Sausio 24 d. Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje vykusiame pasitarime su savivaldybių merais, profesinio mokymo įstaigų ir bendrojo ugdymo mokyklų vadovais aptartos profesinio mokymo plėtros galimybės. Savivaldybės pakviestos aktyviai dalyvauti ieškant geriausių profesinio mokymo plėtros sprendimų.
„Turime kartu ieškoti sprendimų dėl profesinių mokyklų ateities. Vykstantys demografiniai procesai ir toliau darys didelį spaudimą profesinių mokyklų tinklui, ypač mažesniuose miestuose, todėl privalome jau dabar imtis žingsnių, kurie padėtų užtikrinti kokybiško profesinio mokymo plėtrą, – sako ministras Algirdas Monkevičius. – Galimi įvairūs skirtingi modeliai, kaip užtikrinti teikiamų paslaugų kokybę bei mokyklų gyvybingumą, nėra vieno recepto tinkančio visiems. Džiaugiamės, kad savivaldybės vis aktyviau įsitraukia į šį procesą, siūlydamos vietos kontekstui tinkamiausius sprendimus.“
Susitikimo metu pabrėžta, kad svarbiausias profesinio mokymo sėkmės pagrindas yra mokymo kokybė, atitiktis darbo rinkos ir visuomenės poreikiams.
„Pristatome visą priemonių, kurios leis kelti mokymo kokybę, paketą. Tai neformalaus profesinio mokymo plėtra skatinant mokyklas aktyviai jį taikyti, suteikianti labai lanksčias galimybes įgyti asmeniui reikalingų gebėjimų. Taip pat trišalės sutartys dėl pagrindinio bei vidurinio ugdymo tarp mokinio, bendrojo ugdymo ir profesinio mokymo įstaigų, kurios skatintų ne konkuruoti dėl mokinių, o suteikti jiems, ką turi geriausio“, – sako švietimo, mokslo ir sporto viceministras Arūnas Plikšnys.
Ministerija pakvietė savivaldybes aktyviai įsitraukti į neformaliojo profesinio mokymo plėtrą. Nuo 2020 m. rugsėjo 1 d. panaudojant ES investicijas profesinio mokymo įstaigose bus steigiama 40 etatų neformaliam mokymui. Vienas etatas reikštų, kad 120 asmenų per metus galėtų įgyti neformalių profesinių kompetencijų, vienai profesinio mokymo įstaigai numatoma skirti iki 2 etatų. Tokiu atveju profesinio mokymo įstaigos galės siūlyti darbo rinkoje reikalingus mokymus, kurie būtų naudingi, pavyzdžiui, įgyti vairuotojo teisėms.
Mažose vietovėse veikiančioms profesinio mokymo ir bendrojo ugdymo įstaigoms siūloma ne konkuruoti dėl mokinių, o sujungti pajėgas. Tokiu atveju bendrojo ugdymo mokykla visus mažoje vietovėje gyvenančius mokinius mokytų pagal bendrojo ugdymo programą, o profesinio mokymo įstaiga – pagal profesinio mokymo programas ir neformaliojo mokymo modulius. Pavyzdžiui, besimokantis pagal bendrojo ugdymo programą gimnazijoje mokinys galėtų profesinio mokymo įstaigoje įgyti gebėjimų, reikalingų išlaikyti vairavimo egzaminui. Šiuo metu yra tokių atvejų, kai viename miestelyje veikiančios dvi įstaigos – ir gimnazija, ir profesinė mokykla – teikia bendrąjį ugdymą, nors abiejose mokyklose mokinių skaičius yra nedidelis.
Siekiant, kad profesinio mokymo pasiūla atitiktų darbo rinkos paklausą, pertvarkomas profesinio mokymo įstaigų tinklas: 2016 m. Lietuvoje veikė 73 profesinės mokyklos, 2019 m. – 61 profesinio mokymo įstaiga. Šiuo metu rengiamas tinklo plano pakeitimų projektas. Diskutuojama su profesinio mokymo įstaigų bendruomenėmis, regioniniais partneriais, įsiklausoma į politikų siūlymus. Su visomis interesų grupėmis kalbama apie konkrečių mokyklų prijungimo motyvus ir galimybes, svarstomi ir įvairūs sprendimai. Iki sausio 31 d. bus paskelbtas naujas profesinio mokymo tinklo plano projektas.
