Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus naujus mokslo metus pasitiks kviesdamas lankytojus į knygų pasaulį. Čia vyks ne tik atvirų durų diena muziejaus skaitykloje, bet ir bus atidaryta meninės knygrišystės paroda, pristatanti kadaise buvusį savaime suprantamą, o mūsų dienomis egzotika ir prabanga tampantį reiškinį – meninį knygos įrišimą. Parodos veikimo laikotarpiu vyks kūrybinės dirbtuvės, kurių metu parodos autorė kaunietė knygrišė Leonora Kuisienė mokys įsirišti natūralios odos viduramžišką užrašinę, raktų pakabuką-knygutę su asmeniniais inicialais bei miniatiūrą – palinkėjimų knygutę Kalėdų eglutei puošti.
Leonora Kuisienė – pamažu nykstantį knygrišystės meną puoselėjanti knygrišė, kurios kūrybą geriausiai apibūdina trys dalykai: profesionalumas, eksperimentas ir neoromantinė estetika. Puoselėdama tradicinės knygrišystės tradicijas, menininkė kartu tiesia naujus kelius ir šios šakos ateičiai. Pagrindinė L. Kuisienės veiklos sritis – konceptualioji eksperimentinė knyga, knyga-objektas, knyga-idėja, kurioje svarbiausia – minties raiška, jos fiksacija ir žiūrovus įtraukiančiame procese gimstančios interpretacijos. Vis dėlto ne mažiau svarbi menininkei ir tradicinė meistrystė. Net atitoldama nuo tradicinės knygos, ji išlaiko aukštą techninių knygrišystės subtilybių lygį, yra puikiai įvaldžiusi kone visas įmanomas knygrišystės ir meninės odininkystės atlikimo technikas: odos raukimą, karpymą, tonavimą, deginimą, auksavimą, ažūro, reljefų, kaltukų, odos skulptūrų, erdvinio odos formavimo technikas bei tradicinius knygų rišimo būdus ir įvairiausias jų interpretacijas. Įspaudams menininkė nenaudoja presuojamų klišių – viską iškala kaltuku.
Pagal savo pasaulėjautą knygrišė teigia besijaučianti gimusi XIX a., taigi ir jos pasirenkamos technikos bei kūrinių stilistika yra nelyginti ramus neoromantizmo dvelksmas skubančiame šiandieniniame pasaulyje.
Ši paroda Leonorai – jau ketvirtoji autorinė. Jos tema šįkart sukasi apie įkvėpimą ir įkvėpėjas – mūzas. Parodoje eksponuojamos knygos, vienaip ar kitaip susijusios su dieviškuoju įkvėpimu: nuo pirmojo kūrybos akto – žmonių sutvėrimo – iki lietuvių tautos genijaus M. K. Čiurlionio kūrybinio įkvėpimo apraiškų – įrištų dailininko ir kompozitoriaus natų ir laiškų žmonai Sofijai. Vis dėlto pagrindinis parodos leitmotyvas yra per devynis mėnesius įrištos knygos graikų mūzoms, gimusioms iš devynių Mnemosinės ir Dzeuso meilės naktų.
Savotiška įžanga į šį ciklą yra knyga „Įkvėpimas“, skirta trims seserims – pradinėms mūzoms, nuo kurių viskas ir prasidėjo: dainos mūzai Aoidei, praktikos mūzai Meletei ir atminties mūzai Mnemosinei – kanoninių mūzų motinai.
Viena kanoninių mūzų – Kaliopė. Ji – epinės poezijos ir mokslų mūza, kurios simbolis – vaškinė lentelė. Leonorai, kaip knygrišei, jis labai artimas, kadangi atverčiamos vaško lentelės knygrišystės istorijoje siejamos su atverčiamosios knygos pradžia. Graikai tokias lenteles naudojo VIII a. pr. Kr., o štai Sirijoje, Palestinoje, Mesopotamijoje tokios lentelės jau buvo naudojamos ir prieš tris tūkstančius metų. Kuriant šią knygą-objektą, panaudotas vienas sudėtingiausių odos apdirbimo būdų – viršelio centre esančios sferos erdvinis formavimas. Atvertus viršelį, randama vaško lentelė.
