V. Valiušaitis. Istorijos riteris, vardu Augustinas

Lotyniškos kilmės vardas Augustinas reiškia „didis, didingas, vertas pagarbos“. Šis vardas, žinoma, pirmiausiai siejasi su šventuoju Augustinu (354-430), vienu iškiliausių krikščionių mąstytojų, didžiuoju katalikų bažnyčios teologu ir mokytoju, kurio minčių poveikis vėlesniems laikams nėra išblėsęs iki šiol.

Nors šv. Augustinas turi nuopelnų ir istorijai, ypač teologiškai aiškinant žmonijos istoriją veikale „De civitate Dei“ (Dievo miestas), kur parodoma per amžių amžius trunkanti žemiškos valstybės (civitas terrena) ir Dievo valstybės (civitas Dei) kova, šis rašinys yra ne apie tą Augustiną. Nepaisant to, su garsiuoju Hippo vyskupu jis turi bendrų bruožų, būdingų krikščionims, ir taip pat, kaip ir šventasis, yra „vertas pagarbos“.

Pagarbos – už ištvermingą įsipareigojimą Tėvynei, kurios neužmiršo, nors turėjo palikti ją būdamas dar kūdikio amžiaus drauge su tėvais, ir už atliktus svarius darbus Lietuvos istorijos baruose, nagrinėjant ypač sudėtingą, daug prieštaravimų keliantį pirmosios bolševikų ir nacių okupacijų (1940-1945) laikotarpį.

Tai – dr. Augustinas Idzelis (1942-2018), per anksti mus palikęs nuostabus žmogus ir talentingas istorikas.

Dar praėjusių metų (2018) pavasarį skambinau telefonu dr. A. Idzeliui į Čikagą, teiravausi ar jis sutiktų atvykti į Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje rengiamą Adolfo Damušio politinių dienų konferenciją? Žinojau, kad turi sveikatos problemų, bet 2017 m. rudenį sutikas ateitininkų sendraugių konferencijoje Dainavoje, Mičigano valstijoje, kur abu skaitėme paskaitas, atrodė žvaliai, energingai, nebuvo panašus į ligonį. Telefoninio pokalbio metu sakė, kad atvykti norėtų, bet skirsti į Lietuvą „dar per anksti“, reikia pirmiau „iki galo susitvarkyti su sveikatos svyravimais“.

O tie „svyravimai“ jam pasireiškė irgi gana netikėtai. Dr. A. Idzelis buvo pakviestas skaityti pagrindinę paskaitą metais anksčiau, 2017-aisiais, vykusioje LNB Adolfo Damušio politinių dienų konferencijoje. Jau buvo nusipirkęs bilietą ir lipo į lėktuvą skristi į Vilnių, tačiau kelionę turėjo nutraukti ir pasilikti Čikagoje. Savo paskaitą „Dr. Adolfas Damušis – rezistentas ir istorijos gynėjas“ įskaitė ir perdavė internetu [1].

Ir štai, 2018 m. spalio viduryje – skaudi žinia iš Čikagos: dr. Augustinas Idzelis – istorikas, teisininkas ir geografas, – mirė spalio 14 d. Sugar Grove, IL, sulaukęs 76-erių, ir palikęs nuliūdusius žmoną Reginą Idzelienę (Pliodžinskaitę), sūnų Mindaugą su žmona Maria, sūnų Aidą su Simona Šifmašar  (Simone Schiffmachar), sūnų Vytą, vaikaičius Sofią ir Adrianą, seserį Teresę Beržinskienę (Idzelytę), daug dukterėčių, sūnėnų, bičiulių ir draugų, mylėjusių jį, gerbusių bei vertinusių už kilnaus žmogiškumo savybes bei neeilinį savo srities profesionalo talentą.

Man teko asmeniškai susipažinti su Augustinu 2010 m., kai su kūrybine grupe vykau į Jungtines Amerikos Valstijas rinkti medžiagos dokumentiniam filmui „Pavergtųjų sukilimas“[2]. Jo premjera įvyko 2011 m. birželio 22 d. Vilniuje, minint 70-ąsias 1941 m. birželio 23-osios sukilimo metines. Svarūs ir brandūs dr. A. Idzelio komentarai buvo svarbi to filmo dalis.

