
Atviras laiškas
Įveikti mus užklupusį virusą reikės ne tik karantino taisyklių laikymosi, gydytojų atsidavimo, asmeninių apsaugos priemonių ir gydymo įrangos. Reikės supratingumo, palaikymo, vienybės.
Koronaviruso sukelta krizė Lietuvoje neigiamai atsiliepia ne tik žmonių sveikatai, šalies ekonomikai, socialinei, švietimo, kultūros aplinkai ir kitoms sritims, bet ir sudaro palankią terpę tam tikrų visuomenės grupių stigmatizavimui. Pastarosiomis savaitėmis Lietuvos viešojoje erdvėje, socialiniuose tinkluose galima pastebėti atsirandantį priešiškumą iš užsienio grįžusiems asmenims, taip pat ir sergantiesiems COVID-19 virusu ar turėjusiems sąlytį su sergančiaisiais, galimai sergantiems ar mažiau išmanantiems.
Stigmatizavimas, jei bus nepažabotas mūsų žmogiškumo galiomis, gali apimti vis daugiau visuomenės grupių ir situacijų. Jau matome, kad auga baimė, priešiškumas, pyktis, prasiveržia agresija, vyksta kaltųjų paieškos ir kaltės perkėlimas kitiems, daugėja nepagrįstų įsitikinimų (pavyzdžiui, „jei žmonės nesivažinėtų po užsienius, viruso Lietuvoje nebūtų“). Potencialiai kiekvienas sutiktas asmuo, net ir saugiu atstumu, pamažu pradedamas laikyti nepatikimu ir keliančiu grėsmę.
Gali būti, kad daliai žmonių atrodo, jog virusas bus įveiktas, jei visuomenė nepaisys „tų anų žmonių“, nekreips į JUOS dėmesio, atims iš JŲ žmogiškas savybes ir taip išgelbės SAVE.
Tačiau realybė yra priešinga. Nors baimė dėl savo artimųjų ir pyktis yra natūrali reakcija į kritinę situaciją, šiuo atveju jie kaip tik sukelia tą rezultatą, kurio bijome labiausiai. Visais laikais, jei sergantys, galimai sergantys, rizikos zonoje esantys jaučiasi atstumti, žmogiška prigimtis juos skatina pasislėpti, nesiafišuoti. Šiuo atveju – nesitestuoti, neišsiduoti, kad tik būtų išvengta neigiamo požiūrio, nepagrįstų ir neprotingų apribojimų, smerkimo, prievartos. Visame pasaulyje stebimi atvejai, kai galimai užsikrėtę koronavirusu asmenys neatvyksta testuotis ar net pabėga iš gydymo įstaigų dėl baimės, kad bus atstumti ir nepageidaujami visuomenėje. Tokiu būdu visai visuomenei gręsia tapti paskleistos neapykantos atpirkėju, nes liga plistų tik labiau ir paliestų vis daugiau mūsų artimųjų.
Neužmirškime, kad tarp sergančiųjų visada bus daug ne tik tokių žmonių, kurie galbūt kažkada pasielgė neatsakingai, bet vis daugiau ir tų, kurie stovėjo pirmose gretose, kad virusas neplistų.
Žmonija daugybę kartų, daugybės epidemijų fone nesugebėjo gerai išlaikyti šio egzamino. Tačiau mes šiandien čia, Lietuvoje, privalome jį išlaikyti. Nuo to, kaip mes šį egzaminą išlaikysime, priklauso ne tik kiekvieno žmogaus orumas ir mūsų visų savigarba, bet ir kiekvieno mūsų ir mūsų artimųjų sveikata bei gerovė.
Baimė, neapykanta ir kaltinimai bei stigmatizavimas niekada neįveikia epidemijų. Epidemijas dar kilimo stadijoje įveikia tik pasitikėjimas, žmogiškumas, palaikymas, ir atsidavimas bendram gėriui ir tikslui. Tai yra realybė. Kviečiu savo žodžiais ir darbais susivienyti, o ne skaldyti visuomenę šiuo visiems mums nelengvu metu.
