Paprotys atgyja – dažna besiruošianti tuoktis pora prašo surišti vestuvinį sodą

„Šiais laikais šiaudai atrodo nelabai reikalinga medžiaga, juos ūkininkai dažniausiai užaria. Anksčiau šiaudas buvo itin reikšmingas lietuvio gyvenime, lydėjęs nuo gimimo iki vestuvių nakties ir nuo Kūčių stalo iki mirties guolio. Jais dengė namus, iš jų ne tik darė įvairius buities daiktus, bet ir kūrė papuošimus, ypač – šiaudų sodus. Norisi, kad šiaudiniai sodai sugrįžtų į mūsų būtį ir buitį, vėl taptų svarbūs mūsų gyvenimuose, kaip kadais“, – sako tautodailininkė, sodų rišėja, Vilniaus etninės kultūros centro kultūrinių veiklų koordinatorė ir organizatorė Marija Liugienė.

Vilniaus etninės kultūros centro pastangomis šiaudų sodų rišimo tradicija prieš porą metų įtraukta į nacionalinį Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Tai Lietuvai atveria galimybes teikti paraišką UNESCO dėl jos įtraukimo į Pasaulio vertybių sąrašą. Tuo pačiu Centras rengia daug vietos ir tarptautinių iniciatyvų, kuo įmanoma labiau populiarinančių kūrybą iš šiaudų. Kodėl? Apie tai pasakoja aktyviausia šios srities Centro darbuotoja M. Liugienė.

Šiaudas lydėjo nuo gimimo iki mirties

Per 40 metų sodus iš šiaudų rišančios M. Liugienės teigimu, šiaudas lietuvį lydėdavo nuo gimimo iki mirties – tiek svarbiausiuose gyvenimo įvykiuose, tiek kasdieniuose.

„Seniau iš šiaudų gamindavo skrybėles, apavus, blauzdines, dėžutes ir daugelį kitų daiktų. Svarbūs šiaudai buvo ir reikšminguose gyvenimo įvykiuose. Po pirmosios nakties nuotakas šokdindavo ant šiaudų kūlio. Ant pakreikto šiaudų kūlio guldydavo ir gimdyvę, jeigu ji ilgai negalėdavo pagimdyti ir kankindavosi dideliuose skausmuose. Tas pats būdavo ir besišaukiančiam „smertelės“, jį irgi guldydavo ant šiaudų. Po Kūčių vakarienės staltiese taip pat dėdavo šiaudų, kad vėliau galėtų išsiburti, ar ilgai gyvens“, – pasakoja M. Liugienė.

Šiaudų sodai senojoje kultūroje užėmė ypatingą vietą. „Besilaukdama kūdikio, motina specialiai jam rišdavo šiaudų sodą ir vėliau pakabindavo virš lopšio, o kaimynės per „palankynas“ atnešdavo surišusios iš šiaudo paukštuką, angeliuką, reketuką ar mažą sodelį, kuriais taip pat džiugindavo mažylį. Kūdikis stebėdavo šiuos šiaudinius pakabukus – kas žino, gal jam tai ir buvo kosmoso pirmavaizdis“, – vardija M. Liugienė.

Sodus rišdavo ir Kalėdoms, Velykoms, ir tai buvo daroma ne vien dėl puošybos. Tikėta, kad sodai namams dovanoja skalsą, gausą, sėkmę, darną, saugo nuo piktų jėgų. Palūžusius sodus sudegindavo ir rišdavo naujus. Reikšmingi jie buvo ir tuokiantis, ir yra pagrindo manyti, kad šiuos saugodavo visą gyvenimą.

„Jaunajai sodus rišdavo, galima spėti, pamergės arba jos motina. Kai kuriuose regionuose juos rišdavo ir samdytos rišėjos. Šis sodas pirmąją naktį kabodavo virš jaunavedžių lovos, mat, buvo tikima jo įtaka šeimos pagausėjimui“, – pasakoja M. Liugienė.

