Į mūsų laisvę, žinoma. Vedė net okupacijos metais, drauge su Vinco Mykolaičio-Putino „Sukilėliais“ (neleistais užbaigti), pagal juos parašyta Juliaus Juzeliūno opera „Sukilėliai“ (uždrausta, leista pastatyti tik 1979 m.), Konstantino Bogdano skulptūrinė kompozicija „1863-1864 m. sukilimas Lietuvoje“, taip ir likusi skulptoriaus dirbtuvėje (makete). Bet niekam nešovė į galvą pastatyti J. Juzeliūno operos ar realizuoti K. Bogdano skulptūros 2013 m., kuriuos Seimas buvo paskelbęs 1863-1864 m. sukilimo metais. Niekam šių kūrinių neprireikė nė dabar, laidojant sukilimo vadus ir dalyvius. Ne tokia epochos dvasia? Ar šioje bevaisėje žemėje jau niekas nebeauga?
Lietuvos istorijos didvyriškų legendų, šaunių mūsų archeologų dėka tapusių kūnu, laidotuvių diena turėjo tapti epochos įvykiu. Ar tapo? Baltarusijos vėliavų Lietuvos sostinėje plevėsavo daugiau nei trispalvių. Sukilėlius į paskutiniąją poilsio vietą lydėjo kur kas mažiau žmonių nei Adolfą Ramanauską-Vanagą. Panašiai patriotinei manifestacijai būtų pakakę vien K. Kalinausko ir Z. Sierakausko gatvėse gyvenančių vilniečių. Bet dauguma apie būsimas iškilmes net negirdėjo ir joms nesirengė.
Pačioms sukilimo vadų Kosto Kalinausko, Zigmanto Sierakausko ir dalyvių valstybinėms laidotuvėms nieko neprikiši. Iškilmės buvo prakilnios. Tikiu, kad iškilmėse aukštųjų asmenų – Lietuvos ir svečių – lūpose įvairiomis kalbomis skambėjęs Viešpaties vardas ir malda už nužudytus mūsų laisvės karius perskrodė laiko klodus ir pasiekė amžinybę. Šios laidojimo apeigos, įvykusios po 155 metų, jau savaime sukabino praeitį, dabartį ir ateitį. Bet kodėl šioje laiko grandinėje dabartis atrodo silpniausia, daugiausia kelianti rūpesčių? Argi neiškovota laisvė, už kurią galvas paguldė K. Kalinauskas, Z. Sierakauskas ir jų vedami sukilėliai?
Pirmiausia, pasikeitė nuo K. Kalinausko ir Z. Sierakausko laikų mūsų laisvės priešai – negalima lyginti Rusijos caro ir V. Lenino jau vien todėl, kad pastarasis yra modernus Vakarų gaminys. Nebeliko nei carizmo, nei komunizmo, gyvename laisvoje šalyje. Bet ar esame laisvi? Ar K. Kalinausko, Z. Sierakausko ir jų pulkų pradėta kova už laisvę jau baigta? Lietuvoje turime net Laisvės partiją. Bet ji, tiksliau – jos atstovaujama agresyvi „leftistinė“ ideologija labiausiai ir kėsinasi į mūsų laisvę.
Apie tai lyg susimokę vienu metu puikius komentarus paskelbė skirtingo braižo ir patirties, tačiau du šiuo metu man įdomiausi Lietuvos žiniasklaidoje autoriai – tai antrąją žurnalisto jaunystę Londone sutikęs Vidas Rachlevičius ir kaunietis Algimantas Rusteika.
V. Rachlevičius etapiniame straipsnyje „Mes jau niekada nesusikalbėsime“ spjovęs į politkorektiškumą (PC), šaipydamasis iš „europietiškos meinstryminės žiniasklaidos“, tvirtindamas, kad visi protingi persikraustė į FB, durnius vadina durniais, slunkius – slunkiais, sektas – sektomis (iš jų didžiausia nurodydamas LGBT ir Gretos, bet ne R. Karbauskio, o Jungtinių Tautų). Ir Šimašių – Šimašiumi. Dėl Žaliojo tilto ir Lukiškių aikštės „menų“. Kaip galima susikalbėti, jeigu sektantai reikalauja keisti vyro ir moters apibrėžimą, brukdami socialiai sukonstruotą lytį, kelia triukšmą dėl vaikų mokyklinių drabužių, kurie nusižengia „lyties neutralumui“, nepakankamai paslepia mergaičių ir berniukų skirtumus (tai Europoje), skelbia, jog jiems nėra didesnio siaubo, nei teiginys „ateitis priklauso patriotams“ (tai Lietuvoje).
