Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejus bandomas paversti negyvu Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejus įkurtas 1990 m. buvusioje klebonijoje. Tai seniausias išlikęs pastatas Vilkijoje. Manoma, kad šiam namui yra per 300 metų. Jo sienos regėjo mums gerai žinomus lietuvių kūrėjus, tačiau ryškiausią pėdsaką čia paliko garsiausias lietuvių tautosakininkas ir etnografas Antanas Juška. Jo sukaupti lietuvių liaudies dvasiniai turtai ir šiandien stebina savo gausa. A. Juškos amžininkai mini daugiau nei 70 tūkst. senųjų lietuviškų žodžių žodyną, 7 tūkst. dainų dainyną, apie 2 tūkst. melodijų rinkinį, Vydūno ranka rašytus laiškus, Balio Buračo autografais paženklintas knygas, dešimtis raštais mirgančių audinių, skrynių, šimtus senosios buities rakandų. Kasmet čia vyksta tradicinės brolių Juškų dainų ir kalendorinės šventės, rengiamos parodos, susitikimai su įdomiais žinomais žmonėmis. (krmuziejus.lt žinia).
Šiame pastate buvo ir sėdėjo Vydūnas, Salomėja Nėris, Vincas Mykolaitis-Putinas, kalbininkas Kazimieras Jaunius, lankėsi Vaižgantas. Vėliau lankėsi ir prezidentas Valdas Adamkus, Zita Kelmickaitė ir kitos garbios asmenybės. „Neradau, kad čia būtų apsistojęs koks nors nemalonus žmogus“, – kalbėdamas apie A. ir J. Juškų etninės kultūros muziejų, sakė jo kūrėjas ir buvęs direktorius Arūnas Sniečkus.
Deja, kai į Kauno rajono savivaldybę atvyksta garbūs svečiai, į Vilkiją, kažkodėl jie nenukreipiami, nors pasauliui ji yra unikalus ir analogų neturintis reiškinys. Net garsus saksofonininkas Petras Vyšniauskas čia, aidinčiame „kamino“ kambaryje, darė CD įrašą.
O dabar prie esmės. Daugiau kaip trisdešimt metų minėtame muziejuje dirba visai Lietuvai gerai žinomas medžio drožėjas-skulptorius, buvęs muziejaus direktorius, dabar banaliai pervadintas renginių organizatoriumi, A. Sniečkus. Daugiametės vietinės vietos valdžios spaudimu jis buvo priverstas atsisakyti direktoriaus pareigų.
Jo paties rankomis išpuoselėta sodyba yra gausiai lankoma lankytojų. Muziejus dirba nuo ryto iki vakaro – taip yra palaikoma autentiška dvasia. Būtent taip, kaip darė šviesios atminties tėvas Stanislovas Paberžėje – durys atviros visiems.
Galima suprasti, kad susidorojimas su A. Sniečkumi – visuomenėje gerbiama asmenybe buvo ir yra lėtai vietos valdžios vykdomas planas. 1987 metais tuometinė Kauno rajono valdžia ieškojo žmogaus, kuris galėtų gyventi Juškų sodyboje ir padaryti ją gyvą, nuolat būdamas namuose. Tokia idėja, kaip bebūtų keista, buvo iškelta.
Sodyba turi būti gyva profesionalo ir mylinčio kraštą žmogaus pastangomis. Atsirado A. Sniečkus, kuriam buvo skirtas mažas kambariukas gyventi ir dirbti tautai. Jis ten gyvena iki šiol: jau ir žili plaukai glosto smilkinius, raukšlės puošia veidą, tačiau stengiasi. Tiesa, sausio mėnesį jam teko išgyventi ir širdies ligą, kuomet vėl buvo sujudintas vietinės valdžios, žodžiu, stipri asmenybė palūžo.
Laimei, dabar Arūnas Sniečkus sveikas ir energingas, tačiau gyvena nuolatinėje nežinioje. Prisidengiant jau nebegaliojančio, 1997-06-26 – 1999-03-15 redakcijos (!), LR Muziejų įstatymo nuostata, kurioje teigiama, kad „[m]uziejaus steigėjas kontroliuoja muziejaus veiklą, kuri atsako už finansus, materialinę bazę, kvalifikuotų specialistų bei tinkamas muziejaus funkcijoms atlikti patalpas“, Kauno r. valdžia jam nuolat liepia apleisti muziejaus patalpas ir išeiti.
