V. Navickas. Apie gerą mirtį

Taip, mirsim. Visi. Kartais, žinoma, mirtį pavyksta atitolinti arba išvengti nepatrauklios mirimo patirties. Tačiau vis tiek anksčiau ar vėliau visi mirsim. Mirtis neišvengiama, mirtis visuotina, mirtis – neatskiriama gyvenimo dalis. Kadangi išsisukti nuo mirties neįmanoma, belieka siekti, kad ji būtų kuo geresnė.

Mirties vardas, apskritai, blogas. Mirtį apibūdinantys žodžiai daugiausia negeri. Todėl atrodo, kad mirtis ir gėris – nesuderinamos sąvokos. Tai netiesa. Ne visos mirtys vienodai negeros. Būna mirčių, geresnių už kitas. Ką daryti, norint mirtį pagerinti?

Pradžiai reikalingas geros mirties apibrėžimas.

Taigi kas yra gera mirtis? Koks yra geros mirties vyksmas?

Psichologas Robertas Kastenbaumas (2003; 2004) rašo, jog žmonės įvardija skirtingus geros mirties kriterijus. Nuomonės sutampa tik vienu klausimu: dauguma norėtų gyvenimą baigti be kūno, dvasios ir sielos kančių. Sutapimai baigiasi, kai prašoma išdėstyti kitus pageidavimus, ne vien tik troškimą išvengti skausmų. Be to,   sakydami ,,gera mirtis“ žmonės kartais turi mintyje gerą mirimą, kartais – gerą mirtį kaip mirimo rezultatą, o kitą kartą dar ir buvimą mirusiu. Pvz., vairuotojas žuvo automobilio avarijoje. Tai bloga mirtis, kadangi užgeso sveiko žmogaus gyvybė ir jo gyvenimas liko neišsipildęs. Kita vertus, tai gera mirtis, kadangi mirdamas jis nesikankino. Vadinasi, mirtis buvo bloga, nes per daug ankstyva, bet mirimas buvo geras, nes neskausmingas. Taip pat galima tikėtis, kad velionis galbūt džiaugiasi amžinuoju gyvenimu arba kad jis tiesiog liovėsi gyvavęs. Taigi trys minėti mirties aspektai gali vienas su kitu nesutapti arba juos galima paprasčiausiai supainioti.

Kalbant apie gerą mirtį, svarbu žiūrėti, kas yra tas, kuris nusprendžia, kad mirtis gera.  Gydytojo, paciento, mirštančiojo artimųjų nuomonės geros mirties klausimu nebūtinai sutampa. Visuomenė ir jos konkretus narys taip pat ne visada gerą mirtį įsivaizduoja vienodai. Geros mirties istorija ilga ir gana vingiuota. Ji, kaip ir mirties samprata, per šimtmečius keitėsi (Aries, 1993). Pandemijų iškamuotoje Europoje XV a. radosi ir ilgainiui labai išpopuliarėjo Ars moriendi (Mirties meno) sąjūdis, krikščionims siūlęs pasiruošimo gerai mirčiai vadovėlius. Tokie gerosios mirties vadovėliai XVII a. paplito ir Lietuvoje (Paknys, 2008).

Kaip pastebi R. Kastenbaumas (2003), XVII a. jau ne dvasininkai, o medikai prasiveržė į pirmąsias geros mirties ekspertų gretas. Tais laikais mirtis laikyta gera, jeigu, gydytojo žodžiais tariant, ligoniui buvo padaryta viskas, kas įmanoma, ir dar su kaupu.

Tūkstantmečių sandūroje mirties supratimas pakito. Ypač bloga tapo mažo vaiko mirtis. Jos blogumą rodo emocinga aplinkos į vaiko mirtį reakcija: tėvai kaltina vienas kitą, pyksta ant medicinos, Dievo ir viso pasaulio… Labai bloga ir gimdyvės mirtis. Tačiau svarbiausia, kad XXI a. įsigalėjo gerontofobija (baimė pasenti). Senėjimas susipynė su mirtimi. Daugelis šių dviejų dalykų jau neskiria. Į senėjimą žiūri vien tik kaip į mirimą, nesustabdomą nykimą. Vis rečiau pastebi ir pripažįsta, kad žmogus sendamas išlieka reikalingas ir naudingas. Ir ne vien sau, bet ir kitiems. Palengva susidarė blogos mirties porūšis – ištęstinė bloga mirtis. Žmonės ėmė baimintis per ilgai mirti.