Meistriškai dekonstruoja, t.y. nuogai išrengia „leftistinį“ PC ir tariamą toleranciją šauniame, tartum vienu ypu parašytame, straipsnyje „Su tolerancijos diena, brangūs draugai!“ A. Rusteika: „Kovoje dėl nuomonės laisvės mes paversime savo nuomonę neklystančia, o priešingas nuomones nusikalstamomis… Tolerancijos aktyvistai tol už toleranciją, kol nereikia toleruoti kitokios, nei jų, nuomonės… Bet kokią kritiką jie priima kaip socialinį persekiojimą ir asmeninį įžeidimą… Jie išplės iki begalybės mažumų teises daugumos sąskaita.“
Bet tolerancija nėra savo nuomonės atsisakymas ar primetimas, taip pat nėra abejingumas ar moralinis reliatyvizmas. Toleruoti galima tik kitokią, tau svetimą, nuomonę, kuriai tu nepritari, bet gali ją suprasti, pakęsti. Nėra prasmės kalbėti apie toleranciją ten, kur nuomonės ar pažiūros, įsitikinimai sutampa. Bet nėra prasmės kalbėti apie toleranciją ir ten, kur žodžiai „ateitis priklauso patriotams“ sukelia siaubą. Tai, pasak A. Rusteikos, šiuolaikinis „moralinis totalitarizmas“.
V. Rachlevičiaus žodžias tariant, Vytis iš Vilniaus buvo išvytas neva estetiniais kriterijais, o iš tikrųjų dėl politinių motyvų (dėl kurių vėliau R. Šimašius pradėjo karą su paminklinėmis lentomis). Bet būtent estetiniai kriterijai, tikras menas, šiems, Vido žodžiais tariant, slunkiams ir durniams ir neįkandamas riešutas – Žaliojo tilto beviltiškos instaliacijos, visuotinį juoką sukėlusi Lukiškių „kalvelė-bunkeris“. „Objektą“ Lukiškių aikštėje išrinko profesionalų vertinimo komisija, kurią sudarė pats Vilniaus miesto vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis, dailės profesorė, vadovaujanti Nacionalinei dailės galerijai, kiti autoritetai. Ar tokio skonio, kvalifikacijų, akiračio žmonės gali toleruoti kitokią nuomonę, skonį, idėjas? Juk net mažiausia konkurencija šioms vidutinybėms kelia grėsmę.
Todėl Lukiškių aikštę galima pavadinti Netolerancijos aikšte, kurioje nėra vietos Lietuvos Laisvės paminklui, nes mūsų laisves, taip pat mums visiems priklausančias universalias Žmogaus teises pasisavino visokios sektos, pavertusios mus tylinčia dauguma. Laisvos šalies nutildytais žmonėmis? Mūsų laukia dar ilgas kelias K. Kalinausko ir Z. Sierakausko gatvėmis.
Kalinausko ir Sierakausko gatvės vedė ir veda į Žečpospolitą, o Lietuvai į ją – nepakeliui… Taigi jomis, Vasiliauskai, eik sau vienas, – na gal kibus už parankės ir su “valstiečiais” iki jų kadencija dar nesibaigė…
Lietuvos nomenklatūrinė neoliberalioji žiniasklaida -įskaitant ir LRT- yra taip pat sektos žiniasklaida.
