Lynoja. Neįtikėtinai šiltas spalio lietus plauna klevų geltoną šviesą, mirkdo šermukšnių kekes. Rudens spalvų švytėjimas blėsta, sugrįžta į žemę visa, kas pavasarį pumpuru skleidėsi. Drėgmė smelkiasi į kūną. Visi, kas gyvas, ieško šilumos ir jaukumo.
Grįždama iš parduotuvės stabteliu prie miestelio turgavietės. Petražolės, svogūnai, bulvės, obuoliai… „Pirk prekę lietuvišką“, – suskamba reklamos žodžiai. Apžiūrinėju obuolius. Anąkart nusipirkau. Parduodanti bobelė patikino, kad skanūs. Už kilogramą prašė nedaug – tik 50 centų. Parsinešusi paragavau – rūgštūs, laukinukai. Nemanau, kad apgavo. Žmogui gal labai tų pinigėlių reikėjo, juk nebūtų kiurksojusi šiaip sau.
Šiandien dėmesį patraukia vilnonės kojinės. Močiutė primezgusi visokių dydžių, visokių spalvų. Paprastos, kaimietiškos, grubaus mezgimo, bet tikros vilnos, šiltos. „Po kiek?“ – vartau apžiūrinėdama, mintyse matuodama, kam kurios tiktų: anūkėms į Airiją pasiųsiu spalvingesnes, sau – ne tokias margas. „Tos mažos – po 5 eurus, didelės –7 eurai“. Noriu paklausti, kodėl taip pigiai, bet susilaikau, klausimą pasuku kitaip: „Tai ar Jums apsimoka darbas? Vilnoniai siūlai kiek kainuoja!” Močiutė šypsosi akimis: „Šis tas lieka“. Pasitaiso skarelę, žilą plaukų sruogą paslėpdama. „Jau daugiau nebenumegsiu – akys nusilpo. Varau iš įpratimo, nežiūrėdama, pačios rankos dirba“.
Nepaklausiu, kiek per savo amželį kojinių numezgė. Ryšulėly, matau, turi ne tik kojinių: pirštinės, kepurės, šalikai… Močiutė norėtų pasikalbėti, išsipasakoti. „Žinai, vaikeli (kas ir kada mane vaikeliu pavadino? Nebeturiu mamos…), nunešiau numezgusi savo daktarėlei, tai toji nuo kėdės pašoko, apkabino. Mokytas žmogus, daktarė, o apkabino. Septynių eurų juk nepaduosi, o čia – daiktas, ne gėda paduot“. Sureaguoju jautriau nei reikėtų, vos susilaikau neapkabinusi –taip labai ji man primena mamą. Išeina mūsų gerosios mamos, močiutės, į rudenio žemę sugrįžta jų darbščios rankos. Laiku neapkabintos, nepaglostytos…
Grįžtu pro kiemus, pro konteinerius – trumpinu kelią. Iš vieno kažkoks neaiškus bildesys sklinda. Nepaisydama smarvės prieinu arčiau: po puvėsius, išmatas kuičiasi susivėlusi žmogysta – ieško butelių, į mane nekreipia dėmesio, dirba savo „darbą“. Kasdien prie konteinerių matau nuolatinių „ieškotojų“, „patikrinančių“ šiukšliadėžių turinį, pavartančių lazda ar rankomis šiukšles pasklaidančių. Bet kad pačiame konteineryje kuistųsi… Daugiausia – pusamžiai vyrai, išpurtusiais veidais, sulipusiais plaukais, iš tolo dvokiantys „dugnu“ – žmogaus žmogiškumo dugnu. Kaip jame atsiduriama? Kodėl Lietuvoje jų tiek daug?
