Kultūros ministro Mindaugo Kvietkausko įsakymu patvirtinta naujos sudėties Lietuvos kultūros ir meno taryba.
Naująją Lietuvos kultūros ir meno tarybą sudaro: dr. Lolita Jablonskienė – Nacionalinės dailės galerijos vadovė (tarybos pirmininkė); Dagnė Vildžiūnaitė – Nevyriausybinių organizacijų tarybos narė (tarybos pirmininkės pavaduotoja); Skaistė Aleksandravičiūtė – Jaunimo reikalų tarybos narė; dr. Irena Alperytė – Kultūrinės edukacijos tarybos narė; Audrius Ambrasas – Lietuvos architektūros meno tarybos pirmininkas; Giedrė Čistovienė – Lietuvos kultūros paveldo skaitmeninimo tarybos narė; dr. Rokas Dovydėnas – Meno kūrėjo ir meno kūrėjų organizacijos statuso suteikimo tarybos narys; Kęstutis Drazdauskas – Lietuvos kino tarybos narys; dr. Marija Drėmaitė – Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos ekspertų komisijos narė; Goda Giedraitytė – Profesionaliojo scenos meno įstaigų tarybos narė; Vilma Griškevičienė – Asociacijos „Kultūros savivaldos kolegija“ kanclerė; dr. Renaldas Gudauskas – Lietuvos bibliotekų tarybos pirmininkas; dr. Rūta Kačkutė – Muziejų tarybos narė; Romas Matulis – Kultūros centrų tarybos narys; Algirdas Orantas – Lietuvos dizaino tarybos pirmininkės pavaduotojas; Milda Valančiauskienė – Etninės kultūros ir nematerialaus kultūros paveldo tarybos pirmininkė; Gytis Vaškelis – Literatūros tarybos pirmininkas; Viktorija Vitaitė – Neįgaliųjų reikalų tarybos narė; Dalius Žižys – Archyvų tarybos narys.
Remiantis kultūros ministro įsakymu „Dėl Lietuvos kultūros ir meno tarybos nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo šią tarybą sudaro kultūros ministro deleguotas atstovas ir po vieną visų patariamųjų kultūros sričių tarybų, Jaunimo reikalų tarybos, Neįgaliųjų reikalų tarybos, Nevyriausybinių organizacijų tarybos ir asociacijos „Kultūros savivaldos kolegija“ deleguotą atstovą.
Lietuvos kultūros ir meno tarybos kadencijos trukmė – treji metai.
Lietuvos kultūros ir meno taryba – tai patariamojo balso teisę turinti Kultūros ministerijos ekspertų grupė, analizuojanti, vertinanti ir padedanti formuoti kultūros politiką.
Kas iš tų sovietinio tipo partinių valdžių (ministrų) tvirtinamų tarybų.
Kultūros ir meno taryba turėtų būti atskra nuo Kultūros ministerijos finansiškai ir politiškai nepriklausoma šios srities valstybės politikos institucija, koliageliai valdoma. Su Vyriausybe ryšį ji palaikytų tik per tam reikalui skirtą asmenį.
Tokiu atveju vietoje kultūros ministerijos Vyriausybei savo struktūroje pakaktų turėti tik Kultūros skyrių.
Kitaip kultūroje ir mene iš biurokratijos neišbristi.
Bėda ne ta, kad yra KM.
Bėda, kad neturime asmenybių į KM! Kad joje įsitvirtinęs ir toliau puoselėja savo senas tradicijas.
(Kaip ir savivaldybėje įsitaisęs senojo Vilniaus vertybes naikinantis partinis-ūkinis aktyvas)
Kad joje įsitvirtinęs senas pažįstamas – partinis-ūkinis aktyvas – ir toliau puoselėja savo senas tradicijas.
Esmi žiopla, tad barstausi galvą pelenais 🙂