Mirtį tyrinėjančių mokslininkų nuomone, geriausio mirimo scenarijaus nėra (Young, Cullen, 1996; Sandman 2005; Van der Geest, 2004). Tad gera mirtimi teks laikyti tą mirtį, kuri labiausiai mirštančiajam tinka ir labiausiai jį tenkina. Tą, kurią žmogus pasirinktų, jeigu galėtų, iš daugybės galimų variantų. Taigi gera mirtis – tai konkrečiam žmogui tinkama ir derama mirtis.

Amerikiečių psichologas Edvinas Šneidmanas (2007) suformulavo 10 geros mirties kriterijų, kurių neatitinkanti mirtis gera nelaikoma.

Pirma, gera mirtis – tai NATŪRALI (natural) mirtis. Likusieji trys mirties būdai – atsitiktinė mirtis, savižudybė, nužudymas – geros mirties standarto neatitinka.

Antra, gera mirtis BRANDI (mature). Tokia ji būna, sulaukus ne mažiau kaip  septyniasdešimties, kai protas veikia visa galia, o žmogus jau būna visko prityręs ir daug ką išmėginęs.

Trečia, gera mirtis – TIKĖTA (expected). Ji neužklumpa staiga. Aplinkiniams mirtis neturi atrodyti nei staigmena, nei didelis netikėtumas. Labai gerai, jeigu mirimui tenkantį laiką galima skaičiuoti savaitėmis, o ne mėnesiais ar metais.

Ketvirta, gera mirtis GARBINGA (honorable). Joje vyrauja pelnytos pagarbos, o ne būtųjų nesėkmių  ženklai. Mirtis turi skambėti kaip būsimo gražaus nekrologo įžanga.

Penkta, gera mirtis PARENGTA (prepared). Parengtoje mirtyje teisiniai, laidotuvių organizavimo klausimai iš anksto numatyti, aptarti ir sutvarkyti; kai kurių nebaigtų darbų likimas nuspręstas; būtinieji patvarkymai apgalvoti ir atlikti.

Šešta, gera mirtis – tai PRIIMTA (accepted) mirtis. Ji aiškiai atspindi žmogaus valią gražiai susitaikyti su neišvengiamybe.

Septinta, gera mirtis CIVILIZUOTA (civilized). Tokios mirties veiksmo vietai gyvybės teikia ką tik skintos gėlės, gražūs paveikslai, mėgstamos muzikos garsai. Reikia, kad joje pasirodytų  ir lankytojai – konkretūs laukiami atsisveikinti atėję asmenys.

Aštunta, gera mirtis – tai PERDUODANČIOJI (generative) mirtis. Ji teikia progą perduoti jaunajai kartai sukauptą išmintį. Atsiminimus bei išgyventus nuotykius patartina net užrašyti, kad ateityje jaunimui būtų ką prisiminti. Gražiai mirties fone atrodo geranoriško išminčiaus laikysena.

Devinta, gera mirtis turi būti APGAILESTAUJAMOJI (rueful). Iš esmės tai yra emocinė būsena. Ją sudaro liūdesio, troškimo, nostalgijos, išminties mišinys. Tokioje būsenoje patartina skendėti, saugantis, kad neapimtų depresija, pasidavimo, sugniužimo nuotaikos. Siekiant šių negerumų išvengti, reikia mirti, turint kokių nors nebaigtų projektų. Apgailestaujamoji mirtis privalo savimi mokyti: mirtis – tai dar ne pabaiga; niekieno gyvenimas nėra baigtinis ir galutinis.

Dešimta, gera mirtis TAIKI (peaceable). Vadinasi, mirimo scena turi būti kupina draugystės ir meilės, o fizinis skausmas turi būti visais įmanomais būdais suvaldytas.

Mirti nelengva. Tačiau šią sunkią užduotį reikia gebėti atlikti lengvai, tarsi be pastangų, kad nebūtų girdėti nei aimanų, nei skundų. Edvinas Šneidmanas (Edwin Shneidman) pamėgino suformuluoti  Auksinę gerosios mirties taisyklę:

Ar įmanoma sudaryti geros mirties Auksinę taisyklę, arba Auksinį principą, suformuluotą, turint mintyje pirmiausia tuos, kurie, tau mirus, lieka gyventi? Pradžiai siūlyčiau mirimo scenoje naudotis šia Auksine taisykle: Kuo mažiau paveik kitus. Noriu pasakyti, kad mirštantysis sąmoningai turi mėginti viską sutvarkyti taip, kad jo mirtis – turint mintyje neišvengiamą būsimos netekties sukeltą liūdesį – gyviesiems suteiktų kiek įmanoma mažiau skausmo. Auksinę mirimo taisyklę papildo varinė lentelė su išgraviruotu įsakymu: Mirk taip, kad kalbos apie tavo mirtį labiau atspindėtų tavo paties geresniąją versiją, kad jos bylotų apie tave kaip apie malonės išaukštintą rūmų dvariškį, o ne kaip apie šiurkštų ir pretenzingą prasčioką. Pasirūpink, kad mirtum mandagiai, kad tavo mirimas būtų vienas geriausių kada nors tavo atliktų veiksmų. Tai paskutinė proga bent iš dalies suvaldyti savo neurozes (Shneidman, 2007: 246–247).

Taigi mirtis – tai paskutinė proga pasirodyti gražiai.

Deja, COVID – 19 pandemija tokias viltis negailestingai žlugdo.

COVID-19 labai suaktualino mirties ir ypač mirimo temą. Nors viešai aptarinėti asmenines baimes nedrįstama, daugumai ramybės neduoda klausimai: kur ir kada teks mirti? Kaip, kam ir ką reikės po mirties palikti? Pagalvojama ir apie tai, kaip pandemijos metu atrodys gera mirtis. Gaila, bet geros mirties kultūrinius scenarijus virusas smarkiai   pakoregavo.

Šiuo metu mirtį tyrinėjantys specialistai blogos mirties pavyzdžiu sutartinai nurodo    mirtis, kuriomis mirė COVID-19 užsikrėtusios aukos (Bayley, 2020; Borgstrom, 2020; Carr et al., 2020; Edisan, 2020; Wang et al., 2020).

Pirma, žmonės miršta, kaip sakoma, ne laiku. Nors pandemijos pradžioje tikėtasi, kad per ankstyva mirtis aplankys tik senus žmones, ne laiku miršta ir jauni.

Antra, geros mirties scenarijus reikalauja, kad mirtis ištiktų šeimos aplinkoje. Todėl ypač kultūriškai negera mirtis ligoninėje, intensyviosios terapijos skyriuje. O tokių mirčių labai daug.

Trečia, mirimui būdingas didelis fizinis diskomfortas, apsunkintas kvėpavimas, taip pat tokios gydomosios procedūros bei priežiūra, kurių ligonis nenorėtų.

Ketvirta, blogiausia, kad ligonis miršta socialinėje izoliacijoje ir apleistyje, psichologinio disstreso būsenoje. Tokiomis sąlygomis oriai ir garbingai numirti turbūt neįmanoma.

Penkta, labai negeras dalykas yra skubi, taigi be atitinkamų ritualų atlikta kremacija. Tokių kremacijų taip pat daug.

Šešta, blogą mirtį dar pablogina velionio artimųjų reakcija į mirtį. Artimieji pyksta, nerimauja, juos kamuoja depresija. Pandemija jiems atneša daug psichinių ir socialinių kančių.

Taigi COVID-19 pandemijos laikais gera mirtis nedažna. Geros mirties  kriterijų – kad ir kokie jie būtų – COVID-19 aplinkoje įgyvendinti neįmanoma. Mirštama ne tik blogai, bet dar ir tragiškai. Mirimo situacija tokia negera, kokios mažai kas tikėjosi. Bioetikos specialistė iš Turkijos Zehra Edisan (2020) mano, kad kai kurie žmonės, vengdami blogos mirties, slėpsis nuo ligoninės, bėgs nuo medikų, vengs į jų akiratį pakliūti.

Žinoma, sveikatos darbuotojai privalo siekti, kad visi terminaliniai ligoniai galėtų pasinaudoti teise numirti oriai ir ramiai. Pandemijos parblokšti medikai, trokštantys įgyvendinti šį tikslą, viltis deda į moderniąsias technologijas. Pažangiausios ligoninės siūlo modernias mirties gerinimo paslaugas. Jų sąrašas neilgas, bet įmantrus: audioryšys ir videoryšis; iš anksto įrašyti pranešimai artimiesiems (ligoniui galima perduoti taip pat ir paprastą, ranka rašytą laišką arba kokį nors paguodą teikiantį daiktą iš namų); robotai, dėvintys artimojo kaukę ir atgaminantys jo balso įrašą. Šitaip medicinos darbuotojai norėtų padėti mirštantiesiems ir jų artimiesiems išreikšti savo liūdesį ir netektį. Medikų manymu, individualią pagalbą mirštantiesiems galėtų teikti mobiliaisiais telefonais ir kitomis modernaus ryšio priemonėmis apsirūpinusi sveikatos priežiūros įstaiga. Tiksliau sakant, speciali ligoninės tarnyba – blogą mirtį gera paversti mokantys techninės komunikacijos specialistai.