Filme tačiau panaudota buvo tik nedideli mūsų ilgo ir plataus pasikalbėjimo fragmentai. Visą jį iššifravau ir dviem dideliais straipsniais paskelbiau dienraštyje „Lietuvos žinios“ [3]. Vėliau straipsnį persispausdino dar keli kiti interneto portalai [4].

Matyt, jis buvo vertas dėmesio: dr. A. Idzelis gal pirmąsyk taip ryškiai atkreipė į save dėmesį Lietuvoje ne vien drąsiu, argumentuotu ir įtikinamu prieštaringai vertinamo istorinio laikotarpio traktavimu, bet ir ekspresyviu, išraiškingu, įtraukiančiu, stačiai uždegančiu pasakojimo stiliumi.

Po šios publikacijos susilaukiau daugelio teigiamų skaitytojų atsiliepimų ir nuostaba persmelktų klausimų: kas tas Idzelis, iš kur jis atsirado, nieko anksčiau apie jį nebuvo tekę girdėti?..

Turėjau pripažinti, kad ir man tai buvo nemenkas atradimas. Anksčiau buvau tik girdėjęs, kad Amerikoje yra istorikas, kuris labai gerai įsigilinęs į pirmosios bolševikų ir nacių okupacijų laikotarpį, buvau skaitęs gal tik vieną kitą jo straipsnį Amerikos lietuvių spaudoje, tačiau asmeniškai nepažinojau ir neturėjau supratimo koks tai įdomus žmogus bei kvalifikuotas savo srities profesionalas.

Augustinas turėjo didelį talentą pasakoti. Jo būtum galėjęs klausyti ir klausyti. Negalėdavau atsistebėti kiek daug mažai žinomų ir istorijos apyvartoje nefigūruojančių detalių jis žinojo! Jo šaltiniai buvo skirtingi nei Lietuvos istorikams yra įprasta. Nors buvo gimęs Lietuvoje, mokyklą ir universitetus baigė užsienyje. Tačiau jo lietuvių kalba buvo stebėtinai gera: žodinga, išraiškinga, moksliškai preciziška. Tiesa, jis kartais teisindavosi, kad lietuviškai rašyti jam reikia daugiau pastangų negu angliškai, tačiau lietuviškai ir kalbėjo, ir rašė sklandžiai.

Amerikoje užsimezgusi mūsų pažintis nenutrūko. Susisiekdavome laiškais, telefonu, o vienam ar kitam persikėlus per Atlantą – susitikdavome. Ir Amerikoje, ir Lietuvoje. Jausdamas Augustino mokslinį ir intelektualinį pajėgumą, dėjau pastangų, kad jį plačiau pažintų ne vien Amerikos, bet ir Lietuvos lietuviai.

Viena progų susidarė 2012 m., kai gegužės mėnesį Lietuvoje buvo iškilmingai perlaidojami Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio (1903-1974) palaikai. Man teko garbė prie šio įvykio prisidėti – dalyvauti vyriausybinės perlaidojimo komisijos darbe, organizuoti mokslinę konferenciją. Pakviečiau dr. A. Idzelį konferencijoje „Juozo Brazaičio mokslinė, švietėjiška, rezistencinė ir politinė veikla“ skaityti paskaitą. Jis mielai sutiko, atvyko, perskaitė turiningą, gerai argumentuotą akademinės valandos trukmės pranešimą „Prof. Juozo Brazaičio vaidmuo Lietuvos laikinosios vyriausybės veikloje ir rezistencijoje“.

Iškilmingas palaikų perlaidojimas garbingoje ir istorinės asmenybės reikšmei deramoje vietoje – Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčios šventoriuje – bei konferencijos organizavimas neapsėjo be kontroversijų. Net tik Maskva pareiškė, kad pagarbus J. Brazaičio palaikų perlaidojimas yra „pasityčiojimas iš fašizmo aukų atminimo“ [5], bet ir dalis Lietuvos intelektualų paskelbė, esą laidotuvių „ceremonija, ir ją lydėjęs šio žmogaus gyvenimo ir veiklos iškilmingas minėjimas buvo didelė moralinė klaida“ [6].

