Z. Tamakauskas. Minėjome Prezidento Antano Smetonos 146-ąjį gimtadienį

Šių metų rugpjūčio mėnesio 10 dieną, Kauno istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros kiemelyje vyko jau tradiciniu tapęs pirmojo Lietuvos Prezidento Antano Smetonos   gimimo metinių minėjimas. Šį kartą minėjome jo gimimo 146-ąsias metines. Minėjimą rengė visuomeninės organizacijos – Lietuvos sąjūdžio Kauno taryba kartu su LŠS V. Putvinskio-Pūtvio klubo Kauno skyriumi, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kauno filialu, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos Kauno skyriumi, Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga bei Nepriklausomybės gynėjų sąjunga. Prie minėjimo rengimo visiškai neprisidėjo turėjusi pirmučiausiai tokį minėjimą rengti miesto valdžia. Ir pačiame minėjime nebuvo nė vieno jos atstovų. Į minėjimą niekas neatvyko ir iš pasivadinusios Prezidento A. Smetonos vardu gimnazijos bendruomenės.

Minėjimas vyko prie Prezidento Antano Smetonos paminklo, sukurto 1996 metais skulptoriaus Alfonso Vauros (architektas Kęstutis Mikšys). Renginį vedė Lietuvos sąjūdžio  Kauno tarybos pirmininkas Raimundas Kaminskas. Pradžioje sugiedojome Lietuvos himną. Minėjime dalyvavę LR Seimo nariai Gintarė Skaistė, Andrius Kupčinskas, Gediminas Vasiliauskas, buvęs Seimo narys Rytas Kupčinskas pasveikino renginio dalyvius, prisiminusius buvusio Lietuvos Prezidento gimtadienį, tuomet vykusius Lietuvai svarbius istorinius įvykius. Susirinkusius savo nuoširdžiu žodžiu pasveikino ir Prezidento A. Smetonos brolio Motiejaus vaikaitė Sigutė Smetonaitė-Petrauskienė, neseniai parašiusi savo prisiminimų knygą „Pabėgimas iš Taljanų“.

Renginyje taip pat kalbėjo LPKTS valdybos pirmininkė Rasa Duobaitė-Bumbulienė, buvusi LR Seimo narė Vincė Vaidevutė Margevičienė, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio štabo viršininko pavaduotojas Zigmas Tamakauskas, Mamertas Brežinskas ir kt.

Po oficialaus minėjimo istorinių knygų autorė, humanitarinių mokslų daktarė – Prezidento Antano Smetonos ir jo artimųjų gyvenimo ir veiklos tyrinėtoja Ingrida Jakubavičienė renginio dalyviams geranoriškai surengė neeilinę ekskursiją po Istorinės Prezidentūros rūmus, išsamiai papasakodama apie čia gyvenusio ir dirbusio Prezidento A. Smetonos gyvenimą ir veiklą, atsakė į pateiktus klausimus. Esame labai dėkingi dr. Ingridai Jakubavičienei už šią su meile pravestą ekskursiją.

Minint Prezidentą Antaną Smetoną, trumpai žvilgtelėkime į jo gyvenimo kelio kai kuriuos tarpsnius. Tai – 1905 m. Didžiojo Vilniaus Seimo ir 1917 m. Lietuvių konferencijos aktyvus dalyvis, išrinktos Lietuvos tarybos pirmininkas, 1918 m. vasario 16 d. pasirašęs Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, Valstybės tarybos pirmininkas, Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dėstytojas, matematikos vadovėlio autorius, rašytojas, vertėjas, publicistas, teisininkas, filosofas, diplomatas, leidinių Lietuvos aidas, Lietuvos ūkininkas, Vairas, Viltis ir kt. redaktorius, Vytauto Didžiojo universiteto filosofijos garbės daktaras…

Atkurtos valstybės Prezidentu jį išrinko iš Lietuvos Tarybos susikūrusi Valstybės Taryba – iki 1920 m. gegužės mėn. veikusi laikinoji vykdomosios valdžios institucija. Išrinko 1919 m. balandžio mėn. 4 d. slaptame balsavime (už jį balsavo 25 nariai iš 28). Prezidento pareigas ėjo iki 1920 m. birželio 19 dienos. 1920 -1921 m. buvo Lietuvos delegacijos  vadovas nustatant sienas su Latvija, o 1923 metais sėkmingai atstovavo Lietuvai Klaipėdos byloje. Nuo 1926 iki 1927 metų buvo Lietuvos trečiojo Seimo nariu, kuris po gruodžio 17 dienos perversmo – 1926 m. gruodžio 19 d. savo posėdyje Antaną Smetoną vėl išrinko Lietuvos Respublikos Prezidentu. Šias pareigas ėjo iki 1940 metų birželio 15 dienos, kuomet, nenorėdamas tapti sovietinio okupanto įrankiu likviduojant Valstybės nepriklausomybę, pasitraukė į Vakarus.

Dažnai iškyla klausimas – kodėl Prezidentas, būdamas Vyriausiasis Ginkluotųjų Pajėgų Vadas, nedavė įsakymo priešintis sovietinei kariuomenei. Tuo reikalu teko kalbėtis su prieškario Lietuvos paskutiniuoju užsienio reikalų ministru Juozu Urbšiu. Jis atsakė: pagal sudarytas sutartis būnant svarbiausiose strateginėse Lietuvos vietose sovietinei kariuomenei, toks pasipriešinimas būtų buvęs beprasmiškas, jis būtų buvęs tik simbolinis… Tačiau Prezidentas pats vienas negalėjo duoti jokio įsakymo priešintis. Pagal veikusį 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos 18-jo skyriaus 138 straipsnį, toks Respublikos Prezidento įsakymas reikalingas Ministro Pirmininko parašo. Tačiau žinome, kaip tuomet elgėsi tuometinis premjeras Antanas Merkys. Jis grįžęs iš Maskvoje vykusių derybų, net tinkamai neinformavęs Prezidento apie gręsiantį Lietuvai pavojų,  išvyko į Lapes švęsti savo Antaninių.

Pagaliau 1940 m. birželio 15-ją gavus Lietuvai Maskvos pateiktą ultimatumą tas pats A. Merkys, kariuomenės vadas V. Vitkauskas, naiviai patikėjęs Kremliaus geranoriškumu K. Bizauskas ir kita paskutiniame posėdyje dalyvavusių Ministrų kabineto narių dauguma nepritarė Prezidento nuomonei priešintis, siūlydama priimti okupacinį sovietų ultimatumą, suimant ir faktiškai atiduodant mirčiai sąžiningai dirbusius Lietuvos patriotus – Vidaus reikalų ministrą Kazį Skučą ir Saugumo departamento direktorių Augustiną Povilaitį. Priimto ultimatumo pasekmes jutome visą pusamžį. Pats Kazys Bizauskas tuomet karštai pritaręs A. Merkiui priimti Maskvos ultimatumą, jau kitą mėnesį NKVD suimtas ir pirmomis karo dienomis buvo sušaudytas. Neišsaugojo savo kailio ir Antanas Merkys. Buvęs kariuomenės vadas V. Vitkauskas, nusimetęs ilgai nešiotą savo kaukę ir apsivilkęs sovietinio generolo aprangą, pasidarė uolus sovietų okupacinės valdžios tarnas.

Istorikas Alfonsas Eidintas, apibūdindamas Prezidento Antano Smetonos veiklą, rašė: […] pirmiausia jam reikėtų padėkoti už tai, kad sukūrė tautinę valstybę ir subrandino kartą, pasiryžusią kovoti už laisvę.