A. Vaškevičius. Toje pačioje vietoje, tuo pačiu laiku, bet po 45 metų Blukvilkis – 2019! (video)

Šiemet gruodžio 28 dieną Lietuvos liaudies buities muziejuje buvo surengta Blukvilkio šventė, kurioje nuvilkę blukį per muziejaus Žemaitiją jį sudeginome šalia Josvainių karčemos. O lygiai prieš 45 metus tuo pačiu laiku ir toje pačioje karčemoje mes „Muzikinio-folklorinio būrelio prie LTSR Liaudies buities muziejaus“ nariai šventėme Saulėgrįžos šventę.

Kas tas Blukis?

Pagal senuosius lietuviškus papročius Kalėdų šventės ženklas – Didžioji Kaladė, žemaičių dar vadinama – Blukiu, o aukštaičių – Ugnies Mituliu. Tikėta, kad jam galima perduoti ir palikti visas savo kaltes, nuodėmes bei pykčius. Tą galima padaryti, trinktelint per Blukį lazda ar kokiu kitu daiktu, galvojant apie tai, kas neišsipildė, kas trikdo ir pykdo mus mūsų viduje.

Sudeginus Blukį, bus sudegintos ir jame slypinčios blogybės ir nepritekliai, bus išlaisvinta gausa ir šviesa. Kalėdų Blukis kupinas įkalintų galių, jį sudeginę išvaduosime gėrį, išlaisvinsime mums priklausančią Dieviškąją kūrybos ugnį.

Vienas žmogus to blukio nė iš vietos negalėdavo pajudinti, toks masyvus jis būdavęs. Jo vilkimas suburdavo bendruomenę linksmam ritualui. Kaimo gyventojai užnerdavo virves ant storos medinės kaladės arba kelmo ir vilkdavo ją per visą kaimą, užsukdami į kiekvieną kiemą. Kaimo gale iškilmingai sukurdavo laužą ir sudegindavo. Buvo tikima, kad piktai dvasiai gana pasižiūrėti į žmogaus akis ir jį paveiks tas žvilgsnis, todėl velkantieji – blukvilkiai – prisidengdavo kaukėmis, kad nelabąsias nubaidytų. Tampydavo jaunimas, vaikinai. Persirengdavo čigonais, mitiniais gyvūnais, nepažįstamais žmonėmis. Blukvilkiai visą laiką dainuodavę, šokdavę, per blukį šokinėdavę, netgi visokių pokštų aplankytų sodybų šeimininkams prikrėsdavę. Sveikindavo ir linkėdavo. Kiemo šeimininkai atsidėkodami vaišindavo. Literatūroje galima rasti ir tokių paaiškinimų, kad jei į kiemą atvelkama kaladė, tai ateinančiais metais linai, javai gerai derės, kopūstų galvos, burokai bus kaip kaladė, o kad išvilktų reikia pavaišinti.

Paprotys buvo žinomas visoje kaimyninėje Latvijoje. Latviai ir patį Kūčių vakarą vadina „blukio vakaru“. Lietuvoje daugiau liudijimų apie jį išlikę iš šiaurinių – artimesnių Latvijai – regionų. XIX a pabaigoje jo paplitimo arealas, anot kraštotyrininko Igno Jablonskio, buvęs tarp Daukšių, Grūšlaukės, Lenkimų, Mosėdžio, kuriame užaugo ir visi trys pagrindinių šaltinių apie blukio vilkimo papročius Lietuvoje autoriai: Simonas Daukantas, Motiejus Valančius, Jurgis Pabrėža. Žeimelio apylinkes, esančias Latvijos pasienyje, aprašęs Jonas Šliavas, taip pat mini čia buvus tokį paprotį.

Pastovios datos neturėta: Latvijoje – tarp šv. Martyno (gruodžio 11 d. ) ir Kalėdų, o šiaurės Lietuvoje – tarp Kalėdų ir Pelenų dienos (vėliausiai kovo 9 d.). S. Daukantas rašė „po kalėdinių vaišių ir ateities pagal žvaigždes spėjimo“, M. Valančius – „antros Kalėdų dienos vakare“, J. Pabrėža: –  „pirmą Kalėdų dieną“, Jonas Šliavas – „tempiamas per kaimą Kūčių vakarą, o paskui kryžkelėje sudegindavo“. Vyrai čia kaladę prisimindavo ir atšventus Užgavėnes, Pelenų dieną. Seniau Pelenų dieną Lietuvoje trinką valkiodavo gana dažnai.

Kai kuriuose šalies regionuose blukio vilkimo paprotys buvo gyvas iki Pirmojo pasaulinio karo. XX a. Žemaitijoje, o kai kur ir Aukštaitijoje toks paprotys virto preteksto pasivaišinti ieškojimu ir įgijo „silkių vežiojimo“ pavadinimą.