Liepia išeiti, nepaisant viso jo įdėto uolaus darbo muziejaus veikloje, apie kurį yra sukurtas net dokumentinis filmas.
Arūnas garsėja kaip uolus brolių Juškų paveldo puoselėtojas, įdėjęs labai daug pastangų, kad Vilkijoje, buvusioje senojoje klebonijoje, atsirastų A. ir J. Juškų etninės kultūros muziejus.
Prieš 24 metus įkurto muziejaus puoselėtojas ir kiekvieno šio nepaprasto muziejaus eksponato kūrėjas Arūnas su didele meile ir užsidegimu nuo pirmos minutės pasakojimu pavergia klausytoją taip, kad visi žemiški rūpesčiai ir reikalai kaip juodi varnai nuskrieja nuo sielų ir viduje tampa lengva, šviesu ir gera.
Šį antradienį sunerimusių visuomenės atstovų dėka lankiausi A. ir J. Juškų etninės kultūros muziejuje tikslu išsiaiškinti situaciją ir padėti gerb. Arūnui ir Vidai Sniečkams.
Po Arūno išsakytos kalbos padariau tik vieną išvadą – tai brutalus, šiurkštus ir nekompetentingas vietos socialdemokratų valdžios sprendimas pasityčioti ir, pritaikant minėtas negaliojančias Muziejų įstatymo nuostatas, atsikratyti ir iškeldinti ne tik Kauno rajonui, bet ir visai tautai nusipelniusį, Juškų sodybą prikėlusį bei visą gyvenimą tam atidavusį Arūną su žmona.
Svarbiausia, kad kuklumu ir paprastumu pasižymintys žmonės nebando kovoti su vietos valdžia, o jų darbus ir nuopelnus matantys visuomenininkai kreipėsi su prašymu, kad būtų galima išsaugoti muziejaus unikalumą.
Gerbiamas muziejininkas Arūnas su žmona visus sukurtus savo su meile puoselėtus kūrinius paliks muziejui, jiems jų nereikia: „juk visa tai skirta Lietuvai“, – taip sako jie. Gaila, kad visi eksponatai muziejaus darbo valandomis nebeturės gyvybės. Liūdna, nes čia žmonės atvažiuoja ne tik iš Lietuvos, bet ir iš viso pasaulio.
Žmonėms tai patinka. Patinka, kai kvepia ne tik drožlėmis, bet ir vakariene, nes visa tai atspindi tikrovę, kuri buvo senovėje, tačiau gyva dabartyje.
Tokia ir buvo šios unikalios sodybos idėja. Ten dirbantys muziejininkai neskaičiuoja darbo valandų ir priima lankytojus net ir vėlyvais vakarais. Suprantama, kad iškėlus muziejaus puoselėtojus nebeliks autentiškumo ir muziejaus pirminės idėjos.
Visi tikime, kad vietos valdžia gali priimti teisingą sprendimą ir išsaugoti analogų neturinti muziejų. Svarbu pabrėžti, kad naujasis muziejaus vadovas, kuris, beje, neturėjo jokių priekaištų sodybos puoselėtojams, didžiavosi ir gyrė muziejų bei Arūną su žmona visiems atvykstantiems, pats parašė skundą Kauno rajono valdžiai.
Savo noru ar spaudžiamas – nežinia. Nepaisant pagyrų, yra liepiama išeiti, suteikiant nedidelį, vos 34 kv. m., socialinį būstą. Šitokio pažeminimo tautos šaukliai turbūt net sapne nėra susapnavę. Už visą triūsą, už indėlį Lietuvos kultūrai – marš į socialinį būstą.
Galima būtų rašyti ir rašyti, bet viena aišku, kad Lietuva dar turi mokytis ugdyti sąmoningumą, gerbti žmones, ypač tuos, kurie dirbo visą gyvenimą ne savo, o Lietuvos naudai. Šio reikalo negalima taip palikti. Dėkui visuomenei, kuri sureagavo.