Problema ta, kad pastaruoju metu visi veržiasi įgyti universitetinį diplomą. Nesvarbu ką studijuoti. Svarbu – diplomas. Ypač – Vilniaus universiteto. Nors Lietuvoje jaunimo sparčiai mažėja, tačiau VU studentų skaičius auga. Ar ne paradokslau?
O ką studijuoja? Ogi bet ką. Po to dalis dirba ne pagal specialybę, o nemenka dalis – tiesiog emigruoja.
Profesinio mokymo Lietuvoje nepopuliarumas yra didžiulė mūsų valstybės problema. Reikalingų specialistų labai trūksta, o nereikalingų profesijų (bet universitetinio lygio) specialistai ir toliau kepami. Jaunimas (Y, Z kartos) renkasi lengviausias studijas ir dažniausiai galvos nesuka, kad po to pagal specialybę neturės darbo. Na, neturės Lietuvoje, tada emigruos, Vakaruose dirbs bet kur.
Tad taip ir nyksta mūsų visuomenė. O aukštojo mokslo nereikalaujančių sričių specialistų vietas užims imigrantai iš kitų šalių…
Kai prisimenu – kokie šaunūs, išmintingi, praktiški buvo dar iš tarpukario atėję mano mokytojai! Dabar mokyklą baigia, nežinodami, už katro galo suktuvas imamas, arba, kur galima veržliaraktį pritaikyti. Nei kaip plaktuku naudotis… O mes jį patys gaminome iš gabalo ruošinio. Ir staklėmis dirbome. Ir lygintuvus, radijo aparatus mokė taisyti, ir kaip su el. lizdais elgtis, kniedyti, lituoti, gręžimo ir dar kažkokiomis staklėmis dirbti, apie pjūklus jau nė nekalbant… Staliaus darbo pradmenų gavome – kokią taburetę pasigaminti, ar bent jau smulkesnį remontą namuose pasidaryti ir patys mokėjome. O dar – užmiršau, kaip tas prietaisas vadinosi – tokia savotiška adata, kuria būdavo norimas raštas išdeginamas – taigi, savo sumeistrautame balte ar kitur galėjai kad ir portretą, ar kokį kraštovaizdį išdeginti, papuošti. Tiesa, pečiaus nei dūmtraukio sumūryti bei langų pasidaryti nemokė, tektų meistro ieškoti. Prakiurus puodui, jo net mergaitės lauk nemesdavo… Ir saugaus darbo taisyklių. Žinojome ir tai, kaip saugiai patikrinti, ar, pvz., gulinčiu laidu srovė teka, ar kokio prietaiso izoliacijos „nepramušė”, ar saugu prie jo liestis. Kadangi į geometrijos pamokų kursą įėjo ir braižybą, tai dar ir pagal brėžinius mokėmės ką nors pagaminti, projektuoti. O mergaites dar ir kirpimo, siuvimo, siuvinėjimo, mezgimo, juostų audimo, virtuvės monų… Taigi, baigęs vidurinę, buityje nebuvai berankis, nekvietei meistro, kad vinį įkaltų, kad tvoroj skylę užtaisytų, ar kokį namų prietaisą pataisytų… Kai mokytojai tokie rūpestingi, jie sugebėdavo nurodytų dalykų mokymą pakeisti naudingais dalykais. Tik tas rojus, kaip suprantu, neilgai truko –
O dabar baigia mokyklas berankiai, bejėgiai, net savo namuose nesavarankiški, nieko nemokantys padaryti, pinigų vis tam pačiam nešvaistyti ir sąvartynų nedidinti. Sugedo kas – pataisai ir toliau naudojiesi. Močiutės gyvos nėra, o tu dar jos lygintuvu lygini.
O štai tokios – KIEKVIENO gyvenime praversti galinčios pamokos – ar nėra kuo puikiausias proforientavimas (kaip tada vadino) į profesijos, amato mokyklas? Žiūrėk, pagaus kažką tokios pamokos, sudomins ir patrauks paaugliai tuo keliu – meistrystės mokytis. Jei ir kitoje srityje dirbs – šie įgūdžiai pravers namie ir žygyje. Kai išeisi į pensiją – galės būti malonus užsiėmimas, ar pinigėlio prisidūrimas.