-Žvejys į visos Lietuvos partizanų vadų pasitarimą pakvietė ir Dainavos apygardos vadą, į Pilviškius 1947 m. sausio 12 d. atvyko D. Jėčio-Ąžuolio įgaliotas Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas, po sėkmingo žygio į Vakarus 1947 m. birželį tapęs Dainavos apygardos štabo viršininku.
1947 m. balandžio 22–24 d. štabo bunkeryje buvo surengtas visų Dainavos apygardos partizanų vadų pasitarimas, kuriame buvo aptarti opūs partizanų veiklos rengimo klausimai. Imtasi išspręsti apygardos vado D. Jėčio-Ąžuolio nesutarimus su iš apygardos pasitraukusių grupių vadais, nutarta suaktyvinti veiksmus prieš okupacinę valdžią, aptarta kiti svarbūs klausimai.
Sovietiniai pareigūnai aktyviai ieškojo D. Jėčio-Ąžuolio ir jo štabo. 1947 m. vasarą jiems pavyko suimti iš tremties į Lietuvą pabėgusį Ąžuolio sūnų Algirdą. Vaikinas buvo pristatytas į Vilnių, Vidaus reikalų ministeriją, ir įpareigotas įkalbėti tėvą nebesislėpti. Sūnaus ir tėvo susitikimas įvyko, jį Algirdas Jėčys aprašė savo prisiminimų knygoje „Sutryptos viltys“, išleistoje Lietuvai atgavus nepriklausomybę.
„Nuo pat vaikystės tėvas su manimi kalbėdavosi linksmu tonu, su humoro gaidele balse, išskyrus tuos atvejus, kai iškrėsdavau kokią išdaigą ir gaudavau į kailį. Šį kartą jo balsas nei linksmas, nei piktas. Jis neįprastai rimtas. Kambaryje šviesos niekas neuždega, todėl tėvo veido beveik nematau. Sėdžiu ir klausausi.
– Nenorėjau šiandien apie tokius dalykus su tavimi kalbėti, bet reikia. Man kelio iš čia nėra. Esu davęs karininko priesaiką, kad Tėvynės Laisvę ir Nepriklausomybę ginsiu iki paskutinio kraujo lašo, iki paskutinio atodūsio. Tai ne vien gražūs žodžiai; priesaika Tėvynei – šventa. Mūsų gretose nėra mobilizuotų, čia visi savanoriai, kaimo vyrai ir, jei nebus tarp jų profesionalių karininkų, jie ilgai neišsilaikys. Mums belieka arba laimėti, arba žūti.
– Nejaugi yra galimybė laimėti?
– Jokios. Anksčiau šiokia tokia buvo. Dabar, praslinkus dvejiems metams po karo, aišku, kad mes vieni nenugalėsime.“
Nepavykus surasti Dominyko Jėčio-Ąžuolio, pasinaudojant sūnumi, sovietinis agentų tinklas intensyviai dirbo toliau. 1947 m. rugpjūčio 10 d. enkavėdistai gavo agento pranešimą apie apytikslę Dainavos apygardos vadavietę. Jau vakare MGB vidaus kariuomenės 34-ojo šaulių pulko kareiviai, kuriems vadovavo LSSR NKGB ministro pavaduotojas plk. L. Martavičius, apsupo Punios šilą. Rugpjūčio 11 d. vadavietė buvo aptikta ir apsupta. Prasidėjo kautynės. Pirmas, nenorėdamas gyvas pasiduoti, nusišovė Tauro apygardos Šarūno rinktinės vadas Jonas Pilinskas-Krūmas. Kiti partizanai naikino dokumentus ir buvusius bunkeryje daiktus. Kautynėse, trukusiose apie pusantros valandos, žuvo Pietų Lietuvos partizanų srities ir Dainavos apygardos vadas D. Jėčys-Ąžuolis, jo įgaliotinis Vaclovas Kavaliauskas-Juodvarnis ir Dzūkų rinktinės Margio grupės štabo viršininkas Mykolas Petrauskas-Aras. Žuvusiųjų palaikai buvo niekinti MGB Alytaus aps. skyriaus kieme. Užkasimo vieta neišaiškinta, nors bandymų būta. „Istoriografui, kraštotyrininkui G. Lučinskui archyve pavyko rasti MGB Alytaus apskrities skyriaus darbuotojų surašytą ir pasirašytą aktą apie 4-ių žuvusių Dainavos apygardos štabo pareigūnų, jų tarpe ir D. Jėčio-Ąžuolio, palaikų užkasimo (paslėpimo) vietą netoli Alytaus.“ Deja, atlikus kasinėjimus maždaug numanomoje vietoje, palaikų surasti nepavyko.
1947 m. rugsėjo 5 d. Merkio rinktinės vadas ir Dainavos apygardos vado pavaduotojas A. Ramanauskas-Vanagas išleido įsakymą: „1947 m. rugpjūčio mėn. 11 d., tragiškomis aplinkybėmis susidėjus, didvyriškai kovodamas žuvo PLP Vadas kpt. Ąžuolis. Didvyriui pagerbti visoje Merkinės Rinktinės partizanų erdvėje gyvenantiems partizanams nuo š. / m. rugsėjo 15 d. iki spalio 15 d. imtinai skelbiu gedulo dienas.“
Keturi sužeisti bunkeryje gynęsi partizanai buvo suimti gyvi. Juozas Petraška-Patrimpas, Juozas Puškorius-Girinis, Vincas Juozaitis-Vyturys po ilgų kankinimų nuteisti po 25 metus kalėti. Suimtas Linas išdavė keletą partizanų bunkerių ir dėl to žuvo nemažai miško brolių. Kai Linas vėliau irgi pateko į kalėjimą, bendražygiams buvo kilę minčių su juo susidoroti, tačiau Vincas Juozaitis-Vyturys jį apgynė, papasakojęs, kokius žiaurius tardymus suimtieji štabo pareigūnai patyrė. Tai įamžinta Algirdo Jėčio prisiminimų knygoje, nes po tėvo žūties sūnus vėl buvo suimtas ir nuteistas 10 metų lagerio. Viename iš etapų jam teko sutikti Vincą Juozaitį-Vyturį. Lagerių ir tremties neišvengė taip pat po vyro mirties surasta besislapstanti Dominyko Jėčio-Ąžuolio žmona Veronika. Į tėvynę ji sugrįžo tik po 20 metų. Ištremta su mažu sūneliu buvo ir Veronikos sesuo Elena, nes jos vyras buvo Žemaičių apygardos vadas Jonas Semaška-Liepa.
1997 m. gruodžio 22 d. D. Jėčiui pripažintas kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos Prezidento 1998 m. gegužės 19 d. dekretu jam suteiktas pulkininko laipsnis, tais pačiais metais apdovanotas Vyčio Kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinu. Alytuje prie Šaulių namų jam yra pastatytas paminklas, Punios šile atkurtas bunkeris – buvusi Dominyko Jėčio-Ąžuolio vadavietė.
Šaltiniai:
Povilas Gaidelis „100 širdžių ant tėvynės laisvės kovų aukuro“, Vilnius, 2019;
Algirdas Jėčys „Sutryptos viltys“, Vilnius, 2000;
Rūta Trimonienė „Dominykas Jėčys-Ąžuolis“;
Visuotinė lietuvių enciklopedija.
