Vasario 19 dieną galima pasižymėti kaip liūdną ne tik ligoniams, nes iš jų buvo patvirtintas teisės rinktis kompensuojamąjį vaistinį preparatą draudimas, bet ir tiems, kurie tiki teisine valstybe. Praėjusią savaitę LR Sveikatos apsaugos ministerija (SAM), padedama Vyriausybės, atliko neįtikėtiną teisinį manevrą – įteisino tai, ką Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) pripažino kaip neteisėtą.
LVAT dar 2019 m. spalio mėnesį nustatė, kad ministerijos priimti teisės aktai, tarp kurių ir vadinamas „pirmasis paskyrimas“, iš ligonių atimantis teisę rinktis kompensuojamąjį vaistinį preparatą, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui ir vasario 29 d. neteks galios.
Tačiau, panašu, kad kol kas politikams ribų nėra – etikos ir moralės reikalavimų nepaisymas jau tapo įprasta praktika, o teismų sprendimai yra tik menkas akmuo, kurį galima tiesiog apeiti.
„Pirmasis paskyrimas“ – kas tai?
2018 m. pabaigoje Sveikatos apsaugos ministras priėmė įsakymą, kuriuo buvo pakeista vaistinių preparatų gyventojams išdavimo tvarka. Pagal naująją tvarką, ligonis, turintis gydytojo išrašytą receptą, vaistinėje gali įsigyti tik pigiausią recepte nurodyto bendrinio pavadinimo vaistinį preparatą. Jeigu jis tokio preparato nenori, tuomet konkretų norimą vaistą jis turi pirkti už savo pinigus, mokėdamas pilną kainą.
Vadovaujantis jau tautosaka tapusia fraze „lyginti negalima, bet palyginkime“, labai primityvus pavyzdys būtų toks – jums gydytojas skyrė kramtomąją gumą. Atėjęs į vaistinę, priklausomai nuo ketvirčio, jums nemokamai išduoti gali tik „Orbit“. Jei norit „Wrigley‘s“ – tuomet jūsų Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) mokamos įmokos staiga dingsta ir jūs teisės net į dalį kompensacijos neturite – turite mokėti pilną kainą.
Ministerijos norai, priiminėjant šią naują tvarką, buvo išties geri – skatinti konkurenciją tarp gamintojų, taip mažinant vaistų kainas. Tačiau pasirinkta priemonė buvo visiškai netinkama – konkurenciją ji labiau apribojo, nei skatino. Tą konstatavo ir pati Konkurencijos taryba, kurios išvados ministerija paprašė. Kainų mažinimo šis principas taip pat nelemia, nes valstybės pinigų ši sistema netaupo, ji tik neva sutaupo ligonių pinigus, nes jiems neleidžia pirkti brangesnio preparato.
„Pirmasis paskyrimas“ prieštarauja Konstitucijai
Tai, kad „pirmasis paskyrimas“ apskritai prieštarauja Konstitucijai, sufleruoja 2013 metais Konstitucinio teismo (LR KT) priimtas nutarimas, kuriame teismas konstatavo, kad asmuo, mokantis PSDF įmokas ir taip įgaunantis teisę į PSDF lėšomis apmokamas paslaugas, turi teisę rinktis tas paslaugas gauti valstybinėje įstaigoje (ligoninėje) ar privačioje. Tas pats galioja ir vaistams – ir brangesniems, ir pigesniems, nes „teisę rinktis“ asmuo automatiškai gauna susimokėjęs mokesčius. Ir šios teisės panaikinti Sveikatos apsaugos ministras negali. Tą gali tik Seimas, įtvirtindamas tokią tvarką įstatyme.
LR KT tame pačiame nutarime yra pasakęs ir tai, kad valstybė turi pareigą sukurti tokią sistemą ir užtikrinti tokį jos veikimą, kad Lietuvos gyventojams būtų užtikrintas vaistų prieinamumas, kurį teismas sieja su įperkamumu. Tą, beje, pakartojo ir LVAT. Tad valstybė turi užtikrinti, kad vaistai gyventojams būtų prieinami, bet to siekti reiktų kitomis, ūkinės laisvės neribojančiomis priemonėmis.