Esame Lietuva, taigi mums svarbu ar joje lietuvybę žiniasklaida kuria ar ardo, griauna. Žiniasklaidą vertinkime pagal tai, ar ji lietuvybę kuria ar ardo, o ne – tai, kad ji yra kokia leftistinė ar neoliberalistinė. Tegul jie kalba savo sąvokomis, o mes kalbėkime savo. Kodėl turėtume savo žiniasklaidą – gyvenimą tempti ant jų primetamo kurpalio…
Ar dėl šių kovotojų už laisvę buvo kreiptasi ir derinta su Istorijos institutu, su visuomenine nuomone, kuri vis kelia strateginį klausimą, ar sukilimui pavykus bebūtų išlikusi Lietuva? Ir dar, ar nevėlu prisiminti gėdos jausmą ir dėl pirmojo Edukacinės komisijos pirmininko, plataus užmojo lietuviškos Apšvietos manifesto, kurį ruošė Vilniaus vyskupas Ignas Masalskis. Jis steigė mokyklas, Vilniuje įkūrė mokytojų seminariją, rūpinosi, lietuvių kalbos vartojimu, priešinosi neparuoštam ir lietuviams pražūtingam sukilimui. Kaip tai buvo pavojinga primena jo likimas; Kosciuškos įsakymu 1794 m. gegužės 3 d. areštuotas ir birželio 28 d. Varšuvoje pakartas. Tik po 9 mėnesių jo palaikai gražinti į Vilnių. Su tuo susieta ir reformacijos poveikis į suverenios Lietuvos kultūrinės bei politinės orientacijos į Vakarų Europą, bei tai puoselėjusių lietuvių didikų persekiojimas.
Gyvenime kartais tenka priimti įvairių ir kartais netgi prieštaringų sprendimų, kurių paskui kartais tenka ir gėdytis ar gailėtis (jei spėji, kol nepakaria). Tačiau kam čia turėtų būti labiau gėda, jei ne pačiam I.Masalskiui, susidėjusiam su Peterburge sudarytos “Targovicos konfederacijos” govėda, kuri (jau po vieno padalijimo!) dar sykį susimokė su Rusija ir stojo prieš teisėtą valdžią ir demokratiją – Seimo sprendimus ir tuos sprendimus priėmusią tautą, t.y. tapo tautos išdavikais?
Kuo jie skiriasi nuo V.Mickevičiaus-“Kapsuko” ir jo Litbelo ar kitų pavyzdžių, kai Rusija kartojo tą patį veiksenos modelį, įvesdama savo karines pajėgas savo pačios įkurtų marionetinių vyriausybių ar “engiamų darbininkų ir valstiečių” prašymu? Nebent tik tuo, jog konfederatams, skirtingai negu “Kapsukui”, pavyko užgrobti valdžią okupuotoje teritorijoje iki sulaukė teisėto atpildo iš sukilėlių …
O kas buvo tie 1794 metų sukilėliai – kuo jie skyrėsi tarkim nuo 1920 m. Pilsudskio “sukilėlių”, Lenkijos naudai užgrobosių teisėtai atkurtos ir kitų šalių jau pripažintos Lietuvos valstybės teritorijos dalį su sostine Vilniumi?… 1794 metų Lietuvos siekius ir veiksmus išlaikyti savo kad nors ir konfederacinį valstybingumą, žlugant Žečpospolitinei Lenkijai, vertinti, kaip kokį “susidėjimą su goveda” ar “susimokymą su Rusija”, tegali viena Lenkija. Su tuo tapatinantis ir Lietuvai būtų jos istorinių lietuvybės interesų išdavystė, žuvusių už juos paniekinimas. Tad vyskupo Igno Masalskio atminimo įamžinimas yra iškilęs Lietuvai visu aštrumu. Nejaugi ir jaunoji Lietuvos kunigija galės su tuo taikstytis…
skirtumų nemažai, o Želigovskio “maištininkai” panašumų žymiai daugiau turi su konfederatais, kuriems irgi nepatiko tautos daugumos valia. Toliau sekę Jūsų išvedžiojimai – demagoginiai ir nelogiški.
