Kuo galime pasigirti saugodami archeologinį paveldą?

Archeologinio paveldo apsaugai ypatingos reikšmės turėjo 1969 m. Londone priimta ir 1992 m. Valetoje pataisyta Europos archeologijos paveldo apsaugos konvencija. Lietuva ratifikavo šį tarptautinį dokumentą prieš daugiau nei dvidešimtmetį, tačiau archeologinio paveldo apsauga mūsų valstybėje dar nėra pažangi. Kokių namų darbų neatlikome?

XX a. II pusėje priimti tarptautiniai dokumentai siekė išspręsti tam laikmečiui svarbius klausimus ir atspindėjo tam tikrus archeologinio paveldo apsaugos minties pokyčius, kuriuos galima apibūdinti kaip perėjimą nuo išskirtinio dėmesio koncentravimo ties moksliniais kasinėjimais (Londono konvencija) į integruotą prevencinę kultūrinio

kraštovaizdžio apsaugą, pirmiausia per teritorijų planavimą (Valetos konvencija). Naujai įtvirtintas požiūris padarė įtakos visuomenės sąmoningumo augimui ir įsitraukimui į paveldo apsaugos procesus. Dar vienas pastebėtinas reiškinys – padidėjęs dėmesys kultūros paveldo apsaugos integralumui su kitomis kultūrinėmis ir ūkinėmis veiklomis bei sustiprėjusi paveldo apsaugos ir visuomeninio gyvenimo sąsaja. Svarbiausiomis archeologinio paveldo apsaugos normomis tapo integralumas, viešumas, atskaitomybė, atsakomybė ir rezervacinė apsauga.

Lietuvoje iš viso yra saugoma apie 26 tūkst. kultūros paveldo objektų, tačiau tik šiek tiek daugiau nei 3 tūkst. kultūros vertybių turi archeologinį vertingųjų savybių pobūdį. Tai – įvairūs statiniai, pastatai, rūsiai, piliakalniai su gyvenvietėmis, namų kompleksai ir t. t. Pastebima, jog archeologinių tyrinėjimų skaičius Lietuvoje sparčiai auga, o išduotų leidimų archeologiniams tyrinėjimams skaičius per pastarąjį dešimtmetį padidėjo pustrečio karto.

Lietuva šį tarptautinį dokumentą ratifikavo 1999 m., o Valstybinė kultūros paveldo komisija aktyviai nagrinėjo klausimus, susijusius su šio dokumento taikymu Lietuvoje. Nors Konvencijoje pabrėžiama, kad kiekviena valstybė yra atsakinga prieš visą Europą už jos teritorijoje esančio archeologinio paveldo išsaugojimą ir atskleidimą, Valstybinė kultūros paveldo komisija, išnagrinėjusi šio dokumento nuostatų įgyvendinimą Lietuvoje, nustatė, kad ne visi įsipareigojimai yra įvykdyti. Kyla problemų dėl archeologinių objektų apskaitos, radinių perdavimo muziejams, archeologinių tyrimų finansavimo, nelegalių kasinėjimų ir daugelio kitų.

Pirminėje Paveldo komisijos analizėje išskirti du pagrindiniai aspektai: teorinės problemos ir praktinis Konvencijos nuostatų įgyvendinimas. Nustatyta, kad Lietuvoje nevykdoma kompleksiška, nuosekli ir sisteminga Konvencijos nuostatų įgyvendinimo analizė. Atlikus tarptautinio dokumento ir Lietuvos teisės aktų palyginamąjį tyrimą, galima daryti preliminarią išvadą, jog didžioji dalis Konvencijos nuostatų teoriškai yra įteisinta Lietuvos teisės aktuose, nors šio dokumento vertimo sąvokos ne visada atitinka dabartinėje Lietuvos paveldosaugos teisinėje bazėje naudojamus apibrėžimus (pvz., paminklai, konservavimas, archeologiniai draustiniai).

Konvencijos 2 str. teigiama, kad kiekviena šalis įsipareigoja vykdyti archeologijos paveldo apskaitą ir įvardyti saugomus paminklus bei teritorijas, tačiau Lietuvoje ne visiems archeologijos objektams yra nustatytos vertingosios savybės ir apibrėžtos objektų teritorijos.

Investicinės plėtros įtaka archeologinio paveldo apsaugai buvo viena iš Konvencijos priėmimo priežasčių XX a. 9 deš. Archeologijos reikalavimų derinimas su plėtros projektais, kaip ir tyrimų medžiagos saugojimas, finansinė parama archeologiniams tyrimams, šiuo metu archeologų įvardijami kaip esminiai probleminiai klausimai, su kuriais susiduriama praktikoje. Viena didžiausių problemų yra integralios archeologijos paveldo apsaugos užtikrinimas – šio paveldo išsaugojimo principai nepakankamai integruoti į teritorijų planavimo, ūkinės ar urbanistinės plėtros, žemės ūkio sritis. Archeologų dalyvavimas rengiant ir vykdant įvairius plėtros projektus nėra pakankamas. Tokią padėtį sąlygoja archeologijos specialistų stygius projektus derinančiose institucijose bei teisinės bazės netobulumas.

Tyrimų metu randami archeologiniai radiniai perduodami 35 muziejams, Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcijai ir specializuotoms saugykloms – Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Archeologijos katedrai (zooarcheologinė medžiaga) ir Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedrai (antropologinė medžiaga). Tačiau, archeologų manymu, saugyklos jau tampa ankštos, o antropologinės medžiagos, gyvulių kaulų ir archeobotaninės medžiagos (šaldytuvai) saugojimas ilgainiui taps rimtu iššūkiu.

Kiekviena Konvencijos šalis narė įsipareigoja pasirūpinti, kad valstybinė, regioninė ir vietinė valdžia savo kompetencijos ribose suteiktų finansinę paramą archeologiniams tyrimams. Atlikus padėties Lietuvoje analizę, paaiškėjo, kad finansinė parama yra suteikiama tik įgyvendinant projektus, o tiksliniai archeologiniai tyrimai nėra finansuojami.

Tikėtina, jog pažangesnę archeologijos paveldo apsaugą galėtų užtikrinti kompleksinė sistema, skirta nustatyti, apibendrinti ir galiausiai sistemingai išspręsti archeologinio paveldo išsaugojimo problemas – inventorizaciją, naujai atrastų archeologinių objektų įtraukimą į apskaitą, informacijos kaupimą apie nelegalius kasinėjimų atvejus, duomenų kaupimą apie muziejuose esančio archeologinio paveldo būklę ir pan.

Aukščiau pateikiamos išvados tėra pirminiai Paveldo komisijos analizės rezultatai. Antrajame etape bus analizuojami kitų Europos valstybių archeologijos paveldo apsaugos teoriniai ir praktiniai modeliai, kurie galbūt galėtų būti sėkmingai pritaikomi ir Lietuvoje, o esminiai siūlymai dėl integralios archeologijos paveldo apsaugos bus aptarti plačiame archeologijos specialistų rate.