LR KT 2013 metų nutarime taip pat pabrėžė, kad kiekviena priemonė, lemianti tam tikrą teisių suvaržymą, privalo būti proporcinga siekiamam tikslui ir kylantiems padariniams. Tad kyla natūralus klausimas – ar toks ligonių teisių suvaržymas – teisės rinktis atėmimas – yra proporcingas siekiamam tikslui? O tikslas, tik priminsiu, yra ligonių asmeninių jų lėšų „taupymas“, nors de facto ligoniams už Konstitucijos jiems garantuojamą teisę rinktis Ministerija priverčia sumokėti iš savo kišenės.
Sistema, kai pigiausio vaistinio preparato kaina yra kompensuojama, o jei nori kitokio/brangesnio, turi mokėti pilną kainą, žmogaus teisės į vaistų įperkamumą neužtikrina. Kitaip būtų, jei žmogus, pasirinkęs kitokį vaistą, turėtų pareigą sumokėti kainų skirtumą – tai tokia teisė būtų užtikrinama, bet to būtų išlaikyta ir tinkama, proporcinga nemokamos sveikatos priežiūros ir asmens teisės priimti sprendimus savarankiškai pusiausvyra.
Visi pripažino, kad sprendimas „nėra teisiškai tobulas“, bet jį vis tiek palaimino
Kaip minėta, LVAT pripažino, kad Sveikatos apsaugos ministras neturėjo teisės patvirtinti „pirmojo paskyrimo“ savo įsakymu. Konstitucija draudžia poįstatyminiais teisės aktais riboti asmens teises, o „pirmasis paskyrimas“ būtent tą ir daro – jis atima ligonio teisę rinktis, kurį vaistinį preparatą jis nori įsigyti.
Norint įteisinti „pirmąjį paskyrimą“, reikėtų keisti Farmacijos ir Sveikatos draudimo įstatymus. Šių įstatymų projektus Ministerija buvo parengusi, tačiau, matyt, suprasdama, kad Seime toks siūlymas užstrigs, nusprendė sukti paprastesniu keliu. Tiksliau – šiek tiek pavažiavusi į priekį, apsisuko atgal ir pateikė Vyriausybei nutarimo projektą, į kurį perkėlė tuoj pasibaigiančias galioti įsakymo nuostatas.
Šiuo atveju, stebina du dalykai
Pirma, Vyriausybės posėdyje pats ministras A. Veryga kitiems kolegoms prisipažino, kad tai „nėra teisiškai tobulas sprendimas“. Dar daugiau – Teisingumo ministras taip pat aiškiai pasakė, kad nutarimas nėra tinkamas teisės aktas siekiamam tikslui (teismo sprendimo įgyvendinimui) pasiekti. Nepaisant to, Vyriausybė nutarimą patvirtino. Tad visiems aišku, kad negerai, bet visi galiausiai užmerkė akis.
Antra, keista – kam ministras stengėsi, derindamas projektą su kitomis institucijomis, suinteresuotomis šalimis bei gaišino Vyriausybės laiką, jei ir pats galėjo priimti dar vieną savo įsakymą, kuriuo ir įtvirtintų „pirmąjį paskyrimą“? Juk rezultatas yra tas pats – ar tai Vyriausybės nutarimas, ar tai Ministro įsakymas, vis tiek šie teisės aktai yra prieštaraujantys Konstitucijai, nes teismas pasakė aiškiai – turi būti įtvirtinama įstatyme. Gal tik pačiai Ministerijai „ramiau“, kad dėl šio priimto nutarimo neteisėtumo kreipiamasi jau turės būti ne į tą patį, o į kitą teismą – Konstitucinį, o tai, suprantama, nėra taip paprasta ir nagrinėjimas užims nemažai laiko.
Atsitiko toks dalykas – pirko žmogus kompensuojamus. To, ką anksčiau vartojo, dar prieš 3 mėn. pirko, nebekompensuoja.
Naujojo pavartojęs, anksčiau dar gana aktyvus žmogus liko prikaustytas namie dėl itin nemalonaus, nė minutės ramybės neduodančio šalutinio poveikio. Su tokiu poveikiu nei į kieme esančią prekybcentrį maisto bei vaisto, nei pas gydytoją nueisi. Pagal SAM ukazą vartoto „vaisto” poveikis.