Norint stiprinti pasitikėjimo, empatijos, atjautos ryšius tarp žmonių bei veikimą bendram tikslui – viruso įveikimui – kviečiu ir kiekvieną asmeniškai, ir per viešus sprendimus priimančius bei įgyvendinančius asmenis elgtis atsakingai:
– FAKTAI. Pabrėžkime faktus ir skaičius, ne gandus ar nepatikrintą informaciją. Atkreipkime dėmesį į vaizdus, kuriais iliustruojami koronaviruso pranešimai. Jie neturėtų kelti panikos ir baimės ar tvirtinti vyraujančių stereotipų.
– PREVENCIJA. Skatinkime ir nuolat prisiminkime prevencinius veiksmus, siekiant apsisaugoti nuo koronaviruso.
– PAGARBUS KALBĖJIMAS. Atsakingai rinkime žodžius. Patyčioms, niekinimui, žeminimui, kvailinimui niekada ne laikas, bet epidemijos metu – ypač.
– PAGALBA. Visada žiūrėkime, kaip galime padėti sergantiems ar rizikos grupėje esantiems, o ne juos smerkti, kvailinti, nubausti ar išstumti.
– DĖKINGUMAS. Rodykime pagarbą ir dėkingumą gydytojams ir kitiems specialistams, atremiantiems koronavirusą priešakinėse linijose.
Šioje kovoje nėra stovyklų – už ar prieš, mes versus jie – šioje kovoje tik visi kartu galime nugalėti. Todėl kviečiu – tai ir padarykime. Būkime stiprūs, nes vieningi!
Pritariu gerb. Remigijui.
Tik pastebiu, kad daliai mūsų bendrapiliečių trūksta atsakomybės. Vis dar yra trumparegiškas požiūris, kad “nebijau užsikrėsti kažkokiu gripuku”. Tačiau taip mąstyti gali tik vein savimi besirūpinantis žmogus. Tuo tarpu atsakingam žmogui turi rūpėti ir kiti piliečiai, o ypač – vyresnio amžiaus artimieji. Jiems gi ši liga ir yra pavojingiausia.
Aišku, tokiems intravertams, kaip aš, yra paprasčiausia. Mums nereikia bendravimo, savotiškai net “džiugina” karantinas, nes nereikia eiti į darba, atpuola pareiga bendrauti su plepesniais kolegomis. Taip pat išvengiama visokių beprasmiškų pasisėdėjimų, gimtadienių ir tuščių pokalbių. Aišku, sakysite telefonas. Tačiau ir šiuo atveju jau esu “įsigudrinęs” – dažnai jo nekeliu, bet visuomet perskambintu, tačiau pasirenku potencialiai nepatogiausią laiką – taip pokalbis neužsitęs. Nors tas pokalbis – tai daugiausia mano klausymas paskambinusio žmogaus monologo. Arba dar veinas variantas – jei užtrunka ilgiau nei kelias minutes, tiesiog pasakyti, kad kažkur susiruošei skubi ir pan.
O dėl nuotolinio darbo – tai didžiulė problema. Pirmiausia tai atima daugiau laiko, nei kontaktinis darbas. Paskaitos, aišku, ilgiau neužsitęsia. Tačiau įvairūs laboratoriniai darbai ir pan. Be jų tiesioginio atlikimo, tiesiog pasitelkus vaizduotę – kaip tai surengti. Bandom, darom, o tai atima mąsę laiko. Taip pat ir studentų konsultavimas. Kontaktinės konsultacijos yra paprasčiau. O dabar – nesibaigaintys susirašinėjimai, perpildytos pašto dėžutės ir t.t. Tad nuotolinio darbo svarbiausias privalumas – išvengiama beprasmiško bendravimo su kitais, o taip pat ruošimosi ir ėjimo į darbą. O trūkumai – na, apie juos jau rašiau, ir jie labai rimti.
Tai saugokit save ir kitus. Suprantu, kad ekstravertams gal ir sunkiau nebendravus – mant tai sunku pajusti, bet galiu įsivaizduoti. Tačiau gal pasistenkit bent jau kurį laiką vengti kontaktų. O taip pat neįkirėkite kitiems ir telefoninais skambučiais. Žinokit, kad ne visi tokie, kaip jūs. Nes intravertams bet koks bendravimas yra varginantis darbas.
Šimaš, lauk iš čia, left-liberastini parsidavėli!
Kodėl rašote “Left”. Jūs amerikietis?
