Kovo 12 dieną Vilniaus laidojimo namuose atsisveikinome su laisvės kovų dalyviu, Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos (LLKS), Ukmergės pirmoje vidurinėje mokykloje veikusios jaunimo pogrindinės organizacijos „Lietuvos patriotas“ nariu Vytautu Bačiumi.
Jis visą dešimtmetį rašė romaną „Sutrypti metai“. Knyga pasirodė 2013 metais, joje buvo nušviesta Lietuvos partizanų, jaunimo patriotinių organizacijų drąsi kova prieš okupantus, vietinius kolaborantus. Knyga buvo pristatyta Ukmergėje ir sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo. Atminčiai jis užrašė ir man tokią dedikaciją: „Žemieti, tikiu, kad nepailsi nuolat kurstydamas Tėvynės meilės židinį.“ Laidojimo salėje buvo velionio artimieji. Gražiai giedojo giesmininkai, smuiko garsai jautriai lietė susirinkusių jausmus. Likus dešimčiai minučių iki velionio išlydėjimo įėjo Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčios klebonas Vytautas Rapalis. Visi nuščiuvo, bet jis ramiai pasakė: „Tęskite – juk taip gražiai giedate.“ Baigus giesmes klebonas tarė labai gražius žodžius apie velionį, jo nueitą garbų gyvenimo kelią. Bekalbant jo akyla akis užkliuvo ties trispalviu, kukliu krepšeliu, ant kurio buvo užrašas „Liūdi Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga“. Tai davė Jam akstiną mintimis prisiminti apie kilnią ir garbingą laisvės kovotojų ir velionio kelią, ir tuo pačiu mane sugrąžino į prieš 70 metų vykusius įvykius, apie Ukmergės gimnazistų organizaciją „Lietuvos patriotas“.
Nors buvau už tuos jaunuolius 5–6 metais jaunesnis, bet juos visus pažinojau. Jie rinkdavosi mano tėvų namuose, nes mano brolis Edvardas buvo tos organizacijos vadovas. Aš jais labai didžiavausi, nes jie duodavo kai kurias užduotis atlikti ir man. Mūsų tėvų, vyresniųjų brolių karta patyrė visus karo, sovietinės okupacijos baisumus, karą po karo – ginkluotą partizanų drąsų pasipriešinimą, pasiaukojimą ir žūtį. Mačiau, kai Ukmergėje į Antakalnio gatvę nuo Šešuolių, Želvos, Lyduokių, Žemaitkiemio pusės buvo vežami nušauti, nuauti, basomis kojomis, šiaudais apdengti partizanai, vežamos mašinomis ir vežimais į tremtį šeimos su mažais vaikais ir seneliais, mačiau, kaip stribas Čikeliovas prie mūsų namų, gatvėje paleido automato salvę ir peršovė ranką jaunuoliui už tai, kad jaunimo būryje dainavo partizaniškas dainas, mačiau, kaip mano tėvą vertė vežti stribus į mišką. Tėvui atsisakius, pastatė jį prie kaimynų namo sienos, ruošėsi nušauti, bet neišdrįso, aplink buvo daug žmonių. Aišku, kaimo vietovėje taip ir būtų padaryta – jis būtų nušautas.
1952 metais partizaninis judėjimas silpnėjo, tačiau patriotinis jaunimas tęsė savo užduotis, platino atsišaukimus, įvairaus turinio proklamacijas, ragino neiti į rinkimus, nestoti į pionierių ir komjaunimo organizacijas, daužė mokyklose Lenino ir Stalino portretus, skleidė tiesą apie komunistų, stribų ir kitų parsidavusių asmenų okupantams siautėjimą, kėlė Vasario 16 d. garbei trispalves, per Vėlines degino žvakes kapuose ant savanorių kapų. Ypač aktyvūs buvo kunigai. Ukmergės marijonų bažnyčios kunigai, broliai marijonai buvo vieni iš patriotinio judėjimo organizatorių. Mes tai jutome, nes kartu su broliu patarnaudavome šv. mišioms. Vienuolyno bažnyčios rektorius Viktoras Šauklys, kunigas Jonas Paliukas už antisovietinę veiklą buvo nuteisti ir ilgus metus kalėjo sovietiniuose lageriuose. Brolis marijonas Juozas Rutkauskas, mano tėvas buvo partizanų ryšininkais, pristatydavo partizanams vaistus, tvarsliavą ir kitus medicininius reikmenis. Partizanai ateidavo pas tėvą į kalvę sutaisyti ginklų, ten buvo ruošiami atitinkami sprogmenys. Manyčiau, kad vieni iš iniciatorių sukurti pogrindinę jaunimo organizaciją „Lietuvos patriotas“ buvo marijonų vienuolyno kunigai ir jų aplinka.
