Lietuvos miškininkų bendruomenė dar neužmiršo miškų valdymo reformos išvakarėse buvusios Aplinkos ministerijos vadovybės rengtos šmeižto kampanijos žiniasklaidoje pateikiant apie juos tikrovės neatitinkančius faktus ir skaičius. Tada daugiau kaip 3 tūkst. darbuotojų pasirašė po reikalavimu baigti juos juodinti, įžeidinėti ir užgaulioti niekuo nepagrįstais kaltinamais.
Deja, pastaruoju metu vėl pasigirdo priekaištų miškininkų bendruomenei dėl neva išvogto kažkokio mistinio milijardo, nors ir pripažįstama, jog galimybių tai įrodyti nėra. Remiantis kone vien nuojauta daroma prielaida, kad per visą Lietuvos nepriklausomybės 30 metų laikotarpį buvo totaliai sukčiaujama su visos valstybiniuose miškuose pagamintos ir parduodamos medienos apskaita, visi prekių ir paslaugų pirkimai buvo vykdomi užaukštintomis kainomis, o visi leistinose paklaidose dėl kokybės nurašyti sodmenys buvo parduoti „juodojoje rinkoje“.
Ar bent įsivaizduojama, kokia žala daroma sąžiningai dirbantiems miškininkams? Vienos pelningiausių šalyje veikiančių valstybės įmonių darbuotojų įdirbis nubraukiamos vienu Valstybinių miškų urėdijos (VMU) vadovo interviu. O juk per pusantrų metų vadovavimo laikotarpį tikrai buvo galima suprasti, kad ne visi darbuotojai vagys ir sukčiai.
Geri VMU 2018 m. veiklos rezultatai pasiekti ne vien vadovybės, bet visų darbuotojų pastangomis. Sudėtingu reorganizavimo, taupymo, nesuformuotų struktūrų laikotarpiu eiliniai regioninių padalinių darbuotojai, atlikdami dvi-tris nesančių kolegų funkcijas, negailėjo nei laiko, nei jėgų, kad 2018 m. VMU galėtų pasiekti rekordinių finansinių rezultatų.
Ir šiuo metu jie dirba padidintu krūviu, nes regioninių padalinių struktūros nustatytos minimalios, nors dauguma numatytų centralizuotai vykdyti funkcijų dar nėra centralizuotos. Vietoj padėkos už sunkų darbą darbuotojai įsukami į politinių žaidimų karuselę toliau diskredituojant miškininko profesiją.
Žinoma, kaip ir bet kuriame kitame sektoriuje pasitaiko piktnaudžiavimo atvejų, tačiau jei kaltieji yra išaiškinami, jie turi būti baudžiami. VMU turi gausią centrinę administraciją, kontrolės tarnybą, susitarimus su teisėsaugos struktūromis, yra visos galimybės išaiškinti padarytus nusikaltimus ir kaltininkus. Tik kad neretu atveju paskleista informacija apie darbuotojams pareikštus įtarimus vėliau nepasitvirtina, tyrimai nutraukiami, o darbuotojai grąžinami į darbą. Be to, tokie įvardijami pažeidimai, kaip vinių įkalimas į medžius, degalų vagystė iš miško technikos, kelio užblokavimas miškavežiui ar savavališko miško kirtimo faktas yra tikrai mažareikšmiai ir nieko neturi bendro su „pagrobtu milijardu“.
Dėl miškininkų autoriteto pažeminimo visuomenės akyse iš darbo ketina trauktis įžeisti darbuotojai, jaunimas – nesirinkti miškininko profesijos, todėl programuojama kadrų krizė visoje valstybinių miškų sistemoje. Bet gal tai ir yra kieno nors siekis? Nes juk Vyriausybėje turime ne vieną mažo viešojo sektoriaus faną: viską optimizuokim, o ar pasiteisins – ne mūsų rūpestis.
Autorė yra Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė.
Autorei belieka tik pritarti. Iš tikrųjų, dar nebuvo nė vienos valdžios, kuri tokiais brutaliais būdais būtų siekusi diskredituoti miškininkus. Na, ši valstiečių ir trąšininkų partija tikrai nesėdi rankų sudėjus. Sistemingai naikina Lietuvos miškus (gal pritrūko žemės savo veiklai), “reformuoja” iki ausų įklimpusias į “korupcijos” liūną miškininkų struktūras, jų tikslas svarbus – iškertant kuo daugiau miškų, pildyti biudžetą. Ne veltui šviesios atminties profesorius miškininkas Vaidotas Antanaitis (buvęs pirmosios nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos miškų ministras) pasakė – šitą valdžią reikia teisti…