Į tai netruko reaguoti kita intelektualų grupė. Ji pateikė viešus klausimus „akademikams dėl 1941 m. Lietuvos įvykių vertinimo“ ir pareiškė, kad minėtame laiške J. Brazaičio „veikla aiškinama ir vertinama supaprastintai ir tendencingai, atsiejant ją nuo konkretaus istorinio to meto įvykių konteksto“, ji negali būti suprasta vadovaujantis „tik dabartinės ideologinės konjunktūros klišėmis“ [7].

Ypač griežtai reagavo Kovo 11-osios akto signataras Algirdas Patackas, laišką pasirašiusius akademikus pavadinęs „kvislingais“: „Tikiu, kad ne visi, kurie pasirašė, padarė tai laisva valia. Galbūt jiems pritrūko atsparumo atsispirti virtuoziškam virtualiam šantažui; niekaip negaliu patikėti savo akimis, matydamas ten kai kurias pavardes. Bet yra kaip yra – jos ten įrašytos šalia oportunistų, žemgrobių, amžinų kompromisierių, intelektualinių plepių ir panašios faunos. O kas parašyta – kirviu neiškirsi. Taip sako tautos išmintis ir atmintis, kuri, beje, išdavystei yra negailestinga“ [8].

Čia dera priminti, kad ir konferencijai, išsyk numatytai Vytauto Didžiojo universitete, kuris J. Brazaičiui ir suteikė profesoriaus titulą, vietos neatsirado – paskutiniu momentu buvo pranešta, kad renginiui išduotas leidimas atšaukiamas. Konferencija įvyko Kauno miesto savivaldybės salėje.

Paradoksalią situaciją taikiai apibūdino VDU prof. dr. Alvydas Butkus: „Atvirai kalbant, stebina interpretatorių nenuoseklumas ir blaškymasis ar susidvejinimas tuo pačiu klausimu. 2007 m. Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete prof. J. Ambrazevičiaus-Brazaičio vardu pavadinta 608-oji auditorija. 2009 m. to paties fakulteto II aukšto fojė įrengta atminimo lenta ir bareljefai (tarp jų ir J. Brazaičio) 1941 m. sukilimo dalyviams bei Laikinajai vyriausybei atminti. Universiteto rektorius [9], istorikų paakintas, pasirašė teikimą apdovanoti po mirties J. Brazaitį Vyčio kryžiaus ordinu.

O dabar tie patys VDU istorikai ir politologai suskato menkinti Laikinosios vyriausybės svarbą ir J. Brazaičio asmenį, kaltindami jį tuo, ko jis nedarė, ar už tai, kad nedarė, t. y., kad nėjo į atvirą mazochistinį konfliktą su okupacine nacių valdžia – „neužstojo nekaltų bendrapiliečių“ [10].

Dr. A. Idzelis šių visuomeninių prieštaravimų akivaizdoje neliko „stovėti po medžiu“. Viešnagės Lietuvoje metu, jis ne tik gegužės 19-ąją jau minėtoje konferencijoje Kaune skaitė paskaitą, bet dalyvavo ir Vilniuje, LR Seimo rūmuose gegužės 18 d. surengtoje spaudos konferencijoje, gegužės 22 d. – taip pat Vilniuje diskutavo „Žinių radijo“ eteryje bei dienraščio „Lietuvos žinios“ redakcijoje, gegužės 24 d. – vėl Kaune, VDU Lozoraičių muziejaus salėje vykusioje ir prof. Egidijaus Aleksandravičiaus moderuotoje apskritojo stalo diskusijoje „Lietuvių herojai ir Antrojo pasaulinio karo šešėliai: J. Brazaičio atvejis“.

Diskusijose, kuriose dalyvavo dr. A. Idzelis ir kurias man teko stebėti, pašnekovai, mano nuomone, neprilygo jam temos išmanymu, istorinių faktų žinojimu, argumentavimo logika, gebėjimu faktus vertinti laikmečio įvykių kontekste. Ne veltui jis buvo ne tik istorikas, bet ir teisininkas.