Kviečiu žinomas kultūros pasaulio asmenybes bei kitus kultūrą mylinčius žmones nebūti abejingiems ir sekti šį, galimai, ruošiamą A. ir J. Juškų gyvos sodybos sunaikinimo projektą.
Prašau visuomenės padėti. Čia tas pats, lyg bandyti iškelti a. a. tėvą Stanislovą iš Paberžės svirno, kur yra sukaupta didelė bažnytinio paveldo kolekcija, su atviromis durimis vaikams ir žmonėms taip, kaip dabar yra analogų neturinčioje A. ir J. Juškų sodyboje.
se tau kad nori…. valdininkeliams jau ir cia kisti nagus prireike. sarmata, kitaip nepavadinsi. idomu butu suzinoti, kas toks tas ‘..naujasis muziejaus vadovas, kuris, beje, neturėjo jokių priekaištų sodybos puoselėtojams, didžiavosi ir gyrė muziejų bei Arūną su žmona visiems atvykstantiems, pats parašė skundą Kauno rajono valdžiai..’? pavarde jis turi manau. tauta turi zinoti savo ‘didvyrius’ vardais, pavardemis, veidais…
Sniečkai yra ne tik muziejaus kūrėjai, bet ir tapę jo neatimama dalimi. Kaip ir Buities muziejuje gyvybingumą suteikia ten būnantys darbuotojai, o ne manekenai aprengti tautiniais drabužiais. Sniečkus iškėlus muziejus liks negyvas, nesaugomas, ir, greičiausiai, bus sunaikintas ir sudegintas kaip Miškalaukio kaimo pradinė mokykla, nors apie tai buvo įspėta rajono savivaldybė ir asmeniškai pats Makūnas. Kas tada atsakys, ar darbo valandas atsėdėjęs direktorius? O gal reikėjo saviškius įdarbinti, sukurti etatus ir buhalteriui, valytojai ir dar galas žino kam. Gerbiamas Arūnai, stiprybės Jums šiuo negandų laiku, nes kartais būna, kad protas nugali ir politikierius…
Tikresnio lietuvio ir nuoširdesnio žmogaus , kaip Arūnas nėra. Tie ,kurie bando paniekinti šito žmogaus padarytą darbą Lietuvai , tautai ,bandydami jį pažeminti – yra paprasčiausi parazitai. Kviečiu visis įmanomais būdais išreikšti paramą Arūnui Sniečkui.
Kviečiu pasirašyti!
https://www.peticijos.lt/visos/75207/palikite-antano-ir-jono-jusku-muziejuje-jo-puoseletojus-aruno-ir-vidos-sniecku-seima/?fbclid=IwAR3xR93SdsY8zo2iicsqEN_Ah_6tONqJAVrx5RDnFsZnuJacwueNOaVIR1I#signed
Tokį tekstą buvau išplatinusi facebook’o platybėse prieš mėnesį – kovo pirmoje pusėje – po apsilankymo Juškų muziejuje… nes grįžau namo su nuoskaudos ir nevilties jausmu… Paskelbiau, sujudo pažįstami ir nepažįstami, bet tą kartą išsigando p.Vida … dėl vyro sveikatos… o be to muziejaus kūrėjai nenori konfliktuoti su “sprendžiančiais”… ir “ieškoti kelių”… jie tiesiog ne tokie.. be to ta pašlijusi p.Arūno sveikata… Ištryniau tada savo tekstą iš socialinio tinklo ir dar labiau pasidarė liūdna ir neišmatuojamai skaudu… dėl mūsų… tokioje Lietuvoje.. negera ir dabar. Bet kadangi prieš Šv. Vėlykas pradėta viešai kalbėti apie kūrėjų ir !Muziejaus likimą, skelbiu mėnesio senumo tekstą vėl:
A. ir J. Juškų muziejui Vilkijoje reikalinga žmogiška ir pilietinė parama!!!!!!!
Tai nuostabi vieta dvasinei atgaivai – jei kas nebuvote, būtinai apsilankykite — b ū t i n a i – apsilankę, viską pajusite!!!!