Jos teigimu, dabar ši tradicija atgyja – dažna besiruošianti tuoktis pora, jų draugai ar tėvai kreipiasi, prašydami surišti vestuvinį sodą. Būna atvejų, kai jaunosios draugės nori surišti jauniesiems sodą mergvakario metu. Jaunoji kartais dalyvauja, o kartais jai tai būna staigmena. Marijos teigimu, iš to, kaip rišasi sodas, gali būti spėjama, ir kaip klostysis šeiminis gyvenimas – ar sklandžiai, ar su sunkumais.

Sodai – kosminės energijos laidininkai

Tradicinė šiaudinių sodų forma, pasak M. Liugienės, yra sakrali. Tai dvi piramidės su bendru pagrindu, o piramidės – žinota visose kultūrose – turi ypatingą energetinę galią. Teigiama, kad per viršutinę piramidę, kuri yra smaigaliu į viršų, į sodą atiteka kosminė, arba dieviška energija, o per apatinę, kuri yra smaigaliu žemyn – šioji energija paskleidžiama kambaryje, žmonėms. Todėl sodai kabinti virš stalo, prie kurio tris kartus per dieną rinkdavosi visa šeima.

„Dabar daugelis žmonių apie tokius dalykus negalvoja. Bet senovės žmogus visa tai suprato – ir kas yra sakrali forma, ir kokia yra viso to reikšmė.

Sodo formoje yra atskleidžiamas visas pasaulėvaizdis. Šiame pasaulyje nėra chaoso – jis sukurtas pagal kosminę tvarką, kurią ir atspindi sodai. Jie susideda iš trikampių, kurie simbolizuoja sielą, ir keturkampių, kurie atstovauja materiją. Šia prasme, nuo viršutinio smaigalio prasidedantis sodas iki tam tikro taško platėja, o po to – siaurėja iki apatinio smaigalio, kuriuo užsibaigia. Taip ir pasaulyje – viskas prasideda nuo sielos, gyvybinės energijos, kuri augina materiją. Tačiau materija negali augti be pabaigos, ir tam tikru metu ima nykti – nyksta ir mūsų kūnai, ir visa, kas materialu, – kol visiškai sudyla, ir vėl lieka tik iš kūno išsivadavusi siela“, – pasakoja M. Liugienė.

Šiais laikais medžiagų yra įvairių, tad tradiciškai iš šiaudų kurtas formas dabar mėginama kurti ir iš plastiko, metalo, stiklo. „Pavyzdžiui, televizijos laidų vedėjos Editos Mildažytės sodybą puošia metalinis sodas. Vilniaus etninės kultūros centro projektas „Šventaragio sodai“ buvo skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui. Penkis mėnesius Vilniaus Šventaragio slėnyje prie Lietuvos nacionalinio muziejaus vilniečiai ir miesto svečiai galėjo gėrėtis dešimties išdidintų metalinių sodų ekspozicija. Vienas mano mokinys – Raimundas Rotkevičius – šią vasarą surengė stilizuotų plastikinių sodų parodą Bajorų kalvose, kita moteris atskleidė, kad darys stiklinius sodus“, – sako M. Liugienė.

Tačiau niekas nepakeis natūralios, šimtmečiais buvusios artimos medžiagos, teigia M. Liugienė: „Į patalpas jau reikėtų įsileisti tik tikrą šiaudą, kuris mūsų tradicijoje yra labai reikšmingas“.

Auginti šiaudus – verslo galimybė

Vilniaus etninės kultūros centro specialistams norisi, kad šiaudas kaip ir senovėje pasidarytų svarbus, vertingas, naudingas, o sodų rišimo tradicija būtų puoselėjama ir perduodama ateinančioms kartoms. Centro rengiami seminarai prisidėjo prie to, kad ilgokai pamiršta kūryba iš šiaudų vėl ėmė populiarėti Lietuvoje. Per metus surengiama apie 30-40 atskirų šiaudinių sodų ir žaisliukų užsiėmimų vaikams ir suaugusiems įstaigoje ir kviečiančiose institucijose ar bendraminčių grupėms, bendruomenėms. Juose sudalyvauja apie pusę tūkstančio dalyvių.