„Ar mes žinome pakankamai apie nacių slaptųjų tarnybų veiklą? Kokią jos darė įtaką pirmosiomis pogromų prieš žydus savaitėmis?“ – klausė A. Idzelis, reaguodamas į bendro pobūdžio, sakyčiau, lėkštokus, istorinio konteksto nepaisančius pasvarstymus, esą J. Brazaitis „nepakankamai gynė žydus“, nors ir „nebuvo piktadarys, kaip ir daugelis iš mūsų“ [11].

Diskusijoje su Lietuvos istorikais, į priekaištus J. Brazaičiui ir Laikinąjai vyriausybei dėl jų neva „kolaboravimo su naciais“, A. Idzelis atsakė su jam būdinga logika ir faktiniu pagrįstumu: „Negaliu sutikti su vertinimais, kad Laikinoji Lietuvos vyriausybė, atėjus naciams, kolaboravo su šia valdžia. Sukilėliai ir Laikinoji vyriausybė turėjo tam tikrą tikslą. Iš pradžių jie siekė atkurti valstybės suverenumą ir nepriklausomybę. Vėliau tapo aišku, kad tai neįmanoma. Tada tikslas pasikeitė. Siekta, kad lietuviai netaptų nacistinio režimo aukomis ir būtų panaikintos sovietinio režimo pasekmės.

Bet šios Vyriausybės veikla apsiribojo teisine ir administracine sritimis, kuriose darbuotis buvo paskirti Lietuvos patriotai. Tai itin ryšku švietimo srityje. Saugumo ar policijos organai nebuvo Laikinosios vyriausybės rankose. Jie buvo nacių SD ir jiems talkinusių kraštutinių voldemarininkų rankose.

Vokiečiams šis lietuvių sukilimas buvo nemaloni staigmena. SD ir SS manė, kad įspėję šio sukilimo iniciatorių K. Škirpą apie tokio sukilimo padarinius ir neleidę jam pačiam išvykti iš Berlyno šio sukilimo visiškai išvengs, bet atsitiko kitaip. Karinė vokiečių valdžia – Vermachtas – irgi nežinojo, ko imtis, kad tai sutrukdytų. Vyko lyg ir rungtynės dėl įtakos Lietuvoje tarp Vermachto, SD ir civilinės valdžios“ [12].

Kitoje diskusijos vietoje A. Idzelis pagilina savo mintį ir priduria: „Turime gerai suvokti visą tuometės Lietuvos valdžios struktūrą prie nacių. Mano, kaip istoriko, pagrindinis tikslas – neieškoti kaltės. Mane domina faktai. Apie Joną Dainauską [13] kažkodėl niekas nekalba, nors jis kalėjime sėdėjo iki gruodžio 17 dienos. Bandyta jį patraukti į savo pusę [vokiečių – V.V.]. Jis du ar tris kartus atsisakė.

Beje, tai – nuostabi asmenybė. Jis pats Lietuvoje persekiojo nacius nuo 1934-ųjų, todėl tada, kai nesutiko bendradarbiauti su vokiečiais, buvo atiduotas karo teismui. O vienas iš svarbiausių galimų kaltininkų buvo dar Klaipėdos krašto byloje įvardytas Martinas Kurmis (Martin Kurmies), bandęs 1934 metais įvykdyti voldemarininkų perversmą prieš A. Smetoną. Štai šitas asmuo, kai į Lietuvą atėjo naciai, tapo Kauno gestapo viršininku ir vėliau kartu su kitais voldemarininkais dalyvavo siekiant nuversti Laikinąją vyriausybę“ [14].

Esminis skirtumas nuo kai kurių Lietuvos istorikų yra tas, kad dr. A. Idzelis naudoja žymiai platesnę faktografinę bazę – ne vien NKVD paliktas tardymo bylas, sovietinių pareigūnų atsiminimus bei liudijimus ir iš viso to plaukiančias šiuolaikinių vertintojų interpretacijas, bet ir Vakarų diplomatų bei jų spec. tarnybų ano meto archyvinius duomenis, rimtų Vakarų autorių tyrimus. Įvykius Lietuvoje A. Idzelis vertina plačiame tarptautiniame kontekste, matydamas juos kaip dalį Europoje vykusių procesų, bet ne izoliuotai, kaip tai daro kai kurie komentatoriai, su faktais giliau nesusipažinę ar susipažinę tik vienpusiškai.

