Toliau tęsiame ciklą iš gerų seniai skaitytų knygų (Aleksandras Vanagas. Lietuvos miestų vardai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996, 322 p.) apie miestų vardų etimologiją. Šį kartą apie Klaĩpėdą.
Klaipėda
Klaipėda – viena seniausių gyvenviečių Lietuvoje. Čia kryžiuočiai 1252 m. pastatė pilį, kurią pavadino Memelburg. Ir patį miestą, kaip žinoma, vokiečiai iki šiol tebevadina Memel. Tas Memel – tai suvokietintas Nẽmuno vardas. Kokiu būdu upės vardas Nẽmunas buvo perkeltas miestui, kuris nuo upės gana toli? Tai atsitiko dėl to, jog anuomet manyta, kad Kuršių marių sąsmauka ties Klaipėda yra Nemuno žiotys. Tais laikais upės vardas vokiečių šaltiniuose buvo rašoma įvairiai (Memela, Memele, Memole, Mimela). Jau ir anksčiau buvo manoma, jog šie Nẽmuno vardo vokiškieji variantai yra išsirutulioję iš Nẽmunas, bet kokiu būdu – iki galo aišku nebuvo. VU docentas V. Balaišis tai išsiaiškino. Pasirodo, kad panaši fonetinė raida anų laikų vokiečių kalbai buvo būdinga. Sakysim, germanų upės vardas Nemaningus, Nemaninga vokiečių kalboje pavirto į Miniminga, vėliau – į Mümling; arba vėl – prūsų Nemmersdorf virto į Lemmersdorf ir pan. Vadinasi, ir kitų tikrinių vardų adaptacija vokiečių kalboje patvirtina, kad Memel – tai vokiečių kalboje susidaręs vardo Nẽmunas fonetinis variantas (139). Lietuviai, skirtingai nuo vokiečių, miestą vadina Klaĩpėda.
Kiek žinoma, Klaĩpėdos vardas pirmą kartą paminėtas 1420 m. Kryžiuočių ordino derybų su Vytautu santraukoje: castrum Memel alias Klawppeda (13: 162). Po to ilgą laiką vokiečių raštijoje viešpatavo Memel. Bet XVI, XVII a. vokiečių šaltiniuose pasitaiko ir užrašymų Cleupeda, Kleupeda bei pan. (ten pat, 163), Cleypeda (Hartnocho žemėl., I). Lenkų kalboje įsigalėjo lytis Klajpeda.
Vietovardžio kilmė nėra aiški, nors nuomonių pareikšta įvairių. Jas galima suskirstyti į dvi grupes. Vieni mano, kad tai sudurtinis vietovardis. Bene pirmasis tokią mintį iškėlė vokiečių kalbininkas, žymus baltistas Neselmanas savo 1851 m. žodyne. Sandą klaip- jis siejo su lat. klàips, liet. Kliẽpas „duonos kepalas“. Šią gana abejotiną etimologiją palaikė K. Būga: klaìp- jis susiejo su lat. klàips, o -ėda – su liet. ė̒sti. Taigi pagal K. Būgą – Klaĩpėda būtų *Duonėda „duonos ėdėja“ (atseit pilis, kuri suėda daug duonos) (2: I 551; II 231; III 209, 855). Suprantama, jog tai daugiau liaudies etimologija. Įdomu, kad dar gerokai prieš K. Būgą, 1898 m. Štutgarte išleistame veikale „Litauen“ („Lietuviai“) A. Cvekas (Zweck) Klai᷉pėdos vardą aiškino daug įtikimiau – sandą klai- jis siejo su lat. klajš „atviras, tuščias, lygus, plynas“ ir pėda „pėda“ bei pads „padas, grįstinė, laitas grendymas“. Viso sudurtinio žodžio reišmė buvusi „žema, lygi, plyna vieta“ (140: 253). Tai vienas rimčiausių Klaĩpėdos kilmės aiškinimų. Panašios nuomonės buvo ir J. Endzelynas, kuris „Latvių kalbos žodyne“ dar pacituoja ir liaudies dainos posmelį: „liepa auga liepājā, uozuolinš klaipędā“ („liepa auga liepyne, ąžuolėlis klaipėdoj“). Be to, žinoma liaudinė J. Sembritakio etimologija: klaja pêda – „atviras iškyšulys“, kurią mini ir J. Endzelynas (141: II 209). Taigi vietovardis Klaĩpėda greičiausiai kuršiškas, kilęs iš kuršiško sudurtinio žodžio *klaipėda, kurio pirminė reikšmė galėjo būti „lygi, žema vieta“. Kiti su šia etimologija nesutinka. Jau J. Gerulis ir P. Skardžius 1930 m. kėlė mintį, kad vietovardis Klai᷉pėda gali būti asmenvardinės kilmės. Jie mini pavardes Klaipė᷉džius, Klaipdėda̒itis, Kleipė̃džius. Šią hipotezę besąlygiškai palaiko ir A. Salys. Jis mano, kad būta asmenvardžio *Klaipėda, iš kurio radosi miesto vardas Klaĩpėda (13: 162). Taigi Klaĩpėda būtų panašios kilmės kaip Kaũnas, Kavárskas, Suda̒rgas ir kt. Šią prielaidą paremtų ir buv. Pandėlio vls. Viensėdžio vardas Klaipėdavà (kaip Jonavà – iš Jõnas, Aleksandravà – iš Aleksándras ir t. t. Kuri šių hipotezių yra tikresnė, aiškių duomenų neturime – reikalingi papildomi tyrinėjimai. Teoriškai abi versijos įmanomos, bet tikra, aišku, yra tik viena. Mūsų nuomone, greičiausiai pirmoji.
Literatūros šaltiniai
139. Balaišis V. Der lit. FlussnameNemunas und das lit. Namas „Haus“ (Einige Bemerkungen zur Etymologie) // Kalbotyra. V., 1987. T. 37 (3). P. 18–23.
13. Salys A. Rinktiniai raštai. Roma, 1983. T. 2.
2. Būga K. Rinktiniai raštai. V., 1958–1961. T. 1–3.
140. Zweck A. Litauen. Stuttgart, 1898.
141. Mülenbachs K. Latviešu valodas vãrdnīca. Redig̀ējis, papildinājis, turpinājis J. Endzelīns, Rigā, 1923–1932. T. 1–4.
Parengė Beatričė Rastenytė