Jei taip mėginate pašiepti patriotinius lietuvių jausmus ir istorinę atmintį arba pasityčioti iš senesnių, tarpukaryje suformuotą pasaulėžiūrą išsaugojusių žmonių, atkartodamas jų retoriką, tai nemanau, kad toks “humoras” labai linksmas. Taip, patriotiškumo objektas ir žmonių lūkesčiai ir siekiai laikui bėgant keitėsi, bet yra ir tiesioginis perimamumas, ir tyčiotis iš jų yra šventvagiška. Tai tolygu būtų tyčiotis iš savo senelių, kad vaikystėje nesinaudojo internetu ar užaugo kaime. O dėl Lietuvos “kunigijos” kažkaip nesupratau – dar ir juos čia nusprendėte tuo pačiu užgauti, ar tiesiog, įsijautęs į vaidmenį, pratęsėte “Smetonos laikų” patrioto klerikalinę retoriką?
Lietuva su Jogailos Krėvos sutartimi įvykdytu jos įmovimu (lot. aplicare) į Lenkijos karalystę, pažeminant Lietuvos turėtą karalystės statusą iki kunigaikštystės Lenkijos karalystėje, niekada nesusitaikstė. Tai rodytų kad ir 1429 m. Vytauto siekis karūnuotis Lietuvos karaluimi, kas teisiškai reiškė sprendimą vėl tapti atskira, savarankiška karalyste – suverenia valstybe. Tai yra kertinis principas vėlesnės Lietuvos istorijos vertinimams iki atkuriant nepriklausomybę Vasario 16-osios aktu, tarp jų ir Varšuvos organizuotiems sukilimams. Beje, manipuliavimai tų laikų istoriniuose vertinimuose kažkokia “tautos dauguma” – tėra gryniausia demagogija. Konfederantų lūkesčiai tai taip galėję būti patriotiniai žmonių lūkesčiai, kuo galima įsitikinti iš vyskupo Igno Masalskio stojusio lietuvybės, lietuvių kalbos gynimo pusėje bažnytinėje veikloje. Taigi, manau, kad jo atminimą derėtų išsaugoti ne vien Tautai, bet ir Bažnyčiai, kaip atitinkamos paskirties Lietuvos ir Tautos dvasinei institucijai.
Niekad į komentarus neatsakinėju, bet “Kažin” mane įžeidė, kaip lietuvį.. Geriau nei jūs, 1863- 1864 m. sukilimo reikšmę Lietuvai suprato Rusijos caras,kurio nesuklaidino tuometinė demokratinė buvusios LDK marga demokratinė situacija ir lenkų kalbos ir kultūros dominavimas : jis smogė už sukilimą vienintelei Lietuvai, ne tik koręs ir trėmęs lietuvius sukilėlius – uždraudė lietuvių spaudą( lotyniškais rašmenimis), lietuviškas mokyklas, uždarė Vilniaus universitetą. Smogė į lietuvių kultūrą, tą smūgį jaučiame iki šiol, ką ir įrodo neva patrioto “Kažin ” komentaras.
Kazkaip i paraste nustumtas dar vienas svarbus 1863 metu sukilimo vadas – kunigas Antanas Mackevicius?
Kodel?
Autoriaus str. pliekiasi dvi Lietuvos o ir ietys laužomos tik Lukiškių a. Toks įspūdis jog tai vienintelė vieta kurioje dera pastatyti ta tautinį simbolį . Ar jį pastačius jau bus galimą nurimti ir sau sakyti jog Vilnius tapo mūsų .. o ne tu Lietuvos istorijos klystkeliu .? Vis tos raudonos linijos , taip ir norisi jas pastumti to Gedimino kalno pasakų link .O jei atidėjus tautinę simboliką į šoną ir paklausus savęs kitko , kodėl tik Vilnius kelia tiek problemų ..o ka kituose Lietuvos rajonuose tokiu prieštaravimu nekylą .? Atsakius teigiamai tektų savęs klausti sekančio klausimo , KODĖL . Matyt ne gatvėse ir ju pavadinimuose dabar svarbiausia Lietuvai rasti sutarimo .
negi nejauciat skirtumo tarp Vycio ir “bunkerio”?
Muravjovas – korikas grabe sypsosi matydamas kaip tiek skausmo isgyvenusioje Lukiskiu aiksteje lietuviai patys lenda i “bunkerius”?
