Nemuno ir Neries upių santakoje statomų Krepšinio namų vietoje atliekami archeologiniai tyrimai, kurių metu rastas XV a. pradžiai priskiriamas lobis – Vytauto denarai bei Prahos grašiai. Beveik 62 gramus sveriantis lobis atiduotas į Kauno miesto muziejaus rankas.
Tyrimų vadovas, archeologas Algirdas Žalnierius teigia, kad aplinkybės, kuriomis surastas lobis, buvo atsitiktinės: „Pavienių pinigų, ypač atsiradus metalo ieškikliams, pavyksta aptikti gan daug, tačiau tokį lobį mano komandai pavyko aptikti pirmą kartą.“
Praeitais metais rekonstruojant Laisvės alėją buvo rastos 350 puodynėje užkastos Žygimanto Augusto laikų monetos. Pasak A. Žalnieriaus, šiuos lobius skiria daugiau nei šimtas metų – Laisvės alėjoje rastas lobis mena XVI a., o Kauno santakoje – dar ankstesnį.
„Šis lobis priskiriamas XV a. pradžiai. Lobį sudaro Vytauto denarai bei Prahos grašiai. Vytauto denarai kaldinti iki Vytauto mirties (1430 m.), o Prahos grašiai kaldinti Čekijos karaliaus Vaclovo IV valdymo metais (1378–1419 m.). Iš viso rasti 52 Vytauto Didžiojo denarai bei 19 Prahos grašių. Numizmatai Prahos grašius prilygina dabartiniams Amerikos doleriams – Prahos grašiais atsiskaityti buvo galima didžiojoje dalyje Europos.“
Spėjama, kad iš Prahos grašių buvo kaldinami Vytauto denarai. Kauno santakoje surasti grašiai vėlyvi – lengvesni ir ne tokio gryno sidabro kaip ankstesni jų pirmtakai.
Lobį surado archeologams padedančio Metalo ieškiklių naudotojų klubo (MINK) narys Jevgenijus Lauras (Laurs).
Lobį priėmęs Kauno miesto muziejus džiaugiasi naujais eksponatais ir jau ruošiasi juos pristatyti visuomenei. „Tai pirmasis tokios vertės lobis, atkeliavęs į muziejaus fondus. Mūsų pareiga ne tik užtikrinti tinkamas saugojimo sąlygas, kad lobis išliktų nepakitusios būklės, bet ir garantuoti šios muziejinės vertybės prieinamumą visuomenei. Šiuo metu vykdomi lobio skaitmeninimo darbai ir netrukus parengta informacija bus visiems prieinama LIMIS sistemoje. Be abejo, ateityje, lobis bus eksponuojamas ir muziejaus ekspozicinėse erdvėse“, – teigia Kauno miesto muziejaus vyr. fondų saugotoja Jurgita Adomaitienė.
![Diržo krepšys. XIV a. pab. – XV a. pr. Oda. Matmenys: aukštis apie 18,5 cm, plotis apie 20,5 cm, storis apie 2,5 cm. Blaževičius P. [ir kt.], Vilniaus Žemutinės pilies valdovų rūmai. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmų rytinio korpuso šiaurinio priestato archeologinių tyrimų 2003, 2006–2007 m. ataskaita, radinio inv. Nr. O1](https://alkas.lt/wp-content/uploads/2025/09/gal_9914_55907m-120x86.jpg)
Oi, kaip gerai! Tai aš akurat prieš kelias dienas jį pamečiau.
Laukiu paskambinant – nurodysiu, kada ir kaip galėsite man jį grąžinti. 🙂 Ir kruopščiai ieškokite toliau – dar toks pilnas prikimštas odos maišiokas turi būti. Su mūsų inicialais.
Laukiu paskambinant, prašyčiau negaišti.
Ek, nebebėr mūsų senučiuko giminaičiai. Visiškai pamišęs įv. istorijos faktams buvo, tiek visko bet kokiu Europos faktų atmintyje nešiojo… Nesusilyginti su juo dvaro ir TV pop-istorikams.
Puikus pavizdys to ,kas nutinka gryniems pinigams kai nesinaudoji E-Bankininkyste.
🙂
+!!!
Tarytum kitaip su pinigais banke laikomais 🙂
Atvejis iš mano artimų žmonių patirties. Mirė sena sena tetulė – netekėjus, bevaikė. Testamento nėr – sąskaitą banke paveldėjo jos seserys ir pasidalino. Po mirties praėjus ar ne metams – tos tetulės adresu atėjo popierinis laiškas iš banko, Lietuvoj mažiausiai girdėto – prašo patikslint kažkokius duomenis. Seserys čiupo visus dokumentus ir – į tą banką. Pasirodo senoji ir ten turėjo sąskaitą, apie kurią giminės nė nenutuokė, o joje – ne du ir ne trys šimtai…
Tik atsitiktinumas, kad tas laiškas pasiekė seseris, nes velionės bute visai kiti žmonės gyvena – nedaug trūko klad būtų išmetę.
Kiek šitaip pinigų lieka bankuose..?