Visi baltiečiai turėjo pakankamai motyvacijos kartu su Vokietija dalyvauti žygyje prieš bošlevizmą, rašo britų karo istorikas Džonas Kyganas (John Keegan) knygoje „Waffen SS. Asfalto kariai“ [15]. Ir svarbiausia „tokio apsisprendimo priežastis buvo istorija, kaip rusai elgėsi su jais“ [16].

Kyganas paaiškina, kad „šių tautų politikai ir gyventojai – latviai, estai ir lietuviai – pasitiko vokiečius kaip išvaduotojus ir spontaniškai bendradarbiavo su jais, vildamiesi atkurti savo valstybinę nepriklausomybę. Puoselėdami šią viltį kūrėsi pirmieji savanorių batalionai, tačiau paaiškėjus vokiečių tikriesiems ketinimams“, padėtis netruko pasikeisti – palankumas virto gilia antipatija ir priešiškumu [17].

Itin taikliai to meto padėtį Baltijos valstybėse pristato škotų istorikas Dovydas Litldžonas (David Littlejohn): „1940 m. birželį Stalinas pasiglemžė savo valdžion tris Baltijos valstybes ir pranešė, kad jos „savanoriškai įstojo“ į Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungą. Sekė teroro ir represijų metai, per kuriuos tūkstančiai buvo persekiojami ir kankinami, žudomi arba ištremiami. Nereikia stebėtis, kad 1941 m. birželį įžengusi vokiečių kariuomenė daugeliui atrodė labiau kaip išvaduotoja nei užkariautoja.

Yra sakoma – mano priešo priešas yra mano draugas. Baltijos tautoms po teroro metų kiekvienas, kuris ėmė į rankas ginklus, kad kovotų prieš Stalino režimą, ir visi, simbolizavę šią kovą, buvo laikomi jei ne draugais, tai bent jau „kartu kariaujančiais“ (a co-belligerent), kaip kiek vėliau, įvesdami naujadarą, anglosaksai pavadino savo italų antifašistų samdinius. Į baltiečių ir kitų „rytų tautų“ bendradarbiavimą su vokiečių kariuomene reiktų žiūrėti būtent tokiame kontekste“ [18].

Nuostabu, kad tai, kas visiškai suprantama nešališkiems Vakarų istorijos ekspertams, taip nelengvai įkandama daliai Lietuvos istorikų ar istorijos komentatorių. Istorija nebuvo tokia paprasta ir tokia vienareikšmė, kaip dabar kai kas bando įrodinėti. Dideles moralines dramas ir egzistencinius pasirinkimus turėjo išgyventi ne tik mažesniųjų tautų – lenkų, suomių, lietuvių, latvių, estų, etc., – žmonės, tapę didžiųjų – vokiečių ir rusų suokalbio – aukomis, bet to neišvengė netgi vėliau sovietų sąjungininkais tapę britai ir amerikiečiai.

To pavyzdys – Francis Neilsonas, amerikietis, anksčiau tarnavęs Didžiajai Britanijai, parlamento deputatas, Vinstono Čerčilio (Winston Chruchill) politinės partijos narys. Kai D. Britanija kare prieš nacių Vokietiją tapo Sovietų Sąjungos sąjungininke, 1941 m. lapkričio 20 d. F. Neilsonas rašė: „Karinė būtinybė nepripažįsta žmonių įsakymų.

Pirmas ir paskutinis tikslas turi būti pergalė. Tai, ką vadiname valstybės gynyba, primeta šią taisyklę kariuomenei ir, kai tik karas prasideda, kitos alternatyvos nebėra. Tačiau dabar kokią akimirką įsivaizduokite, kad Vakarų demokratinės valstybės kautųsi prieš tris Baltijos valstybes ir Suomiją. Prieš Vokietijai užpuolant Sovietų Sąjungą, ši metėsi prieš suomius, estus, latvius ir lietuvius žiauriausiu būdu, siekdama atimti jų nepriklausomybę ir nužeminti juos iki vergų.

