J. Stankevičius. Kas valdo Pasaulio sveikatos organizaciją?

Balandžio 15 dieną daug ką nustebino žinia, kad Donaldas Trampas (Donald Trump) nutraukė šimtamilijoninį (vien pernai 400 mln. dolerių siekusį) JAV finansavimą Pasaulio sveikatos organizacijai (PSO). Tačiau įsigilinus į PSO veiklą, šis veiksmas tampa suprantamas.

Šiandien pasaulis yra įsibaiminęs dėl sparčiai plintančio COVID-19 viruso. Šis virusas prasidėjo Kinijoje, kur valdanti komunistų partija turėjo savo metodus, kaip su juo tvarkytis. Kinijos komunistų partija mėgino nuslėpti viruso atsiradimo faktą. Slėpimas pasireiškė bandymais užčiaupti medikus ir žurnalistus. Kinijai delsiant paviešinti pandemijos faktą, virusas pradėjo laisvai plisti po įvairius aplinkinius regionus, tokiu būdu gimė pati didžiausia socialinės kontrolės kampanija (didžiausias karantinas) istorijoje. Kampanijos tikslas buvo išlaikyti 760 milijonų žmonių kuo atokiau vieną nuo kito. Nors tam pasitelktos labai grubios priemonės, pavėluotų veiksmų nebepakako siekiant sustabdyti ligos plitimą likusiame pasaulyje.

Absoliuti dauguma pasaulio šalių kritikavo nepriimtinus Kinijos veiksmus, siekiant suvaldyti virusą. Tačiau tarp kritikų nebuvo organizacijos, kuri yra atsakinga už viso pasaulio sveikatos politiką. Priešingai, ji buvo visapusiška Kinijos rėmėja, palaikiusi Kinijos veiksmus ir globalistinę utopiją likusio pasaulio saugumo sąskaita. Ir tai yra Pasaulio sveikatos organizacija.

PSO ne tik nedrįso kritikuoti Kinijos, tačiau teigiamai atsiliepė apie Kinijos veiksmus. Dabartinis PSO vadovas Tedros Adanom Gebreysus (ቴዎድሮስ አድሓኖም ገብረኢየሱስ) (g. 1965)  teigė, jog Kinija „ėmėsi ypatingų veiksmų“, kurie „mus daro saugesnius“. Jo žodžiais, Kinijos veiksmai yra „herojiški“. PSO kritikavo valstybes, kurios įvedė kelionių draudimus ir ramino tarptautinę bendruomenę, jog dėl viruso Kinijoje nėra jokio reikalo imtis globalizacijai prieštaraujančių sprendimų. PSO vadovas ragino „visas šalis priimti nuoseklius sprendimus, kurie yra pagrįsti įrodymais“ ir pridūrė, jog „jei ne Kinijos strategija kovojant su virusu, susirgimų skaičius už Kinijos ribų būtų kur kas didesnis“. PSO aktyviai pasisakė už „stiprią judėjimo laisvės bei kitų žmogaus teisių apsaugą“. Laimei, virš 100 oro linijų kompanijų visame pasaulyje jau kovo 9 dieną atšaukė skrydžius į Kiniją, ignoruodamos PSO rekomendacijas.

Prieš tapdamas PSO vadovu, T. Gebreysus 2012-2016 metais buvo marksistinės pakraipos „Žmonių išlaisvinimo fronto“ partijos deleguotas užsienio reikalų ministras, prieš tai 7 metus užėmė Sveikatos apsaugos ministro pareigas. Ši politinė jėga atėjo į Etiopijos politinį gyvenimą prievartos keliu, o Šaltojo karo metais palaikė šiltus santykius su SSRS. Šis režimas ir jo atstovai visiškai prasilenkia su tarptautinių organizacijų skelbiamais vertybiniais principais, tačiau – pasirodo – gali pasiūlyti vienai iš jų tinkamą vadovą.

Tačiau PSO vadovas nėra vienintelis joje liaupsinantis Kinijos viruso suvaldymo politiką. Shashank J. Joshi savo „TwitterGeb“ paskyroje pasidalino žinute, jog „Kinijos žmonės jaučiasi apsaugoti“ ir, kad „mes visi turime žengti žingsnį atgal ir grožėtis tuo, kas įvyko“.