Tiems, kurie ieško dovanų iš natūralių medžiagų arba nori pirmą kartą išbandyti rišimą namuose, Vilniaus etninės kultūros centras taip pat turi ką pasiūlyti. Centras yra išleidęs dirbinių rinkinį „Suverk ir pažink!“ – priemonių ir instrukcijų, reikalingų norint pasigaminti tris tradicinius dirbinius iš šiaudų, rinkinį. Šiuo metu rengiamas naujas projektas, kurio metu bus išleistas rinkinys „Mano pirmasis sodas“ – jau Kalėdoms visi galės įsigyti ir pagal instrukcijas, su suteiktomis priemonėmis susirišti sodelį.

Žmonės noriai įsitraukia į šiaudų rišimą, nes šis užsiėmimas padeda atsipalaiduoti, nuima stresą, ugdo kūrybiškumą, atidumą, kruopštumą. Tačiau susiduriama su kitu iššūkiu – tokiai kūrybai reikia rasti žaliavos. Tam, kad šiaudas būtų naudingas dirbiniams kurti, visą darbą reikia atlikti rankomis – nupjauti, surinkti. Šiaudas turi būti gražus, nesuskilęs, kietas.

Kaimo gyventojams ir darbo neturintiems žmonės javų auginimas šiaudams ruošti būtų puikus užimtumo būdas, kurį M. Liugienė stengiasi populiarinti važinėdama po Lietuvą ir ragindama auginti rugius, kvietrugius, kviečius. Jų šiaudai būna tvirti ir labai tinka sodams, kitiems dirbiniams kurti. Avižos, miežiai taip pat tinka dirbiniams, tačiau jų šiaudai būna minkšti ir tinka daryti tik įvairius lankstinukus, angeliukus, saulutes, žvaigždutes. Europos Sąjungoje nuo 2021 metų uždraudus plastikinius šiaudelius, atsiveria puiki galimybė natūraliais šiaudais užpildyti ir atsiradusią šią terpę.

„Auginti žaliavą raginami žmonės suabejoja: „Ar kas pirks tuos šiaudus?“ Tačiau, pavyzdžiui, vokiečiai šiuo atveju buvo greitesni ir gudresni, ir daugelis lietuvių, prireikus šiaudų rankdarbiams, dabar turi pirkti juos atvežtus iš Vokietijos, kurių saujelės kaina – 11 eurų“, – pasakoja M. Liugienė. Jos teigimu, pastaraisiais metais jau atsirado keli verslininkai, kurie siūlo lietuviškus šiaudus rankdarbiams, tačiau galimybės šioje srityje esą yra plačios. Juolab, vis labiau atgyjant ir populiarėjant šiaudų rišimo tradicijai Lietuvoje planuojama įkurti šiaudų rišėjų asociaciją, kuri vienytų visus šį šiaudų meną mylinčius ir praktiškai puoselėjančius.

Nuo knygos iki UNESCO

Populiarinant sodų rišimą, Vilniaus etninės kultūros centras prieš kelerius metus išleido knygą „Sodo rėda“, kurioje pasakojama apie sodų reikšmę ir mokoma rišimo technikų. „Iškart išgraibstė, – sako M. Liugienė. – Pirmąjį tiražą išpirkus, jis buvo pakartotas, o po kelerių metų turėjome išleisti antrą, papildytą leidimą“. Centro rūpesčiu buvo sukurtas pilnametražis meninės dokumentikos filmas „Dangaus sodai“ (rež. Algirdas Tarvydas), kuriame į unikalų Lietuvos paveldo kūrinį žvelgiama iš įvairių pusių – buitinės, apeiginės ir paprotinės.