Graikų mituose pasakojama, kad Kaliopė turėjo du vaikus – Liną ir Orfėją. Pastarasis labai sudomino Leonorą savo kelione su argonautais pargabenti aukso vilnos. Menininkė įžvelgė tam tikrus simbolinius ryšius tarp Kaliopės, jos sūnaus Orfėjo ir argonautų. Kaliopė – epinės poezijos mūza, o „Argonautika“ – Apolonijaus Rodiečio epinės poezijos kūrinys, kurio vienas iš veikėjų yra Orfėjas. Todėl „Argonautiką“ Leonora taip pat įrišo greta mūzoms dedikuotų knygų, panaudodama deginto ir dažyto piešinio, ažūro, giluminių ornamentuotų įspaudų technikas. Knygos viršelyje – mitinis laivas, kuriuo argonautai plaukė pargabenti aukso vilnos. Kitaros garsais ir dainomis legendinėje kelionėje bangas raminęs Orfėjas yra žymiausias menų atstovas, ištobulinęs lyrą, na, o lyra yra elegijos mūzos Eratos simbolis. Taip parodoje ir mezgasi savitas sąsajų tinklas, kuriame eksponatai persipina tarpusavyje, sudarydami nedalomą visumą, nepaisančią nei pasaulėžiūros (viena dalis kūrinių atstovauja krikščioniškajai, kita – mitinei pasaulėžiūrai) skirtumų, nei laiko vienovės. Laikas čia tarsi iliuzija, kaip iliuzija yra ritinys, kurį L. Kuisienė sukūrė, pagerbdama istorijos mūzą Klio. Klio simbolis – pergamento ritinys, kurį galima sieti su knygos istorijos pradžia (tik viskas prasidėjo ne nuo pergamento, o nuo papiruso ritinio). Dėl to šiai mūzai dedikuota knyga ir yra tarsi ritinio iliuzija, po susuktu pergamento sluoksniu – ritinio šerdis kriptografas.
Muzikos mūzai Euterpei skirtą knygą puošia šios mūzos simbolis – dviguba fleita. Tragedijos mūzai Melpomenei ir komedijos mūzai Talijai L. Kuisienė įrišo bendrą knygą su tragedijos ir komedijos kaukėmis, o meninis knygos viršelio apipavidalinimas yra tarsi užuomina į Romos imperijos laikų amfiteatro pastatą.
Vienas netikėčiausių kūrybinių sprendimų parodoje – mūzai Polymnijai skirta knyga. Polymnija – lyrinės poezijos, šventų himnų bei iškalbos, taip pat ir geometrijos, meditacijos bei žemdirbystės mūza. Jai įrišti L. Kuisienė pasirinko sudėtingą Rubiko kubo formą. Galvosūkį sprendžiantis žmogus, anot menininkės, savo rimtumu tampa labai panašus į simbolinį susimąsčiusios Polymnijos vaizdavimą, o ir pati Rubiko kubo konstrukcija yra kubo – geometrinės figūros – formos, sudarytos iš daugelio mažų kvadratėlių.
Šokio ir chorinių himnų mūzai Terpsichorei įrišta knyga formatu ir apipavidalinimu panaši į „Adomą ir Ievą“, tik dekoruota ne pirmųjų žmonių, o arkoje stovinčia balerinos, kurios sijonėlis yra atskira knygelė, figūrėle. Kadangi šokis yra susijęs su judesiu, tai ant kiekvieno balerinos „sijonėlio“ puslapio esantys taškeliai, figūrėlei sukantis, kuria „judančio paveikslėlio“ įspūdį.
Ilgiausiai kurta ir daugiausia Leonoros jėgų pareikalavusi knyga yra skirta astronomijos, astrologijos ir geometrijos mūzai Uranijai, kurios simbolis yra gaublys. Tai sferos formos, labai sudėtingos struktūros kūrinys, kurį eksponuoti galima mažiausiai penkiais skirtingais būdais. Ant knygos lankų išdeginti zodiako ženklai. Kuriant šią knygą-objektą, panaudotas kalinėjimas, ažūras, odos deginimas. Turinys, tekstas čia tėra kaip dekoras. Tai citatos iš astronomijos knygų, žinynų, mitų apie dangaus kūnus. Anot knygrišės, šie tekstai nėra skirti skaityti. Jie rašyti per kalkę, kad būtų matomi abipus puslapio, taip perteikiant priešingų polių – „šiaurė-pietūs“, „rytai-vakarai“ – idėją.
L Kusienė šiai parodai įrišo ir porą menininko įkvėpimo rezultatų. „Kai tik pradėjau vaizduotis muziką, tai tuoj nuo pat pradžių įstrigo man melodija, nuo kurios jokiu būdu negaliu atitrūkti“, – apie apėmusį įkvėpimą 1908 m. lapkričio 28 d. rašė M. K. Čiurlionis žmonai iš Peterburgo. Ir iš tiesų, kas gi labiau tiktų atstovauti įkvėpimo apimtam menininkui Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rengiamoje parodoje, jei ne pats M. K. Čiurlionis? Parodoje eksponuojami L. Kuisienės įrišti M. K. Čiurlionio „Kūriniai vargonams: urtekstai ir faksimilės“, „Fuga b-moll fortepijonui: faksimilė ir urtekstas“ bei abejingų skaitytojų nepaliekantys „Laiškai Sofijai“.
Pradėkite mokslo metus su knygomis! Parodos atidarymas rugsėjo 6 d. 17 val., o lankyti ją galėsite iki 2020 m. sausio 5 d.
