Aplinkos ministerija kviečia siūlyti asmenis vertus Česlovo Kudabos apdovanojimo. Pasiūlymus galima teikti iki gegužės 1 d. ministerijos Strateginės komunikacijos skyriui elektroniniu paštu naujienos@am.lt. Kartu reikia pridėti trumpą pranešimą apie įstaigos veiklą, o jeigu siūlomas žmogus – trumpą jo gyvenimo aprašymą, taip pat darbų, už kuriuos siūloma skirti apdovanojimą, aprašymą. Tais atvejais, kai apdovanojamąjį siūlo asmuo, reikia rekomendacinio valstybės ar savivaldybės institucijos, visuomeninės ar kitos nevyriausybinės organizacijos rašto.
Aplinkos ministerijos Česlovo Kudabos apdovanojimas skiriama kas dveji metai (lyginiais metais) šalies visuomeninėms ir kitoms nevyriausybinėms organizacijoms arba jų nariams, kitiems asmenims už aktyvią ir naudingą visuomeninę veiklą arba reikšmingus darbus aplinkos formavimo ir apsaugos srityje. Jo dydis – 3 tūkst. eurų.
Pasiūlytus kandidatus vertins aplinkos ministro sudaryta 7 narių komisija iš mokslo, visuomeninių organizacijų ir Aplinkos ministerijos atstovų. Vadovaudamasis komisijos patarimais, sprendimą, kam skirti apdovanojimą, priims ministras. Apdovanojimas teikiamas birželio mėnesį per Pasaulinės aplinkos dienos minėjimą.
Pirmasis šį apdovanojimą, kai jis buvo pavadintas Česlovo Kudabos vardu, 1998 m. pelnė Dzūkijos nacionalinio parko ekologas, rašytojas Henrikas Gudavičius, 2000 m. – buvęs mokytojas Aleksandras Žalys, 2002 m. – tuometis Vilniaus universiteto Botanikos sodo direktorius Evaldas Navys ir „Tėviškės gamtos“ vyriausiasis redaktorius Juozas Stasinas, 2004 m. – televizijos žurnalistė Dalia Juočerytė ir mokytojas Valentinas Padriezas, 2006 m. – rašytojas Gediminas Isokas, 2008 m. – gamtininkas, rašytojas Selemonas Paltanavičius, 2010 m. – gamtininkas prof. Ričardas Kazlauskas, 2012 m. – Gamtos bičiulių asociacijos prezidentas prof. Algirdas Stanaitis, 2014 m. – savaitraščio „Žaliasis pasaulis“ vyriausias redaktorius Augustas Uktveris, 2016 m. – dr. Algirdas Knystautas, judėjimo „Už gamtą“ vadovas, 2018 m. – ornitologas dr. Eugenijus Drobelis.
Komunisto TSKPisto apdovanojimu reiktų džiuginti tik komunistus. Juk patriotas nelabai džiaugsis tokį apdovanojimą gavęs..
Na, dabar pulkit mane už nuomonę, raudonųjų gerbėjai…
Veikiau jis ne komunistas, o tik buvo tuo vardu prisidengęs, kad galėtų dirbti Lietuvai, tai jos šviesuolis.
Šiuo klausimu pritariu.
Bent jau plačioji visuomenė, prisimindama pokario terorą, nesitikėjo pokyčių (ne)priklausomybės prasme. Tačiau Brežnevo laikais kilo mintis*, jog pokyčiai būtų galimi, jei pavyktų keisti pačią partiją: jei lietuviai aktyviai stos į ją, į LT bus siunčiama mažiau „specialistų į pagalbą liaudies ūkiui”. Esą, tada mūsiškiams atsivers keliai užimti vadovų vietas, ir šiaip daugiau kur bus prileidžiami – kad ir mokslo tyrimų kryptis bei jų politiką planuoti, vadovauti mokslui. O kai lietuviai partijos ir kitų sričių vadovybėje sudarys daugumą, tada ir partijos vykdoma politika, ir pati partija keisis. O jei taip ir kitos respublikos darys, tada pasikeis ir Kremliaus CK sudėtis bei kokybė, „ateis protingesni žmonės”.