Daugelis šios organizacijos narių jau ilsisi amžinybėje. Jie savo veiklą pradėjo 1949 metais. Vytautas Bačius įstojo į šią organizaciją 1950 metais, tačiau priesaikos dar nebuvo priėmęs. Su tokiu statusu buvo Vytautas Latinis, Algirdas Usonis, Č. Kriščiūnas (Krikštūnas). Pastarasis žuvo partizanų gretose. Jie buvo kaip rezervas aktyviai veikiančiai 10 jaunuolių grupei. Ši grupė nedavė ramybės Ukmergės komunistų partijos vadovams, čekistams ir stribams. Vienais metais nukirpo ryšių linijas nuo Vilniaus, Kauno, Panevėžio ir Anykščių pusės. Ukmergė liko be jokio telefoninio ryšio visą naktį, o drąsieji jaunuoliai dar paskelbė, kad miestą puls partizanai. Stribai jau buvo pradėję net kasti apkasus. Vasario 16 iškėlė trispalves ant gaisrinės bokšto ir ant piliakalnio aukštame medyje. Į tą medį įkėlė maišą su mėšlu ir užrašė – „užminuota“. Čekistai šaudė į maišą, bet nedrįso lipti į medį, kad nuimtų vėliavą. Tik iš ryto, praaušus trispalvę vėliavą nukėlė.
Iš Vilniaus buvo atsiųstas gimnazijos komjaunimui vadovauti labai aršus sekretorius Masandukas. Vieną vakarą, sutemus, pamokos metu, V. Vagonio sviestas pro langą akmuo pataikė sekretoriui į galvą. Visi mokiniai nuo stipraus garso labai išsigando, o sužeistas Masandukas išvirto iš savo kėdės. Po savaitės jis pasitraukė iš „atsakingų“ pareigų ir grįžo į Vilnių. Kas savaitę, kas dvi Ukmergėje pasirodydavo proklamacijos ant stulpų, namų, tvorų, rasdavo po susirinkimų, koncertų, šokių vakarėliuose jas savo kišenėse. Uoliai zujo KGB etatiniai darbuotojai, jų agentai, tačiau jų pastangos nepadėjo. Kurį laiką viskas nurimo. Organizacijos nariai jau buvo išsiskirstę, kai kurie įstoję į aukštąsias mokyklas, technikumus, įvairius kursus, buvo paimti į kariuomenę. Tik po pusmečio saugumiečiai pasiekė savo tikslą – atsirado išdavikų. Vienas iš jų kolūkio pirmininkas Jonas Karalius, klasta iš jaunų asmenų išviliojęs jaunų gimnazistų veiklos paslaptį. Juos išdavus visi pogrindininkai buvo suimti, suvežti į Lukiškių kalėjimą ir KGB rūmus Vilniuje. Mano brolį Edvardą, sovietinį kareivėlį atvežė net iš Vladivostoko. Čia jie buvo žiauriai tardomi, mušami, daužomi, kišami į brezentinius maišus. Maišai su kankinamaisiais buvo supilami vandeniu. Maišai traukdavosi, mažėdavo ir tuo pačiu nežmoniškai išriesdavo ir juose esančią auką. Tai sukeldavo labai didelius stuburo skausmus. Naktiniai ir kiti tardymai vyko 2–4 kartus per parą, neduodavo miegoti. Visi jaunuoliai kankinami išsilaikė didvyriškai, nepalūžo.
Štai jie, organizacijos „Lietuvos patriotas“ nariai:
Organizacijos vadovas Edvardas Burokas – Vytenis;
Organizacijos pareigas ėjęs, Edvardą paėmus į kariuomenę, Leonardas – Zigmantas Vašatkevičius – Vanagas;
Stasys Aukštuolis – Daugirdas;
Vilhelmas Vagonis – Erelis;
Vytautas Turla – Šarūnas;
Juozas Klastauskas – Old Šaterhandas;
Vytautas Klastauskas – Tigras;
Algirdas Grebliauskas;
Jonas Milinskas;
Kazys Grigas.