Didžioji Britanija ir JAV laikėsi nuošalyje ir stebėjo šį nederamą elgesį netrikdomos nerimo. Dabar, kai Vokietija susijusi su šiomis mažosiomis valstybėmis, siekiančiomis savo laisvės, Vakarų demokratinės valstybės apjungia savo pajėgas su sovietų pajėgomis, nes valstybės interesai reikalauja nuversti Hitlerį. Tad štai jūs išeinate į karą.

Vakarykštis vilkas šiandien tapo ėriuku. Karingas patriotizmas sudrebina moralę, o karinė būtinybė sugriauna kilnius idealus. Politiškai tai nešvarus reikalas… Kremliaus dievas sako, kad rusų tauta kaunasi už laisvę. Man atrodo, kad ta laisvė, kuria remiasi Stalinas, yra laisvė kuria jis įgijo sau… tai laisvė žudyti, plėšti, pavergti. Rusija dabar yra draugiška valstybė – nesuvokiamas dalykas, juk Ruzvletas (Roosvelt) pasmerkė sovietinį režimą, kai sovietų armija įsiveržė į Suomiją“ [19].

Štai šį kontekstą dr. A. Idzelio pozicija, nagrinėjant 1940-1941 m. įvykius Lietuvoje ir kitose Rytų bei Vidurio Europos šalyse, įvertina, tuo metu istorijos aiškintojams, veikiantiems „deus ex machina“ [20] principu, tas kontekstas nerūpi. Jų pasiuntinybė – rasti „įkalčius“ ir skelbti politinius „nuosprendžius“. Taip elgiasi mūsų „partneriai Rytuose“. Bet tai ne istorikų, tai propagandistų braižas.

A. Idzelis elgėsi priešingai: „Kai užtinku knygose parašytą nesąmonę, mane tai skatina tyrinėti, sužinoti, kas dėjosi iš tikrųjų. Aš reaguoju į tam tikras pozicijas. Kai užtinku aiškinimus, kad Lietuvių aktyvistų frontas buvo sukurtas Berlyne ir paskiau perkeltas į Lietuvą, mane verčia apie tai kalbėti.

Iš tikrųjų veikla Berlyne ir sukilimas Lietuvoje beveik neturėjo tiesioginių ryšių. Kas darėsi Berlyne – ir pasiliko Berlyne, daugiau ar mažiau. Jeigu kas ir atėjo į Lietuvą, tai daugiausia per Gestapo ir NKVD ryšius. Ir tai daugiau pakenkė negu padėjo“ [21].

Po Augustino vizito Lietuvoje 2012-aisiais, dar keletą kartų buvome susitikę. Amerikoje ir Lietuvoje. Esu viešėjęs jo namuose Sugar Grove, IL, susipažinęs su jo turtinga biblioteka ir labai vertingu asmeniškai sukauptu archyvu. Turėjau progos ilgesnį laiką darbuotis Lituanistikos tyrimo ir studijų centro, kuriam jis vadovavo, vėliau buvo įstaigos valdybos narys, archyve.

Per tuos metus parengiau dar keletą plačių ir, mano nuomone, svarbių bei įdomių interviu su dr. A. Idzeliu [22]. Deja, tai buvo beveik viskas, ką Lietuva apie jį sužinojo. Sužinojo per mažai, visiškai neproporcingai tam, ką jis dėl Lietuvos ir jos istorijos yra nuveikęs.

Nelaukta Augustino mirtis tapo paskata pagalvoti tegu ir apie kuklų jo atminimo įamžinimą, bent nedidelės dalies jo darbuotės istoriografijos baruose pristatymą. „Žaros“ leidykla, su kuria geras penkmetis turiu garbės bendradarbiauti ir kuri yra išleidusi jau keturias mano knygas, iš dr. A. Idzelio 2018 m. yra gavusi jo knygos „Insurrection Lithuanian Activist Front (LAF) In Kaunas. June 1940 – June 1941“ [23] mašinraštį, sutarusi jį. Leidybinis procesas vyksta, knyga verčiama į lietuvių kalbą. Gaila, kad jos nebepamatys Augustinas.