Kai kas taip šventai tuo įtikėjo, kad darė stiprų spaudimą aktyvesniems, perspektyviems darbuotojams, atsisakančius stoti laikė kone LT priešais, nenorinčiais pasinaudoti vienintele mums likusia galimybe, nenorinčiais keisti esamos padėties.
—————-
* o gal buvo gudriai pakišta? – mat, vietos partijos komitetai irgi vykdė 5-mečių planus, privalėjo vis daugiau į partiją priimti…
Partijos nario lietuvio biliete buvo parašyta: TSKP. Ir dar buvo parašyta tas pat rusiškai: KPSS.
TSKP=KPSS turėjo apie 19 milijonų narių 1989 m.
Stoti lietuviams į kruviną nusikalstamą organizaciją turint tikslą ją “pagerinti” – tas pat, kas 1993 m. trims vienuolėms stot į “Vilniaus brigadą” ir tikėtis taip patraukt banditus į doros kelią..
Jis laisvanoriškai įstojo į TSKP, 30 metų mokėjo mokesčius šiai organizacijai, rodė pavyzdį jaunimui kad stoti į vadovaujančią kruviną organizaciją priešo okupanto, pavergusio Lietuvą ir organizavusio trėmimus – “nieko tokio”.
Bet “jis ne komunistas”, ne… Kaip tau liežuvis apsiverčia?
Ko gero, nereikėtų painioti partiškumo su gamtosaugine veikla (kaip ir bet kokia kita). Tais laikais partietis gal ir daugiau galėjo nuveikti tuo klausimu. Ne be reikalo jo nemėgo pramoninkai (gamybinis teršimas) ir kolūkių pirmininkai (mat, jis buvo “antimelioratorius”), ne viską priimdavo spaudai. Ši diskusija man gretinasi su ginčais dėl vokiečiams tarnavusio generolo Vėtros, kuris tuo pačiu prisidėjo prie antinacinės kovos ir žydų gelbėjimo…
Laisvo stojimo į TSKP nebuvo – valstybės, visuomenės valdymas buvo totalitariai priklausantis komunistams.
Gamtos prie klasinio priešo ar buržuazinio nacionalizmo nepriskirsi, todėl rūpinantis ja buvo galima rūpintis Lietuva. Tokią pareigą su didele meile ir pasišventimu, mano supratimu, prisidengęs partiniu bilietu, ir vykdė šviesios atminties Česlovas Kudaba. Lietuviškas darbas prisidengus partiniu bilietu apskritai didžia dalimi prisidėjo prie Sąjūdžio kilimo tokiu mastu ir tokio turinio.
Antai, regis, ne kas nors, o Č. Kudaba sovietmečiu parūpino visuomenėje kilusiam tautiškam Žygeivių judėjimui slaptuose archyvuose laikytus ir tik partiniams mokslininkams prieinamus Lietuvos skautų žygių maršrutus, tarpukariu parengtus prof. Kolupailos.
“Laisvo stojimo į TSKP nebuvo” – sakai tamsta.
Tai koks buvo? Prievartinis? Nesutinku. Stojimas buvo laisvanoriškas. Juk gyvenau tais laikais ir viską atsimenu. Nesu nė vienos istorijos girdėjęs, kad kažkam būtų tekę rašyt pareiškimą stot į partiją su įremtu į pakaušį pistoletu. Stojo savo noru, ypatingai svarbių bylų tardytojas K.Motieka – netgi du kartus, nes labai norėjo.
Būti laisvu nelaisvėje – spekuliacija ir nieko daugiau… Kas Motieka yra kaip laisvas – regime 1988-1990 metais.
Primenu tamstai, kad Lietuva buvo okupuota ir 1988-1990 – iki pat 1993 m. rugpjūčio 31 d., t.y. nelaisva.