Nes tik amerikiečiai kairiuosius kažkodėl tai vadina “liberalais”. Tiesiog kažkoks nesusipratimas, kuris JAV prigijo jau kaip tradicija.
Liberalai nėra ir negali būti “left”, nes jie yra laisvos rinkos šalininkai, taigi “right”.
Be to, lietuvių kalboje žodžio “iberastas” (iš čia “liberastinis” ir pan.). Tiesiog nėra. Yra žodis “liberalas”
Tad Jūsų pateikta sąvoka taisytina į:
“right-liberalus” (toliau kaip tekste).
Kažin, ar miesto gaspadorius žino, kodėl praeitą savaitę keletą naktų iš eilės po vidurnakčio būdavo neįmanoma praverti nei lango, nei durų – nuo Lazdynų sklido toks „aromatas” – tartum kas padangas, ar kitokį gėrį degino?
Prisimenam kova su Vyciu. Nepasitikim.
NUO KADA ČIA MES PLATINAM LIETUVOS IR MORALĖS PRIEŠO NUOMONES?
ar jie neturi savo pederastams skirtų saitų kur gali dėti savo nuomones tokie kaip šimašius?
🙂
Šiamašius nėra Lietuvos priešas. Jis Lietuvos patriotas ir yra padaręs nemažai Vilniaus miestui bei Lietuvai.
Ir dabar, būdamas meru, ir anksčiau – vadovaudamas itin svarbaim Lietuvai Laisvosios rinkos institutui.
O moralė nėra universali. Tai labai individualus dalykas (jau kažkada esu klausęs, kas morales ir doresnis – ar vegetarė prostitutė, ar mėsėdis kunigas). Atsakymai gali būti įvairiųs ir labai individualūs. Taigi, moralė nėra universali. Tad neturite teisės vertinti, ar šiuo atveju Šimašiaus veiksmai yra moralūs, ar ne. man jie moralūs.
Aišku, Remigijus turėtų atsiprašyti dėl karštakošiško gen. Vėtros lentos nuėmimo. Paskubėjo, o Teismas išaiškino, kad Noreika – Vėtra yra nekaltas.
Tačiau šis vienetinis faktas yra nepakankamas, kad reiktų smerkti Šimašių.
darbščiojo mero akys naršo, kur čia dar ką nors „gero” nuveikus…
– diena.lt/naujienos/vilnius/miesto-pulsas/senamiestyje-bus-pokyciu-laukia-ideju-kaip-pertvarkyti-vokieciu-gatve-959709#comment-3986674
– 15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/vilniaus-miestas-skelbia-vokieciu-gatves-rekonstrukcijos-projekto-konkursa-56-1296166?comments#order=new
rašo: “Įveikti mus užklupusį virusą reikės …. supratingumo, palaikymo, vienybės” Gal parodys supratimo ir vienybės pavyzdį: grąžins Škirpos al. pavadinimą, prisidės prie Vyčio pastatymo Lukiškių a.?
O ar tai pagal jo jėgas? Juk, jei negaus leidimo „iš aukščiau”, reikia kai kurių savybių turėti…
šiandien iš Milano atskrenda lėktuvas. Ar Šimašius nepaleis į visas keturias puses įtartinų keleivių vėl ? Juk jis tą jau darė…O kaip pradžioje organizavo keliauninkų pervežimą į karantino zoną, jų karantinavimą…. Taigi : žygiais, o ne žodžiais, mes Tėvynę mylim.
Ir dar, Kodėl Laikinojo sostinėj viskas geriau ? Užsikrėtusių daktarų kelis kartus mažiau, nei pas liberalus merus. Testų patikrą daro kelis kartus greičiau ir daugiau !
Vakar kažkur buvo apie tai, kad kažkas dirba, o kažkas TV ekranuose ir interviu sau tą darbą prisiima – abu savivaldybės „berniukai” pasakojo, kaip JIE dezinfekuoja laiptines. O tada atsiliepė, kas iš tikrųjų dezinfekuoja – pasirodo, jie nieko bendro su savivaldybe neturi, jog jų įmonė palaiko tiesioginius ryšius su SAM tarnybomis ir eina, kur reikia dezinfekuoti… O ponas Š. su ponu B. nuo galvos iki kojų kitų atliekamu darbu apsigyrė…