Prieš judant prie kito PSO atstovo, būtina susipažinti su britų investuotoju, Piteriu Hamfriu (Peter Humphrey), kuris buvo įkalintas Kinijoje 2013 m. Prieš paleidžiant jį į laisvę, šis asmuo buvo apsvaigintas, pririštas prie kėdės, užrakintas narve ir po to priverstas perskaityti policijos parašytą pareiškimą. Filmuotą medžiagą tada pateikė įvykiuose dalyvavęs Džeimsas Čau (James Chau) (g. 1977), kuris šiandien yra PSO gerosios valios ambasadorius.

Ryšiai tarp PSO ir Kinijos yra kur kas stipresni, nei atrodo. PSO vadovė 2006-2017 m. Margaret Čan (Margaret Chan) prieš tai dirbo sveikatos apsaugos vadove Hong Konge (1994-2003 m.). Nieko keisto, jog savo tekste, publikuotame oficialiame PSO puslapyje ji tvirtina, jog „pasaulio akyse Kinija yra matoma kaip vystymo modelis įvairiuose lygiuose“ ir, kad „Kinijai labai pasisekė, kad turi prezidentą, kuris sveikatą pavertė visos vyriausybės politikos centru“. Turėdama tokį patikimą žmonių ratą, Kinija naudojasi savo įtaka PSO.

Taivanui, valstybei, kuri turi savo vyriausybę, kariuomenę ir valiutą, dėka Kinijos įtakos atimta galimybė ne tik tapti PSO nare, bet net ir šalimi stebėtoja. Taivano suverenitetas ir nepriklausomybės faktas yra ignoruojamas visuose PSO dokumentuose, tarkime, Taivaną įtraukus į Kinijos miestus ir jį pavadinus „Taipėjus ir apylinkės“. Neseniai internete sklido vaizdo įrašas, kuriame PSO atstovas, žurnalistės paklaustas apie Taivaną internetinės konferencijos metu, ėmėsi vaidinti neišgirdęs klausimo, o vėliau ir trūkinėjant ryšį. Po to kalbantysis pasitraukė iš pokalbio, taip ir neatsakęs į klausimą apie Taivaną. Komiška, bet tipiška situacija. Dėl tokios laikysenos net 23 milijonai Taivano gyventojų yra rizikoje (jei PSO veikla iš tiesų gelbsti gyvybes), nes negauna jokios informacijos iš PSO, mat formaliai PSO vertinimu Taivanas neegzistuoja.

Kodėl Kinija turi tiek galios PSO? Vienas žodis: korupcija.

Visu pirma pačios organizacijos viduje padaugėjo įtarimų dėl vidinės korupcijos, aptikus daugybę schemų, kurios skirtos didelės tarptautinės organizacijos pinigų paskirstymui. Be to, vidaus rizikos įvertinimo dokumentai taip pat rodo, kad 7000 darbuotojų turinčios organizacijos tarpe išaugo vidinių skundų dėl korupcijos skaičius, sukčiavimo ir netgi seksualinio priekabiavimo atvejų, palietusių ir vidinę keturių nuolatinių tyrėjų ir dviejų konsultantų komandą. PSO skyrius, vadovaujantis visuotiniam reagavimui į koronaviruso protrūkį, yra chroniškai nepakankamai finansuojamas, nepaisant to, jog pati organizacija tiesiog lobsta iš įplaukų tiek iš Kinijos, tiek ir iš Vakarų valstybių.

PSO paskelbė koronaviruso protrūkį pasauliu mastu tik sausio 30 d., praėjus 10 dienų nuo pirmojo patvirtinimo, kad virusas gali plisti tarp žmonių, ir aštuonioms dienoms po to, kai gyrė Kinijos pastangas kovojant prieš šį virusą. Šis PSO „nutylėjimas“ gali būti pagrįstas tuo, jog PSO reguliariai gauna didelę Kinijos materialinę paramą. Prieš PSO pripažįstant faktą, jog pandemija kristalizavosi, kovo 11 dieną Kinija paaukojo 20 milijonų JAV dolerių PSO kovai su koronavirusu. Vargu ar ką stebina, jog egzistuoja valstybių įtaka PSO sprendimams, atsižvelgiant į tai, kiek finansiškai jos yra prisidėjusios prie PSO veiklos. Akivaizdu, jog didelių šalių, tokių kaip Kinija, paramos suteikia joms nemažą įtaką.