Vis dėlto džiugu, kad jis dar spėjo parengti, išleisti ir pamatyti likus porai mėnesių iki mirties lietuviškos genealogijos ir Idzelių giminės istorijai reikšmingą knygą „Idzelevicius-Idzelis Family History 1800-1948“.

Iki pasirodys dr. A. Idzelio minėtoji monografija, leidėjai kreipėsi į mane, pasiūlydami parengti mažesnės apimties knygą, kuri pristatytų lietuvių skaitytojams Augustiną Idzelį kaip žmogų ir kaip istoriką.

Su malonumu sutikau, vildamasis, kad ši privati iniciatyva bus derama paskata ir Lietuvos institucijoms susipažinti su šia asmenybe bei atsigręžti į jos intelektualinį palikimą, tokį svarbų XX a. Lietuvos istorijos tyrimams. Dr. A. Idzelio rankraščiuose yra likusi ne viena monografija sudėtingais Lietuvos istorijos klausimais, periodinėje amerikiečių ir Amerikos lietuvių spaudoje tebėra išbarstyti jo straipsniai.

Svarbu tai, kad didesnė dalis jo istoriografijos darbų yra parašyta anglų kalba ir gali būti prieinama labai plačiam skaitytojų ratui. Lietuvos pareiga – visa tai surinkti ir suteikti naudoti patogią formą.

Nuorodos:

[1] https://www.youtube.com/watch?v=7J6DHqa5lBI
[2] Pavergtųjų sukilimas, anonsas: https://www.youtube.com/watch?v=j7Gqoc8vUuA
[3] Vidmantas Valiušaitis. Tautos atsakas sovietams – sukilimas. Lietuvos žinios, 2011 m. birželio 13 d. ir birželio 14 d. https://www.lzinios.lt/Lietuva/tautos-atsakas-sovietams-sukilimas/150541; https://www.lzinios.lt/Lietuva/tautos-atsakas-sovietams-sukilimas/150572
[4] https://www.alfa.lt/straipsnis/11610150/tautos-atsakas-sovietams-sukilimas; https://www.alfa.lt/straipsnis/11615191/tautos-atsakas-sovietams-sukilimas-ii; http://www.llks.lt/pdf2/tautos%20atsakas%20sovietams%20sukilimas.pdf;
[5] Rusijos URM: J.Brazaičio palaikų perlaidojimas – pasityčiojimas. Kauno diena, 2012 m. gegužės 22 d. http://kauno.diena.lt/naujienos/lietuva/salies-pulsas/rusijos-urm-jbrazaicio-palaiku-perlaidojimas-pasityciojimas-328217
[6] Atviras laiškas dėl J. Ambrazevičiaus-Brazaičio iškilmingo perlaidojimo. Bernardinai, 2012 m. birželio 11 d. http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-06-11-atviras-laiskas-del-j-ambrazeviciaus-brazaicio-iskilmingo-perlaidojimo/83729
[7] Vieši klausimai akademikams dėl 1941 m. Lietuvos įvykių vertinimo. 15min.lt, 2012 m. birželio 14 d. https://www.15min.lt/ikrauk/naujiena/as-manau/viesi-klausimai-akademikams-del-1941-m-lietuvos-ivykiu-vertinimo-516-251855?copied
[8] Algirdas Patackas. Kvislingai. Įsidėmėkite jų pavardes. Respublika, 2012 m. birželio 14 d. http://www.respublika.lt/lt/naujienos/nuomones_ir_komentarai/bus_isklausyta/apatackas_kvislingai_isidemekite_ju_pavardes/
[9] VDU garbės profesorius Zigmas Lydeka, vadovavęs universitetui 2006-2015 m.
[10] Alvydas Butkus. Kaip Lietuva ryja savo vaikus. Voruta, 2012 m. liepos 5 d. http://www.voruta.lt/kaip-lietuva-ryja-savo-vaikus/
[11] Tebesitęsianti Juozo Brazaičio drama: reportažas iš diskusijos VDU. Bernardinai, 2012 m. gegužės 24 d. http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-05-24-tebesitesianti-juozo-ambrazeviciaus-brazaicio-drama-ispudziai-is-diskusijos-vdu/82802
[12] Alvydas Medalinskas. Lietuvos inteligentai prie svetimųjų valdžios. „Lietuvos žinių“ apskritojo stalo diskusijoje istorikai A. Kasparavičius, M. Tamošaitis ir A. Idzelis. Lietuvos žinios, 2012 m. birželio 22 d. https://www.lzinios.lt/Istorija/lietuvos-inteligentai-prie-svetimuju-valdzios/46086
[13] Laikinosios vyriausybės paskirtasis Lietuvos saugumo vadovas, atsisakęs vokiečių nurodymu panaudoti saugumą žydų persekiojimui. J. Dainauskas vokiečių iš pareigų buvo pašalintas jau 1941 m. liepos 1 d. Jo vieton naciai pastatė Siecherheitdienst užverbuotą buvusį Lietuvos saugumo pareigūną Stasį Čenkų. Liepos 9 d. gestapas J. Dainauską suėmė.
[14] Lietuvos žinios, 2012 m. birželio 22 d.
[15] John Keegan. Waffen SS. The Asphalt Soldiers. – New York, 1970, 160 p.
[16] Ten pat, 103 p.
[17] Ten pat, 104 p.
[18] David Littlejohn. Foreign Legions of the Third Reich, vol. 4. – San Jose, California, 1987, p. 135.
[19] Francis Neilson. The Tragedy of Europe. – San Francisko, 1986, vol. I, p. 648.
[20] Dievas iš mašinos (lot.). Antikinės tragedijos veiksmo atomazgos tipas, kai staiga, netikėtai scenoje pasidodydavo vienas iš dievų (nuleidžiamas specialiu mechaniniu įtaisu) ir lemtingai įsikišdavo į veiksmą. Vėliau tai tapo priežodžiu apibūdinti situacijoms, kai nepagrįstais ir nemotyvuotais veiksmais aiškinami staigūs pokyčiai, posūkiai, konfliktų sprendimai.
[21] Vidmantas Valiušaitis. Tautos atsakas sovietams – sukilimas. Lietuvos žinios, 2011 m. birželio birželio 14 d. https://www.lzinios.lt/Lietuva/tautos-atsakas-sovietams-sukilimas/150572
[22] Bandymas atkurti nepriklausomybę. Nepriklausomybės sąsiuviniai, 2012, Nr.1. https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/istorija/nepriklausomybes-sasiuviniai-bandymas-atkurti-nepriklausomybe-582-305276

