Įpusėjus birželiui skaitytojai varto antrąjį „Vorutos“ žurnalo numerį. Trisdešimt metų nuo 1989 m. spalio 24 d. leistas Lietuvos istorijos laikraštis „Voruta“ virto devyniasdešimt šešių puslapių žurnalu, kuris skaitytojus džiugins kartą per tris mėnesius, keturis kartus per metus. Pateikiame redaktorės Irmos Stadalnykaitės įžanginį žodį skaitytojams.
„Mieli skaitytojai!
2020-ieji Lietuvai ypatingi – minime valstybingumo atkūrimo 30-metį, 30-ąjį išsvajotos ir taip lauktos Laisvės gimtadienį. Kaip rašo Kovo 11-osios akto signatarė anykštėnė Irena Andrukaitienė, „Jau trisdešimt metų prabėgo nuo tų Atgimimo dienų, nuo tų su niekuo nepalyginamų akimirkų, kurios pakėlė Lietuvą galutiniam žygiui už laisvę.“
Atminkime šio žygio svarbą ne tik Kovo 11-ąją, širdyse įžiebtą liepsną nešiokimės kasdien, spinduliais vainikuokime nuveiktus darbus ir dar tik bręstančias idėjas. Daugiau svarbių valstybingumui datų ir niuansų atveria Vytauto Alberto Gocento pamąstymas „Glaustis prie Motinos Lietuvos, arba vasario promemorijos. 2020 metai“.
Iš dabarties keliaudami vis gilyn į praeitį, pasiekiame valstybingumo raidai svarbiausius laikmečius. Per juos drąsiai veda istorikas, archyvininkas Algirdas Grigaravičius, nagrinėdamas įvairius lietuvių tautinio judėjimo Vilniuje aspektus ir atkreipdamas dėmesį į Lietuvos kilmingųjų indėlį. Mat, Vasario 16-osios aktą pasirašė trys Lietuvos bajorai – Donatas Malinauskas, Mykolas Biržiška ir Stanislovas Narutavičius. Verta pamąstyti, kokia paslaptis vedė net vos prakalbančiuosius lietuviškai dėti savo parašus po Vasario 16-osios aktu ar jungtis prie „Dvylikos Vilniaus apaštalų“. Neįtikėtinai stipri tautinė savimonė, nepalaužiama aistra, atkaklus tikėjimas rytojumi? Apie Lietuvos valstybingumo užuomazgas XVIII a. prabyla ir doc. dr. Eligijus Raila, atsakydamas, kodėl gi 1791 m. ATR Konstitucijoje dingo Lietuvos vardas.
Tęsiant valstybingumo temą vėl prireikia sugrįžti į dabartį. Su valstybine kalba ir geopolitika susijusias aktualijas pristato habil. dr. Kazimieras Garšva straipsnyje „Vilniaus apskrities kalbų interpretacijos“, taip pat Vilniaus r. savivaldybės tarybos narys, docentas dr. Gediminas Kazėnas nuolatiniame žurnalo priede, leidinyje Lietuvos mokykloms „Tėviškės aušra“. Nuoširdžiai dėkojame Tautos fondui (JAV), remiančiam „Tėviškės aušros“ leidybą – ne tik mums, bet ir lietuviams JAV labai rūpi, kaip sekasi Rytų Lietuvos ir Lietuvos etninių žemių lietuviškoms mokykloms.
Dažnas, keliaudamas po istoriją, tikisi aptikti vien tik pasididžiavimo vertus momentus, tačiau neišvengiamai susiduria ir su skriaudomis, įvairiomis skausmingomis situacijomis. Štai ir buvęs didingas, o dabar tebenykstantis mūsų kultūros paveldas… Nors rašome apie Mažąją Lietuvą, kurioje ši problema bene opiausia, skaudu, bet visoje šalyje rastume apleistų, merdinčių kadais kultūros šviesą spinduliavusių objektų. O ar įmanoma auginti kultūrą, kai nebelieka atminties?… Pasakojimą apie Mažosios Lietuvos šventovės – Klaipėdos Šv. Jono bažnyčios – istoriją tęsia dr. Martynas Purvinas. Be abejonės, atstačius šią po Antrojo pasaulinio karo sugriautą bažnyčią, būtų grąžinta skola ne tik Klaipėdai, bet ir visos Lietuvos liuteronams. Apie pamažu atgyjančius Mažosios Lietuvos dvarus rašo Juozas Vercinkevičius, pristatydamas tebevykdomą tarptautinį projektą „Pietų Baltijos dvarai“. Kaip yra teigę „Lietuvos dvarų sodybų atlaso“ II tomo (2014) sudarytojai, vien Pagėgių savivaldybėje buvo 128 dvarai ar palivarkų sodybos, o po 1940 m. prasidėjęs spartus jų nykimas tebesitęsia ir dabar, mat, kaip tik ši nekilnojamųjų kultūros vertybių grupė yra labiausiai apleista.
Holokaustas Lietuvoje – amžina, negyjanti žaizda, tema, kurią ir toliau svarbu plėtoti, kad būtų atskleisti istorijoje pradingę aspektai, vardai. Šios temos ėmęsis gydytojas Viktoras Jencius-Butautas pristato pasakojimą apie Vilkaviškio gydytojo Bero Šapiro likimą ir tai, kaip Viktoro Stommos šeima išgelbėjo jo sūnų.
Dr. Arūnas Bubnys, ir toliau benarstydamas Antrojo pasaulinio karo temą, supažindina su po mirties Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu ir Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi apdovanotu Juozu Rudoku, o Jovita Lesienė pradeda Lietuvos okupacijų istorijos temą. Ji – pasiryžusi aprašyti kryžiaus pastatymo iniciatyvą, tačiau atskleidžia ir mįslingas sovietų laikais persekioto kunigo Juozo Zdebskio žūties aplinkybes.
Kaip ir pirmame numeryje, gvildename Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos tematiką, čia savo atliktus tyrinėjimus skaitytojams pristato dr. Irma Randakevičienė ir pradeda straipsnių apie Jiezno istoriją ciklą – šįkart „XVIII a. Jieznas bažnytiniuose metrikuose“. Jau seniai Gardino istoriją tyrinėjanti istorinių romanų autorė dr. Jurgita Žąsinaitė-Gedminienė taip pat pateikia pluoštą įdomybių ir pakviečia į kelionę po Gardino skanseną – Naująjį Pasaulį.
Lietuvos Katalikų Bažnyčios istorija visuomet buvo svarbi „Vorutos“ laikraščio tema, tokia ji bus ir žurnale. Šįkart su Varnių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčioje dirbusiais dvasininkais ir patarnautojais supažindina Varnių bei Bažnyčios istorijos tyrinėtoja Alma Būdvytienė. Neturime Lietuvos Bažnyčios enciklopedijos, todėl šios surinktos žinios yra labai reikalingos.
Kartu su promemorijų autoriais dar kartą nusilenkiame prieš į Amžinybę iškeliavusius Gražiną Landsbergienę, Juozą Nekrošių, Vaclovą Bagdonavičių ir Bronių Saplį.
Malonaus skaitymo!
Irma Stadalnykaitė, redaktorė.“
Prenumeratorius Lietuvos istorijos žurnalo „Voruta“ antrasis numeris pasieks artimiausiu metu. Taip pat žurnalą galima įsigyti Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje, daugiau informacijos apie prekybos vietas čia: www.pressexpress.lt/spauda/500-voruta.html.