Siekiant rišėjų bendruomenę apvienyti, prieš šešerius metus Vilniaus etninės kultūros centras organizavo pirmąją respublikinę sodų parodą „Sesė sodų sodina“ Lietuvos Nacionaliniame muziejuje, kurioje eksponuota apie 100 sodų iš visos Lietuvos. Vėliau Centras surengė kelis didelius tarptautinius renginius, kurie parodė, kad šiaudų dirbinių tradicija yra labai brangi ir artima daugelio šalių žmonėms. Centras inicijavo tarptautinę konferenciją „Sodų tyrimai ir sklaida“, vykusią Kultūros ministerijoje, kurioje dalyvavo pranešėjai iš Lietuvos, Baltarusijos, Latvijos, Ukrainos, Estijos, Rusijos. Dar po metų Centras surengė Tarptautinę sodų rišimo stovyklą „Sodo rėda“, kurios metu rišti sodus mokėsi atvykę iš Latvijos, Ukrainos, Prancūzijos, Olandijos, JAV, Sankt Peterburgo. Šiais metais vykusiame Tarptautiniame šiaudų meno festivalyje „Šiaudo magija“ dalyvavo 43 šiaudo meistrai iš Lietuvos, Baltarusijos, Estijos, Japonijos, JAV, Kinijos, Latvijos, Nyderlandų, Rusijos, Serbijos, Šveicarijos, Ukrainos ir Vengrijos, Kanados.

Tokia plati dalyvių geografija rodo, kad šiaudų meno tradicija būdinga daugeliui tautų, kiekviena jų turi savo šiaudo tradicijas, tam kraštui būdingas dirbinių technikas. Tokie tarptautiniai renginiai skatina gerosios praktikos sklaidą, leidžia susipažinti su kitų šalių meistrų kūryba, stiprinti ir skleisti žinią apie šiaudų meną.

„Šiaudų rišimas būdingas ne tik lietuvių, bet ir kitų šalių kultūroms. Per tarptautinius renginius kitų šalių meistrai rodo įvairiausius savo kūrinius: papuošalus, paveikslus. Ukrainiečiai mėgsta daryti karūnas. Įdomu, kad, pamatę šiaudų sodus, ypač susijaudina japonai. Jų kultūroje šiaudai taip pat svarbūs, be to, jie tarsi „atpažįsta“ sodų formos sakralumą“, – aiškina M. Liugienė.

Dabar Vilniaus etninės kultūros centras siekia, kad sodų rišimo tradicija būtų įtraukta į UNESCO sąrašus. „Mūsų tikslas – kad UNESCO šiaudų sodus įtrauktų į Pasaulio paveldo sąrašą kaip kultūros paveldo vertybę. Tam reikėjo, kad sodai atsirastų nacionaliniame Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvade. To pasiekėme. Dabar sodai turėtų būti teikiami UNESCO. Tai – valstybės prerogatyva“, – pasakoja M. Liugienė.

Ji svajoja, kad ateityje būtų įkurtas ir šiaudų sodų muziejus. M. Liugienė įsitikinusi – toks muziejus tikrai trauktų užsieniečius.

Kada šiaudų sodai atsirado Lietuvoje – nežinoma, nes labai trūksta šios srities istorinių tyrinėjimų. M. Liugienės įsitikinimu, sodai Lietuvoje tikrai buvo dar iki Kalėdų eglučių paplitimo XIX a. pradžioje. Sodai figūruoja ir liaudies dainose.

Šiaudas – trapi medžiaga, ir kūriniai iš jos paprastai ilgai neišlieka, o restauruoti juos – ypatingai sudėtinga. Seniausias sodas saugomas Lietuvos nacionalinio muziejaus fonduose, ir jo amžius yra apie 100 metų.