Dryžuotų sijonų niekada nemėgau. O dar megztų… Jie man asociavosi su antimada ir skurdu, kai sovietiniais metais buvom apsimezgę ne iš gero gyvenimo.
Mano mamytė šitą reikalą buvo įvaldžiusi ypač gerai. Jos garsieji dryžuotieji sijonai buvo tapę jos vizitine kortele ir garsėjo toli už mokyklos, kurioje dirbo, ribų. Jau nuo vaikystės į tuos sijonus žiūrėjau su siaubu ir sakiau, mirsiu, bet gyvenime jų nenešiosiu.
NuOBetTačiau nepraėjo nė pusė amžiaus ir aš jau jais puošiuosi!!!
Mama mezgė (ir tebemezga!) ne tik sijonus, bet ir servetėles, pagalvėlių užvalkalus, kilimėlius, net pledus — visa mano vaikystė buvo dryžuota. Buvo apmegztos draugės, giminės ir artimieji. Butai, paskui kaimai beigi sodybos.
Dabar jos sijonus moteriškės čiūpoja autobusuose, sako komplimentus parduotuvėse. Dabar, kai visi persisotino valdiško trikotažo, ir vėl norisi kažko megzto naminio.
Tiesa, anieji sijonai buvo iš šiurkščių kiliminių siūlų, nes tokių tik buvo galima gauti, ir tik gerokai paskalbti suminkštėdavo. Dar ir dėl to aš jų nemėgau.
OgiNugi dabar, kai galva sukasi nuo minkščiausių verpalų pasiūlos, atėjo laikas man atsiprašyt dryžiukų… Niekada nesakyk niekada. Betgi gražu, ar ne tiesa?
Nuotraukose siūlų rišami ir ruošiami megzti ir keletas mamytės sijonų raštų. Ji jų turi kokių 20!