O kas esate buvę ir pajutę ryšį su šia oaze, pasakykite, ar reikia tokių vietų mums šioje padangėje, net jei jos netelpa į dabartinius biurokratinius rėmus – ar reikia?! Ar Lietuva gali sau leisti prabangą turėti tokią vietą????? Matau, kad žmonės, kurie užaugino šią vietą per 30 metų “nuo nulio”, jų muziejų puoselėjantis gyvenimas, paprasčiausiai jų pačių gyvenimas dabar “kaba ant plauko” – sakau, nes lankiausi čia prieš porą dienų… Jokie patriotinių paskatų vedami susitarimai ir žodiniai pažadai (1990 metų pradžia!!!) .. nebeturi žmogiškojo veido, praranda galią ir prasmę, apsineša šios dienos valdiškomis dulkėmis, juos kaip audinį suėda “sistemos kandys”. Jei kas lankėtės nesenai, suprasite apie ką kalbu, jei senokai nebuvote — ..patikrinkite tos vietos ir jos šeimininkų “pulsą”….
Nepažįstu jūsų visų, kurie mylite šią vietą, bet jaučiu ir žinau, kad branginančių ir vertinančių šią vietą žmonių tikrai yra – gal laikas susivienyti kaip šį muziejų vertinančiai bendruomenei ir padėti muziejui ir jį puoselėjančiai šeimai … pirmiausiai turiu omenyje moralinę ir žmogišką pagalbą…
Turime (dar kol kas turime) vienintelį GYVĄ muziejų, kurio vertę kuria jame gyvenantys ir 30 metų savo lėšomis jį puoselėjantys šviesuoliai Arūnas ir Vida Sniečkai.
Tie, kas kada nors lankėsi “A.ir J. Juškų muziejuje” Vilkijoj, žino, jog tik šių žmonių rūpesčio ir begalinės meilės tautos istorijai dėka iki mūsų ateina suvokimas, kokį didingą ir prasmingą darbą mūsų etnokultūros išlikimui kadaise nuveikė broliai Juškos.
Gyvieji muziejai (muziejai, kuriuose nuolat gyvena jų puoselėtojai) Europoje yra palaikomi, remiami, vertinami. Tačiau jų yra vienetai. Tokio muziejaus dirbtinai nesukursi, “idėjinių idealistų” nenusamdysi už pinigus (bandymas Gyvą muziejų sukurti Rumšiškėse, nepavyko).
Turėdami tokį unikalų muziejų, neleiskime nelanksčiai, trumparegiškai valdžios sistemai jo sunaikinti.
Prisiminkime Orvidų sodybos likimą…
Nebeliks žmonių, nebeliks ir vietos dvasios, gyvos istorijos.
Manau, kad šis muziejus – vienintelis Gyvas muziejus Lietuvoje – turi būti išsaugotas būtent toks, kaip mes jį pamilome- žmogiškas, neformalus, su jį kuriančiais šeimininkais Arūnu ir Vida.. Labai tikiuosi, jog atsiras ir daugiau panašiai manančių geros valios žmonių.
Kreipiuosi į Kauno rajono savivaldybės merą ir tarybą. Palikite šį muziejų gyvą. Arūnas ir Vida Sniečkai, puoselėję šį muziejų daugiau kaip 30 metų, nėra amžini. Nei šio namo, nei jame esančių eksponatų, kurių didelę dalį patys ir sukaupė, jie “neprichvatizuos” ir į anapus jo nenusineš. Tačiau kol jie dar yra tarp mūsų, kol jie patys taip nuoširdžiai atlieka savo pareigas, išsaugokime jiems nuoširdžią padėką. Išmesti juos į “socialinį būstą” būtų pasityčiojimas iš ilgamečio Lietuvos kultūros puoselėtojų darbo.
Kaip anais, taip ir šiais laikais kultūros darbuotojai tėra ,,voniučaja inteligentskaja proslojka”. Ir algos jiems tokios numatomos, kad kuo mažiau kas ryžtųsi už tokias dirbti, o paskui iš ubago pensijos gyventi.