P. S. Krivickas. Kokią grėsmę kelia terliūzai?

Vilniaus miesto savivaldybė, net ir keičiantis merams, linksmina visuomenę „saliamoniškais“ sprendimais. Linksmina todėl, kad neretai tie sprendimai, liaudiškai tariant, prašauna pro šikšnelę. Kaip kad prieš keletą metų buvo su tais oranžiniais dviračiais. Linksmumas: visi važinėsim, kur norėsim pavažiavę paliksim. O liūdnumas: per vieną naktį dviračiai buvo sulaužyti arba išgrobstyti. Tik deramai sutvarkius automatinę dviračių nuomą, problemos nebeliko. Visai gi neseniai (praėjusią vasarą) vilniečiai iš savivaldybės malonės gavo pliažą be vandens tiesiog centrinėje Lukiškių aikštėje. Iš tikrųjų – ne pliažą, o didelę smėlio dėžę.

Tuos, kas imasi svarbaus ir rimto darbo, bet prastai jį atlieka, žmonės nuo seno vadina terliūzais. Jų pasitaiko ne tik tarp valdininkų. Prastai pasiūtas drabužis – terliūzo siuvėjo darbas, neskanus patiekalas užeigoje – terliūzo virėjo „nuopelnas“, duria vinis bate – atgrubnagio batsiuvio „dovanėlė“. Būna ir sąmoningai paliekamų terliūziškumo apraiškų. Viena jų pastaraisiais metais ypač gaji – tai keverzonės ant visų įmanomų sienų, tie mandrapypkiškai vadinamieji iš Vakarų atplūdę graffiti. Įvairių Amerikos miestų pareigūnai laužo galvas, ar ūmus tokių teplionių garsėjimas viešosiose erdvėse nėra augančio nepasitenkinimo nedarbu bei buvusios ekonominės krizės padariniais išdava.

Nereikia nė Amerikos, nes tokių „grožybių“ į valias jau ir pas mus. Užtenka prisiminti vieną (ar kelis po vienu vardu) niekdarį, kuris tipišku jam šriftu nuolat terliojo Vilniaus sienas užrašu „Solomon“. Atseit, toks „protingas“, kaip biblijinis Saliamonas. Tokį pat „sąmoningumo“ lygį rodo ir visi tie, kuriems niežti nagai nuterlioti požemines perėjas, namų lauko sienas. Neseniai terliūzų „karakuliai“ pasirodė ir mūsų kieme ant švarių namų sienų, ant mūrinės tvoros. Juose galime įžvelgti ir kažkokią užslėptą vaizdinę logiką. Tik neaišku, kuriam galui tokiais „šifrais“ dergti bendrą terliūzams nepriklausantį turtą?

Anądien išlipęs iš troleibuso, ėjau per pušynėlį į vieną Lietuvos parodų centro LITEXPO paviljoną. O, jergutėliau… Kol nužingsniavau iki ten, išvydau tokį atliekų margumyną, iš kurio galima nesunkiai matyti ne tik pandeminės krizės nė kiek nepristabdytą vartojimo palaidumą. Iš to galima spręsti ir apie dvasinį mūsų dabartinės civilizacijos lygį (o tiksliau – nuosmukį). Marguoja visais pašaliais „grožybės“, kurios rodo vartotojų skonį, godumą. Ir, žinoma, siaubingą terliūzinę antikultūrą: kur baigiama ryti ir lakti, ten pakuotės ir nubloškiamos. Tiesa, nesimėtė jokių butelių, nes juos tapo finansiškai naudinga grąžinti per taromatus.

Na, šiukšles pavasarį bent kiek aprenka tie, kurie nenori jomis apsikęsti (ta kampanija gerokai primena „lenininio šeštadienio“ papročius, kai būdavo trumpokai dirbama ir ilgokai girtuokliaujama, tarytum nereikėtų stengtis neapsišiukškinti kasdien). Sveikintino judėjimo „Darom“ mėgėjai vieną dieną padirbėja ir išsiskirsto, o etatiniai šiukšlių surinkėjai toliau kelia savo paslaugų kainas, jas įdomiai priderindami prie buto kvadratūros, lyg  šiukšlės vienodai ir permanentiškai padengtų visą gyvenamąjį plotą. Tai būtų tolygu pardavinėti metrais bet kokio storio dešrą.

Esant metuose vos vienai dienai, kai net valdžios atstovai demonstratyviai renka šiukšles, kitos 364 (arba 365 – keliamaisiais metais) paliekamos likimo, o tiksliau – šiukšlintojų valiai. Tačiau kreikiantys „čipsų“ pakuotes, saldainių popierėlius ar kitokį įpakavimo šlamštą žmogėnai tėra tik viena iš daugelio terliūzų atmaina.

Deja, mūsų žemiškieji terliūzai yra tik menki nykštukai prieš tuos, kas terliūziškai elgiasi kosminėje erdvėje. Pasirodo, kosmose jau yra tiek šiukšlių, jog dviejų palydovų susidūrimas gali sukelti nekontroliuojamą „grandininę reakciją“, galinčią sunaikinti ryšių tinklus Žemėje. Planetos orbitoje skriejančių nebereikalingų raketų, subyrėjusių palydovų ir kitų kosminių nuolaužų kiekis netrukus pasieks ribą ir jau dabar kelia grėsmę 250 mlrd. dolerių vertės kosminių paslaugų pramonei, tvirtina mokslininkai Pentagonui parengtoje ataskaitoje. Po „grandininės reakcijos“ kai kuriose orbitose gali būti tiek nuolaužų, kad ten komercinių ar karinių palydovų nebebus įmanoma naudoti, įspėja JAV pareigūnai. Taip pat baiminamasi, kad didesnės nuolaužos gali kelti grėsmę kosminiuose laivuose ar Tarptautinėje kosminėje stotyje esančių astronautų gyvybėms.

Gaila, bet žmonija darosi vis labiau priklausoma nuo terliūzų – žemiškųjų ir kosminių. Tuo jie ir yra grėsmingi.