Jungtinės Karalystės mokslinių tyrimų instituto (think tank) ,,Demos“ direktorė Poli Makenzi (Polly Mackenzie) (2020) mano, kad situaciją komplikuoja nepalanki aplinkybė. Po pasaulį šlaistosi ne tik virusas. Klaidžioja ir paika fantazija. Dar iki COVID-19 daugelis buvo ją pasigavę ir įpratę be saiko kartoti: sunki liga – tai kova, o ligonis – karys; ligą įveikia tik tie, kurie su ja kovoja; tokie yra verti likti gyvi. Suprask:  tie, kurie pralaimi kovą su liga, tie neverti. Taip jiems ir reikia…

Mirtis, deja, neįveikiama. Todėl gąsdina. Tačiau už pačią mirtį baisesnis mirimas.  Žmonės svajoja mirti staiga, namie, neprabudę iš miego. Arba namie, patogiai, pažįstamoje aplinkoje, atsisveikinę su draugais ir šeimos nariais. COVID-19 tokias viltis, žinoma, sugriovė. Ne tik mirimas nuo COVID-19 blogas, bet ir priešmirtinis atsisveikinimas negeras. Laidotuvės taip pat netinkamos. Visos COVID-19 atneštos mirtys blogos.

Mirštantieji – ne kariai ir, žinoma, ne bailiai ar ištižėliai. Juo labiau ne skaičiai mirčių – gimimų suvestinėse ir ne bangos ar atoslūgiai statistinėse kreivėse. Kiekvieno žmogaus mirtis individuali ir unikali, lygiai kaip ir kiekvieno žmogaus gyvenimas. Labai gaila, kad pandemija daugybę mirčių sulygino, sujungdama į vieną ir, deja, labai negerą „blogos mirties“ kategoriją.

Literatūra:

Aries Ph. (1993) Mirties supratimas Vakarų kultūros istorijoje. Baltos lankos.
Bayley M. (2020) Is it possible to have a good death with Covid-19?

Is It Possible to Have a Good Death With COVID-19?

Borgstrom E. (2020) How Covid – 19 challenges our notions of a good death.
https://discoversociety.org/2020/04/12/how-covid-19-challenges-our-notions-of-a-good-death/
Carr D., Boerner K., Moorman S. (2020) Bereavement in the time of coronavirus: unprecedented challenges demand novel interventions // Journal of Aging & Social Policy. Vol. 32, No. 4–5, 425–431.
https://www.tandfonline.com/doi/pdf/10.1080/08959420.2020.1764320?needAccess=true
Edisan Z. (2020) Negotiating the „Good Death“: saying goodbye in the time of Covid-19  // Eubios Journal of Asian and International Bioethics, vol. 30, No. 4, 175–178.
https://www.eubios.info/EJAIB52020.pdf
Young M., Cullen L. (1996) A good death. Conversations with East Londoners. Routledge.
Kastenbaum R. (2003) The good death // Macmillan encyclopedia of death and dying. Ed. by Robert Kastenbaum. Thomson. Gale, 337–343.
Kastenbaum R. (2004) On our way. The final passage through life and death. University of California press.
Mackenzie P. (2020) A covid death is not a good death.
https://unherd.com/2020/04/covid-has-robbed-us-of-good-deaths/
Paknys M. (2008) Mirtis LDK kultūroje XVI–XVIII a. Aidai.  https://etalpykla.lituanistikadb.lt/object/LT-LDB-0001:B.03~2008~1367159396327/B.03~2008~1367159396327.pdf
Sandman L. (2005) A good death: on the value of death and dying. Open university press.
Shneidman E. (2007) Criteria for a good death // Suicide and  Life-Threatening Behavior, vol. 37, No. 3, 245–247.
Van der Geest S. (2004) Dying peacefully: considering good death and bad death in Kwahu-Tafo, Ghana // Social Science & Medicine, vol. 57, 899–911.
Wang S.Y.S., Teo W.Z.Y., Yee C.W., Chai Y.W. (2020) Pursuing a good death in the time of Covid-19 // Journal of Paliative Care. Vol. 23, No. 6.
https://www.liebertpub.com/doi/full/10.1089/jpm.2020.0198