Kur jus dar civilizuotame pasaulyje matete kad bene tukstantmeti vykusias tautos kovas su priesais kas nors imtu ir iamzintu abejotinos vertes “bunkeriu”??/
Ypac kai to bunkerio autorius pats savo idejos nesugeba apginti o vietoje to mykia it verselis…..
O kad sia Lukiskiu aikstes darma stebi ir salietruotas rusiska salietra rankas trina apsimeteliai – akivaizdu!
Kas zino, gal tebera puoselejanciu vilti kad is Gruto parko Lenino balvona atgal atvilks?
mociutei > Atmintį įamžina ne aikštės ir paminklai o žmonių išreikšti lūkesčiai , kuriuose tie atminties ženklai (monumentai) užima tik tam tikra garbinga vieta . Tai kad Jus nejaučiate pagarbos nukankintiems rezistentams KGB rūmų rusiuose manęs nestebina , tokiuose ginčuose jau tapo įprasta to klausytis . Vien ką reiškia tos paikos lietuviu kalbos mokytojos elgesys apipilant monumento pavyzdį guašu ir daug pasako apie tokius žmones. Tiesa sakant aš nepamenu atvejo jog kada nors būtu taip švaistomasi nepagarbą netgi sovietiniams paminklams, o tai tik papildo bendra vaizdą . Jus neturėtumėte labai pykti ant Šimašiaus , tame pavyzdyje yra labai daug bendro ..su juo. Tikiuosi mano kritika priimsite teisingai . Mokėti garbingai pralaimėti daug didesnis menas nei priimti pergalę ..:))
Na, nustebinote…
Beje, o kodėl čia reikia kautis, skaičiuoti (pra)laimėjimus ten, kur mums suteikta erdvė tiesiog apsikeisti nuomonėmis. Negi būtina su mėlynėmis paakiuose iš pokalbių Alke išeiti?
O ką dar galima iš ‘bunkerio’ veikti ? vat man nieko kito ir nelieka ..tik atsišaudyti trumpomis serijomis .:)
p.stasy,ne tik pagarba bet ir skausma jauciu nukankintiems ar suluosintiems rezistentams ir iki siolei iki galo nesurinktiems (deja) pokario Lietuvos didvyriu kaulams tarp kuriu yra ir mano gimines vyru…….
O ka reiskia buti jaunojo rezistento mama okupuotoje Lietuvoje teko savo kailiu patirti…. Uzaugau pokaryje Dzukijoje netoli misko todel partizanai musu namuose buvo dazni sveciai ir mes su broliais ir mama apverkdavome kiekviena zuvusiji… Iki siolei atsimenu partizanu veidus . Gerai menu ir tuos, kuriu reikjo bijoti – skundikus.Todel ir dabar nenustoja stebinti tai kad Lietuvos pokario istorijose privelta tiek daug melo kur net skundikai kartais megina skelbtis,atseit, remejais buve….Todel esu pasiryzusi savo samoningo gyvenimo likuti paskirti tokiu klaidu istaisymui ir neskelbtu ar sumeluotu faktu patikslinimui….
Praejus kazkiek laiko po paskutiniu partizanu zuties musu apylinkese mane vyresni broliai nusivede i miska parodyti bunkeri kuriame dali laiko praleisdavo partizanai. ….. Todel niekada nesutiksiu su persamu “projektu” kad visu laiku Lietuvos didvyriu atminima sostineje galima,atseit, pagerbti
nebrendylu sukurptu “bunkeriu”
Lietuvos didvyriai verti pacio iskiliausio paminklo o ne tai tai i kur okupantu buvome suvaryti jega!
P.S matomai tikraji partizanu bunkeri vaikysteje bus maciusi ir toji, atseit “paika” mokytoja todel ir isreiske protesta? Nepagalvojote????
Tai gal autoriui “kaip lietuviui” ir derėtų pradėti nuo tų sukilimų įvykių “logikos” lietuviško aiškinimosi – nuo to, kad dėl sukilimų caro smaugiama tapdavo, labiausiai nukentėdavo ne juos organizuodavusi Varšuva, o Lietuva su Baltarusija ar Ukraina. Juk, – “kaip lietuviui” negali neknietėti žinoti, kas po tokia istorinių sukilimų vyksmo dėsningumų “logika” slypi…