Kodėl J. Brazaičio perlaidojimo ceremonija sukėlė tiek aistrų? Žinių radijas, 2012 m. gegužės 22 d. Delfi.lt, 2012 m. gegužės 25 d. https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/kodel-j-brazaicio-perlaidojimo-ceremonija-sukele-tiek-aistru.d?id=58794181

Idzelis: istorikai dažnai nenaudoja visų šaltinių. Delfi.lt, 2014 m. birželio 13 d. https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/a-idzelis-istorikai-daznai-nenaudoja-visu-saltiniu.d?id=65038507

NKVD provokacija sunaikino visą rezistenciją Žemaitijoje. Delfi.lt, 2014 m. vasario 27 d. https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/nkvd-provokacija-sunaikino-visa-rezistencija-zemaitijoje.d?id=64094224

Idzelis: amerikiečiai gynė lietuvių nuo lenkų puolimų. Delfi.lt, 2014 m. balandžio 12 d. https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/a-idzelis-istorikai-daznai-nenaudoja-visu-saltiniu.d?id=65038507

Istorikas A. Idzelis: NKVD metodai naudojami ir dabar. Delfi.lt, 2017 m. lapkričio 2 d. https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/istorikas-a-idzelis-nkvd-metodai-naudojami-ir-dabar.d?id=75931891

Istorikas Augustinas Idzelis: Smetona geriau suprato rusus negu dauguma lietuvių. Delfi.lt, 2019 m. vasario 9 d. https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/istorikas-augustinas-idzelis-smetona-geriau-suprato-rusus-negu-dauguma-lietuviu.d?id=80302571&fbclid=IwAR3QPWyTMuQMFgFnCpBYxRxb5zmbjhPOY8A6asGi3OHXCdQsaYCqFWMXRFU

[23] Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) susidarymas ir sukilimas Kaune. 1940 birželis – 1941 birželis.