Kokios priežastys pastūmėja žmogų nusiristi į paraštę? Sveiki, galintys dirbti ir užsidirbti – kodėl pasirenka tokį gyvenimo, o gal greičiau – išgyvenimo būdą? Tik nesakykite, kad čia nedarbas kaltas. Darbo yra, tik dirbančių prisišaukti sunku: pataisyti varvantį čiaupą, vonioj plyteles pakeisti… Nerandu tokio, kuris smulkius darbelius norėtų dirbti: vieniems per menkas „navaras“, o kiti nesugeba. Nesugeba kantriai megzti, siūti, plyteles klijuoti, elektros jungiklį pakeisti. Buvo laikas, kai pakako bedarbio pašalpos, o dabar jau kitaip nebegali – rankos dreba nuo pigaus alaus…
Kaip rudenio lapai, lietaus ir vėjo nublokšti ant grindinio, praeinančio laiko mindomi, nes patys save, savo žmogiškąjį orumą kasdien trypia. O juk turėjo pasirinkimą – nusimegzti gyvenimo kelią, tegul gruoblėtą, tegul neįmantraus rašto, bet šiltą ir jaukų.
Sulaukėję obuoliukai turgaus prekeivės krepšyje…
Liūdni sulaukėjusios obelaitės obuoliukai.
Kiek Vilniuje ir kitur tokių yra – vienur kaimo vietoje miestas „pasisėjo”, kitur – buvę medinuko savininkai atsisveikino su savo sodu, nuo vaikystės juos auginusiu, lepinusiu, ir emigravo. Nebegrįžta. Gal net tą medinuką su sodu koks NT nusipirko, bet kol kas jame nieko nestato, todėl namukas jau visai įlūžęs ir sulinkęs, o obelaitės liūdnai šakas su vaisiais svarina.
Nebemato jos dovanų ją švelniai rūpinęsis jos šeimininkas, nebesurenka obuolėlių iš po obelaitės… O obelaitė vis labiau suvargusi, vis labiau laukėja… Juk ir aš, štai taip viena vidur lauko palikta, sulaukėčiau…
Dar vis laukia, vis dar tikisi tokia gražuolė obelaitė mūsų rajone, daugiabučio palangėje… Paėmiau vieną, paragavau – vis dar išsaugojo skonį, rodantį nepaprastai geros, visko turtingos veislės ją buvus… Tik – šiandien jos niekas neapkasa, nepatręšia, nepalaisto per sausras, nenugeni, nenudžiugina jos, pavasarį, kai visa elegantišku žiedų debesėliu apsigaubia, jos grožį girdamas, šalia jos vakarodamas, žiedų kvapą giliai įkvėpdamas, o rudeniop obuolėlius triaukšdamas ir net čepsėdamas nuo tokio gardumo ir pasipylusias sultis nuo smakro ir veidų šluostydamas…
O apie kojines.. tai atskira tema.
Dėkui, Žemyna, už tokį jautrų komentarą- vaizdelį apie sulaukėjusią obelėlę…Graudžiai, lyg apie žmogų…
Dėkoju, kad ir tamsta jas taip jaučiate!
Taip daug kur Vilniuje tas vaizdas širdį spaudžia – kad ir laukiant Kalvarijų g. stotelėje „Pramogų arena” – čia pat medinukas su sodu palangėje gedi… Ir Viršuliškėse. Kur tik tokių nėra…
Dievinu namų darbo raštuotas pirštines, mėgstu pasilepinti namų darbo vilnonėmis kojinėmis, ypač, kai geros mezgėjėlės kokybiškai numezga kojinės kulną. Atsiverčiu tekstą, kad pasiskaityčiau, pasimėgaučiau, o ten apie turguje nupirktus obuoliukus. Tai ir prisiminiau ilgai širdyje nešiotą vaizdą ir jausmą.
Dėkui Jums . Regina
O aš va jau primezgiau,išsiuvinėjau,prisiuvau kalną visko ir galvoju apie eilinę personalinę parodą.
Šitaip paįvairinu savo gyvenimą.Skubu gyventi ir gailiuosi,kad laiko lieka vis mažiau.
Kokios gražios ir matosi, kad šiltos kojinės.