Kaip jau žinome, PSO vadovas yra iš Etiopijos. Galbūt tik sutapimas, kad Kinija įsipareigojo pastatyti ligų tyrimo centrus Etiopijoje už 80 milijonų dolerių.

Toks pats atsitiktinis kaip faktas, jog 2012 m. Kinijos finansuota Afrikos Sąjungos būstinės buvo pastatytos būtent Etiopijoje. Kinija tai įvardijo kaip ,,dovaną” už 200 milijonų dolerių.

Vienas iš didžiausių projektų, šiuo metu vykstantis Etiopijoje, yra 4 milijardų dolerių vertės Etiopijos-Džibučio geležinkelio statyba. Kinijos eksporto ir importo bankas parėmė šį projektą paskolomis, kurių bendra vertė yra 3.3 milijardo dolerių. Matant PSO vadovo elgesį, lieka atviras klausimas, ar tokia didelė parama jo valstybei tikrai neturi įtakos jo sprendimams ir retorikai Kinijos atžvilgiu.

Jei abejojame (o abejojame) PSO neutralumu skleidžiant informaciją, verta atkreipti dėmesį, jog ši organizacija dirba su „Google” – šios dvi milžinės ,,kovoja prieš dezinformaciją”, siekdamos užtikrinti, kad žmonės, ieškodami informacijos apie virusą, pagal „Google“ algoritmus pirmiausiai gautų faktus iš Jungtinių Tautų sveikatos agentūros, kuri yra tiesiogiai susijusi su PSO.

Pagaliau neįmanoma ignoruoti PSO ideologizuotumo fakto. Sveikatos apsauga turėtų būti viena mažiausiai ideologijos paveiktų viešosios politikos sričių, tačiau šiandien yra priešingai. Naujosios kairės idėjoms iškėlus vadinamųjų reprodukcinių teisių svarbą, vienu iš PSO prioritetų pastaraisiais dešimtmečiais tapo būtent šių „teisių“ (abortų, kontracepcijos, sterilizacijos) užtikrinimas visoje planetoje, o ypač Trečiojo pasaulio šalyse. Šioje kovoje už reprodukcinį išlaisvinimą PSO neturi stabdžių, ką geriausiai liudija dar 2010 metais PSO konkrečiai Europai parengti „Lytinio švietimo standartai“. Juose nedviprasmiškai nurodoma, kad vaikai iki 4 metų turėtų išmokti apie masturbaciją ir „savęs lietimo sukeliamą malonumą“, taip pat žinoti savo „teisę tyrinėti lyties tapatybes“, o iki 6 metų susipažinti su vienalyčiais santykiais, šeimų formų įvairove ir ją „priimti“. Koronaviruso pandemijos akivaizdoje PSO taip pat intensyviai sprendžia, kaip užtikrinti, kad karantino sąlygomis būtų ir toliau garantuotas „reprodukcinių teisių“ prieinamumas.

Tenka pripažinti, jog PSO yra ne tik ideologizuota, bet ir stipriai suaugusi su valstybe, kuri yra grėsmė mūsų nacionaliniam saugumui. Tą teigia ir mūsų specialiosios tarnybos. Žvelgiant plačiau, PSO pavyzdys rodo, jog tarptautinių organizacijų biurokratinis atitrūkimas nuo paprastų žmonių yra puiki dirva karjeristams, kurie gauna labai dideles galias ir neskaidrią politinę įtaką. Šios galios ir įtakos ne visada sutampa su organizacijų deklaruojama vizija ar tuo labiau žmonių interesais. Kai organizacija pameta iš akiračio savo tikslus ir principus, jai reikia į vėžes grąžinančio sukrėtimo. Nutraukta JAV parama gali juo tapti.