Algirdas Julius Greimas teigia tai buvus bendruomeninio solidarumo švente, įkvepiančia gerus kaimynų santykius.

Jonas Vaiškūnas analizuodamas blukio simbolinę prasmę ir aktualumą dabarties žmogui teigia: „Šiuolaikinis žmogus sakytų: juk saulė vis tiek sugrįš, ritualas neturi prasmės. Senovės žmogus mąstė šiek tiek kitaip. Pasaulis, žinoma, gali sugrįžti ir be apeigos, tačiau apeigos reikia pačiam žmogui tam, kad pamatytų, kaip tai įvyks. Atlikdamas apeigą žmogus siekė sustiprinti savo dvasinę ir fizinę imuninę sistemą, norėjo ugdyti pasitikėjimą, kad jis gali kažką nugalėti. Neatlikus apeigos saulė konkrečiam žmogui gali ir nesugrįžti. Saulė užgęsta su visu pasauliu, kai mes mirštame. Blukio deginimo apeiga yra ne fizinių kūnų ritualas (kad jiems būtų gerai), bet savo paties apsivalymas. Lietuvių mitologija be galo graži, tik reikia žvelgti per metaforinę prizmę. Šiuo ritualu svarbu ne išvaryti žiemą, bet išvaryti mirtį iš savęs, kad tęstųsi gyvenimas. Šis ritualas labai kryptingas, jo paskirtis – padėti žmogui išgyventi užkoduojant, arba užkalbant, jo žmogiškąją valią ir galią.“ (Plačiau: www.alkas.lt/ Jonas Vaiškūnas apie simbolius, apeigas ir religiją).

Pagal Juozo Kudirkos ir kitas publikacijas parengė Vida Olechnovičienė

[youtube]https://youtu.be/-XAW8XBxuj0[/youtube]
[youtube]https://youtu.be/8vNdtUCy9wM[/youtube]
[youtube]https://youtu.be/ReUn6KNmwhs[/youtube]

Saulėgrįžos šventė prieš 45-erius metus

Taigi noriu kad šį straipsnį prisiminimais papildytų ir dar gyvi Saulėgrįžos šventės vykusios prieš 45 metus dalyviai, nes joje žiūrovų nebuvo – buvo tik dalyviai kaip ir pridera būti šventėse. Pirmiausia noriu paminėti tuos, kurių mes jau nebeturime, bet tikriausiai jie mus mato iš Dausų. Tai du iš trijų būrelio įkūrėjų: disidentas ir politinis kalinys Povilas Butkevičius ir muziejaus darbuotojas Petras Vėlyvis.

Nebeturime Idos Stankevičiūtės ir Martos Juškaitės ruošusių švenčių programas. Nebeturime Antano Markevičiaus parūpinusio Fizinių techninių energetikos problemų institute 400 vietų salę mūsų susirinkimams ir vėliau vykusiems renginiams. Nebeturime ir pasaulyje garsios grafikės Gražinos Didelytės, kuri pradžioje mums buvo parūpinusi patalpas Kauno dailininkų sąjungos pastate ir paraginusią dvi bičiules dailininkes (dailininkės atsiliepkite!) pagaminti Saulėgrįžos šventei dvi kaukes. Tai Elnio devyniaragio kaukė su tikrais elnio ragais, kurią šventėje teko būti užsidėjus šio straipsnio autoriui. Ši kaukė per 45 metus kažkur toli nukeliavo. Būtų gerai jeigu ji sugrįžtų (Elni devyniaragi sugrįžk!). Antra kaukė yra Žirgas. Ją pavyko man išsaugoti. Nebeturime ir tautos dainų dainininkių Emilijos Stanikaitės, Jūratės Pikelytės-Umbrusevičienės, Irenos Sutkaitytės. Nebeturime Petro Eimučio.

Bet dar gyvi: vienas iš trijų būrelio įkūrėjų – Vytenis Andriukaitis, būrelio vadovė Nijolė Pliuraitė-Andrejevienė, būrelio nariai Jūratė Eitminavičiūtė-Dručkienė, Elytė Kilikevičiūtė, Ramunė Butkevičiūtė-Jurkuvienė, Jadvyga Krūminienė, Birutė Grizickaitė-Veteikienė, Zita, Vita Žvikaitė, Liucija Kulvietytė, Gintaras Butkevičius, Vidas Butkevičius, Algis Pliūra, Žiobakas, Vytautas Šulinskas, Ričardas Urbelis, Paulius Martinaitis dėvėjęs kaukę „Juodas kudlotas“, Algirdas Gasiūnas ir kiti, kurių vardai per 45-erius metus prisimiršo.

Rašykite, nesidrovėkite prisiminimus į komentarus, prisiminsime Jūsų vardus, o išgrynintomis Jūsų mintimis bus pastoviai papildomas šis straipsnis (Aū atsiliepkite!).