Jie buvo nuteisti pagal Rusijos Federacijos BK straipsnius: 58-1a-tėvynės išdavimas, 58-8 netiesioginis terorizmas, 58-10-1 dalis, 58-11. Visi buvo nuteisti 25 metams ir 5 metams tremties, išskyrus 2 (Vytautas Klastauskas nepilnametis ir partizanų ryšininkas Kazys Grigas). Jie buvo nuteisti 10 metų kalėjimo. Teismas tęsėsi 5 dienas. Teismo parodijai atstovavo MGB justicijos majoras Zalatariovas (Zalatariov), liaudies tarėjai kapitonas Lekovičius (Lekovič), leitenantas Ibutkinas (Ibutkin) ir Salokinas (Salokin). Edvardui Burokui tribunolas pasiūlė mirties bausmę, bet bausmė buvo pakeista – į 25 metų katorgą. Jonui Milinskui buvo pasiūlyta 10 metų bausmė, bet už sovietų valdžios kritiką ir audringą kalbą teismo metu, paskutiniame žodyje, jam pridėjo dar 15 metų bausmę. Ypač audringai kalbėjo Vytautas Turla: „Jūs, raudonieji slibinai, prigėrę nekalto lietuviško kraujo, negalvokit, kad taip jums praeis. Jūs būsite teisiami antrame Niurnbergo procese ir mes teisime jus. Naudokitės savo galia, palaikoma kareivių durtuvais. Bet žinokite, mūsų nebus, kiti bus.“ Lyg ugnis nutvieskė tribunolo narius. Pirmininkaujantis reikalavo nutilti, o kareiviai atkišę automatus rėkė „molčat“ – tylėt. Edvardas Burokas kalbėjo valandą laiko, bet be didelių emocijų, nes žinojo, kad jo kalba gali būti priešmirtinė. Visi teismui turėjo prisipažinti kaltais, bet nė vienas to nepripažino. Jie sakė: „Jei mes kalti, tai ne prieš Lietuvą, o prieš sovietų sąjungą.“ Į teismą tėvų ir artimųjų neįsileido, nors jie buvo čia pat – teismo prieigose.
„Lietuvos patrioto“ nariai sovietiniuose lageriuose tęsė savo patriotinį darbą. Vorkutoje, Norilske, Intoje ir kitose kalinimo vietose rengė streikus, sukilimus, griovė sunkiąją sovietų pramonę, sprogdino šachtas – sugriovė GULAG-ą. Lietuviai su ukrainiečiais buvo aktyviausi sukilimų rengėjai. Lageriuose veikė LLKS vardu. Apie tai Edavardas Burokas aprašė 5 savo knygose „Pūtėme prieš vėją“. Grįžę į Lietuvą politiniai kaliniai nenurimo. Nuo 1975 m. leido LLKS leidinį „Varpas“. Vytauto Vaineikio, brolių Burokų, mons. Juozapo Dabravolsko, Petro Grainio ir kitų pastangomis žurnalas buvo leidžiamas Inturkės bažnyčioje, Vilniuje (Zalatoriūtė), Jogvyluose (St. Juknaitės sodyboje). Žurnalas „Varpas“ buvo leidžiamas iki pat Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo – 1989 metų. 1996 metais vasario mėn jo leidimas buvo atkurtas ir žurnalas kas mėnesį pasirodo iki šiol. 2020 metais sausio mėnesyje išėjo šio leidinio 300 numeris.
Garbė besiilsintiems amžinybėje „Lietuvos patrioto“ ir Lietuvos LLKS nariams ir jų rėmėjams. Linkiu dar daug sveikatos gyvenančiam Ukmergėje garbingos organizacijos vadovui, laisvės kovų dalyviui Zigmui Vašatkevičiui, jo žmonai Onutei ir visai jo šeimai. Tesuteikia Viešpats amžinąją ramybę Vytautui Bačiui, o jo artimuosius, palydėjusius savo vyrą, tėvą, senelį į amžinybę, telydi dvasinė ramybė.
