Kol naujasis aplinkos ministras Kęstutis Mažeika teikia nurodymus kur koks medis turi būti nukirstas, o koks paliktas, svarbioms aplinkos politikos sritims trūksta laiko. Viena iš tokių yra statybos, kurios apaugusios biurokratija, kontrolės imitacija ir korupcija.
Dideli pinigai, didelės problemos
„Big boys, big toys“, kaip pasakytų anglai, yra statybos! Statybų sektorius yra viena svarbiausių Lietuvos ekonomikos sričių, kurioje sukasi dideli pinigų srautai, daug suinteresuotų pusių ir silpna valstybės priežiūra. Prieš keletą metų žiniasklaida šiek tiek daugiau kreipė dėmesio į statybų išdavimo dokumentus, vykdymą ir pasimatė, kad kontroliuojančios institucijos perkrautos darbu, įrodinėjimas ir faktų konstatavimas reikalauja daug pastangų, o rezultatai minimalūs. Faktiškai kiekviename objekte galima surasti pažeidimų, o teisės aktų labirintai tokie klaidūs, kad bet kokie atvejai yra traktuojami įvairiai.
Ministrai keičiasi, vadovai irgi neužsibūna, o jokių kokybinių pokyčių statybų sektoriuje nematyti. Aplinkos politikos pareigūnai žadėjo suteikti daugiau viešumo statybų leidimų gavimo atvejams ir leisti virtualiai matyti pačias statybas. Visgi daugiau kalbų reikalai nepasistūmėjo. Statybos yra turbūt viena klaidžiausių sričių, kur būtinas politikų ir visuomenės dėmesys.
Jeigu yra atsakingų žmonių, kurie matuoja verslo įsikūrimo greitį, investicijų pritraukimą ar kt., tai statybų srityje karaliauja biurokratizmas ir popierizmas. Seniausiai visą procesą būtų galima perkelti į el. erdvę ir apskritai atsisakyti popierių. Visa sistema su matininkais, specialistais, registratoriais ir kontrolieriais turėtų keistis duomenimis ir nebevarginti gyventojų reikalavimais. Viską perkėlus į internetą, pasimatytų, kad geros dalies popierių ir pažymų visai nė nereikia.
Vos įdėmiau pažvelgus į bet kurią su statybomis susijusią procedūrą, aiškėja, kad tikrovė skiriasi nuo realybės. Jau ne kartą kalbėta, kaip butus pirkę žmonės formaliai apsigyvena „viešbučiuose“ ir „svečių namuose“, įmonės stato daugiabučius samdydamos su verslo liudijimais dirbančias brigadas ir daug kitų atvejų. Ministras tik pasidomėjo ūkininkų ūkių situacija ir paaiškėjo, kad ūkininkų daugiausiai yra Vilniaus regione, nes tai tėra landa pasistatyti namą supaprastinta tvarka.
Kam reikalingos fiktyvos pažymos?
Ne mažiau probleminė statybų dalis yra ir statybų užbaigimas. Norint teisiškai sutvarkyti statybų užbaigimą, valstybė reikalauja daugybės pažymų iš įvairių institucijų, o tai kainuoja. Neretas atvejis, kai faktinis statytojas ir statybų užbaigimo iniciatorius yra visai kitas asmuo. Kotedžai, namai ir butai Lietuvoje parduodami neužbaigti, taigi naujasis pirkėjas turi organizuoti teisinį statybų užbaigimą ir įregistravimą. Tada paaiškėja, kad yra neatitikimų, valstybinė sistema yra sudėtinga, bet veikia didžiulis tarpininkų būrys, kurie, pasak skelbimų, žada išspręsti „bet kokias problemas“. Paskaičius skelbimus, teisinis statybų užbaigimas „sutvarkomas“ už 1–3 tūkst. eurų.
Skelbimų autoriai žada, kad energetiniai sertifikatai bus išduoti, nors niekas nieko nematuos, garso kvalifikavimo protokolai „visada“ atitiks normas, ne bėda jei trūksta statybos vadovo ar kitų būtinų parašų ir t.t. Reiškinys jau toks masinis, kad skelbimų autoriai net nesislepia, kad „gamina“ fiktyvias pažymas.. Tai kam geriau nuo tokių butaforinių pažymų?
Akivaizdu, kad Aplinkos ministerija nevaldo situacijos, nes sistema iškreipta. Valstybė reikalauja daugybės pažymų, jas mielai kuria tarpininkai, o už viską moka gyventojai. Gal laikas būtų visą reikalą supaprastinti, atsisakyti perteklinio biurokratizmo ir pasitelkti išmaniąsias sistemas? Ar tokia betvarkė specialiai sukurta korupcijai klestėti? Kol ministras rūpinasi atskirais medžiais, gyventojai vargsta su pažymomis, kurios yra niekinės, nes dažnu atveju yra fiktyvios. Ministre, pasirūpinkit ne tik medžiais, bet ir žmonėmis!
Autorius yra Seimo narys
Reklama: automatinė technika vartams
Aš manau, kad žmonės ir patys galėtų pradėti daugiau įdėti darbo į statybas, ne tik kviesti meistrus ir viską patikėti statytojams. Yra pilna priemonių paprastam žmogui nesunkiai randamų ir galimų panaudoti, galima ir apsišiltinti namus lengva, gipso kartoną net iki keletos aukštų pasikelti.
Gal ir reikalinga revoliucija piniginiu klausimu, nes iš tikrųjų pačiam statantis, nuomojantis įrangą reikiamą, gaunasi gerokai pigiau negu pirkti iš statytojų.. Kiekvienas nori užsidirbti, bet čia jau per daug.
Mūsų tėtukas namą statė pats, kiek virš stalo paūgėjusius sūnus kartu veždamasis, tik krosnims sumūryti ir langus bei duris pagaminti meistrus pasisamdė.
Jaunystėje pas mus gyveno dzūkų šeima. Kai susitaupė tiek pinigų, kad galėjo susipirkti visas reikalingas medžiagas, vieną savaitgalį suvažiavo jų abiejų giminės, ir per vasaros savaitgalius 2 a. pastatas buvo sumūrytas (ir gal net vidaus įranga sutvarkyta?)
Kai giminė tokia gausi, joje visokių specialybių auksarankių būna. Juolab, jei berniukai auga nuo vaikystės tokiose talkose dalyvaudami (nors šiuo atveju ir merginų buvo). Taigi, statyti namus eiliniam giminės nariui jiems buvo įprastas atostogų ir vasarų leidimo būdas.
O dzūko (tikro, iš kaimo!) šaukiausi, kad patikslintų, ar visoje Dzūkijoje visas kaimas kaimynui namą renčia, ar tik dalyje, ar tai tik giminės daro? Kai kalbėjau su tais, kur nuo seno visas kaimas talkomis gyvena – ir namus pasistato, ir sėja, ir pjauna, neįsidėmėjau, iš kur jis.