Tačiau kita prasme LAISVŲ žmonių buvo ir okupacijos metais: mes visi buvom laisvi apsipręsti – ar stoti į priešo okupanto politines organizacijas, ar tarnauti priešui, ar kolaboruoti Baudžiamojo Kodekso 120 straipsnio prasme.
Antanas Terleckas, Nijolė Sadūnaitė, Povilas Pečeliūnas, Karolis Garuckas, Anastazas Janulis ir daug kitų okupacijos metais pasirinko netarnauti priešui, kovoti prieš jį.
Dar daugiau buvo tokių, kurie laisvanoriškai stojo į partiją, pasirinko tarnauti priešui, buvo TSKP bei VLKJS aktyvistai, KGBistai.
Ir pati pagrindinė, absoliučiai gausingiausia tautos dalis pasirinko pasyvų pelės po šluota gyvenimą, nekovojo, tačiau stengėsi visą gyvenimą neperžengti tos nematomos gėdingos ribos, už kurios jau buvo tautos išdavikai, okupanto tarnai, kolaborantai, pardavę sąžinę už trupinį aukso.
Taip taip, jokio žmonių gyvenimo už “geležinės uždangos” nebuvo – visi buvo laisvi. Kalbi lyg durnių ieškodamas…
Neapsimesk, viską tu supranti.
Žmonės nebuvo laisvi išvažiuoti į užsienį, buvo ribojama religinių organizacijų veikla, nebuvo žodžio laisvės,
tačiau stot ar nestot į TSKP – visi buvo visiškai laisvi.
Skųst ar neskųst pareigūnams, partorgams ar kgbistams savo draugus – visi buvo visiškai laisvi.
Taip, suprantu, kad komunistinis laisvės supratimas pačiam prie širdies. Man tai vulgarybė…
Aš pasakiau ką norėjau pasakyti, tesprendžia skaitytojai.
Gal jau baikime smerkti visus, kurie Lietuvoje gyveno ir gimdė vaikus iki 1988 metų. Kalti esame jau vien todėl, kad gyvi išlikom, taigi prisitaikėm – “kolaboravom”. Geriau pažvelkime, ką minimas žmogus padarė tomis gana sudėtingomis sąlygomis.
Ir visai nusukome plepalais nuo esmės – ką siūlote premijai. Man tiktų Andrejus Gaidamavičius apgynęs Labanoro girią, o jums?
Gynes, – butu tiksliau,garbiai ir garsiai: laiku pakvietes,bei veikiantis;tai gerai (geriau net gerai)
taciau ar yra Zemei apciuopiama nauda labesne suteikusiu kitu,labiau, labai ir labiausiai
labesnio uz koki nors Valda Adamku (del ezeru kaimynu Zemyne ap-valymo) ar visiska kaimynu mergaicioke Greta Thunberg (kuriai gal po 2 metu vertetu sia premija siulyt, nes
atplaukt dabar DAR negales …neleista ant kranto issilaipint butu).
Taigi, Oro, Vandens, Misku ir Dirvu a – u g m e n i j o s ir g y v u n i j o s – gynybos baruose per dvejus metelius kieno pastanga pas mus vaisingiausia (saules, vejo ir kitu jegu “idarbinime” – Zemes issaugojime), tersimo bent ap-mazinime??
Pritariu!
Kaip ANŲ laikų „produktas” sakau „Odobriam”!
Tiesa, nespėju pasidomėti giliau susijusiomis su gamtotyra bei gamtosauga temomis, nežinau, kokie autoriai reiškiasi, kokie jų pasiekimai, tačiau dabar tautą garsiai pažadino būtent jis – priminė vieną iš Sąjūdžio tikslų, kurie ne tik nevykdomi, bet su gamta visai priešingai, PRIEŠIŠKAI elgiamasi – JI NAIKINAMA! Naikinama net tose vietose, kurios paskelbtos saugomomis – su tarnybų, gaunančių algą už apsaugą žinia ir leidimu.
Ar Šėtonas valdo mus?