Lietuvos visuomenę nudžiugino žinia apie Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) kovo 12 dienos išvados byloje Drėlingas prieš Lietuvą (peticijos Nr. 28859/16). Šioje byloje EŽTT konstatavo, kad nacionaliniams teismams nuteisus buvusį KGB pareigūną Stanislovą Drėlingą už genocidą prieš Lietuvos partizanus, nebuvo pažeistas Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 7 straipsnis.
Primename, kad 1931 metais gimęs buvęs KGB pareigūnas S. Drėlingas 1956 metų spalį dalyvavo slaptoje operacijoje Kaune sulaikant A. Ramanauską-Vanagą.
Po sulaikymo A. Ramanauskas-Vanagas buvo žiauriai kankintas, okupacinis teismas jam skyrė mirties bausmę, 1957 metais jis nužudytas. Partizanų vado palaikai identifikuoti ir iškilmingai buvo palaidoti praėjusiais metais.
EŽTT pripažino, kad sovietų okupantų vykdytas sistemingas Lietuvos partizanų naikinimas gali būti laikomas lietuvių tautos genocidu. Pagal tarptautinę teisę, genocidu laikomi veiksmai, kuriais siekiama sunaikinti kokią nors nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę.
Už tokį sprendimą balsavo penki Strasbūro teismo teisėjai, du buvo prieš.
Teisėjai pripažino, kad sovietų represijos turėjo tikslą paveikti lietuvių tautos demografinę padėtį, o partizanai ir jų ryšininkai „atliko esminį vaidmenį saugant tautinį identitetą, kultūrą bei nacionalinę savimonę“.
Strasbūro teismas pabrėžė, kad nors S. Drėlingas pats nepriėmė sprendimo įvykdyti egzekuciją A. Ramanauskui-Vanagui, „net ir eilinis karys negali visiškai, aklai vykdyti įsakymų, šiurkščiai pažeidžiančių tarptautiniu lygiu pripažįstamas žmogaus teises, ypač teisę į gyvybę“.
Atkreiptinas dėmesys, kad vertindamas sovietų nusikaltimus byloje Vasiliauskas prieš Lietuvą (peticijos Nr. 35343/05) EŽTT buvo padaręs kitokią išvadą. Tačiau nagrinėdama S.Drėlingo bylą Didžioji kolegija pakeitė to meto aplinkybių Lietuvoje vertinimą, pažymėdama, jog iš karto nebuvo akivaizdu, kad genocido konvencijoje vartojama sąvoka „nacionalinė“ ir „etninė“ gali būti išplėsta ir ji apimtų partizanus.
Po Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjunga blokavo siūlymą tarptautinėje konvencijoje genocidu pripažinti žmonių naikinimą politiniu pagrindu, ir tokia tarptautinė norma liko iki šiol. Būtent S. Drėlingas ir jo advokatai teigė, kad partizaninis judėjimas turi būti vertinamas kaip politinės grupės veikla, todėl veiksmai prieš partizanus negali būti laikomi genocidu.
Tačiau Sovietų sąjungai antrą kartą okupavus Lietuvą, dešimtys tūkstančių Lietuvos gyventojų stojo į kovą su okupantais. Pokario ginkluotame pasipriešinime dalyvavo apie 50 tūkst. žmonių. Todėl EŽTT rėmėsi Lietuvos teismų išvadomis, kuriose teigiama, kad Lietuvos partizanai sudarė didelę „tautinės“ ir „etninės“ grupės, saugomos pagal genocido konvenciją, dalį, kad partizanai „vaidino svarbų vaidmenį saugant lietuvių tautos tautinę tapatybę, kultūrą ir tautinę sąžinę“ ir kad sovietų okupantų vykdytas sistemingas Lietuvos partizanų naikinimas pagal Genocido konvenciją gali būti laikomas lietuvių tautos genocidu.
1996 ir 2006 m. Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja (ETPA) yra priėmusi rezoliucijas, kuriose aiškiai pripažįstamas komunistinių nusikaltimų žmoniškumui, genocido ir karo nusikaltimų egzistavimas. ETPA yra pripažinusi masinių nusikaltimų faktus Centrinėje ir Rytų Europoje, pažymėdama, kad tie nusikaltimai buvo teisinami klasių kovos teorija ir proletariato diktatūros principu, ir visa tai leido eliminuoti arba likviduoti daugybę žmonių.
ETPA rezoliucijos yra rekomendacinio pobūdžio, todėl ET valstybės narės nėra įpareigojamos niekaip į tai reaguoti. Tuo tarpu šis EŽTT sprendimas įpareigoja Lietuvą griežčiau vertinti komunistinio režimo padarytus nusikaltimus Lietuvai, peržiūrėti taikomas sankcijas už genocido nusikaltimų, nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų neigimą, teisinimą ar menkinimą.
Kartu Lietuvos valstybei atsirado prievolė griežčiau vertinti ideologinę propagandą (įskaitant ir literatūros kūrinius), nukreiptą prieš pokario partizaninio judėjimo menkinimą. O tai reiškia, kad Vyriausybei ir Kultūros ministerijai pirmiausia iškilo prievolė persvarstyti Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijos sudėtį, nes būtent ši komisija neseniai diskreditavo Nacionalinę premiją, skirdama ją kontraversiškai vertinamam rašytojui, romano „Žali“ autoriui Mariui Ivaškevičiui.
Priminsime, kad Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisiją sudaro Viktorija Pakerienė (literatūrologė), Audrius Ambrasas (architektas), Vaclovas Augustinas (kompozitorius ir dirigentas), Juozas Budraitis (teatro ir kino aktorius), Jūratė Katinaitė (muzikologė), Ramunė Marcinkevičiūtė (teatrologė), Nerijus Milerius (filosofas), Deimantas Virgilijus Narkevičius (skulptorius ir filmų kūrėjas)Jūratė Sprindytė (literatūrologė), Audrius Stonys (kino režisierius), Jūratė Tutlytė (menotyrininkė).
Po kovo 12-osios EŽTT sprendimo byloje byloje Drėlingas prieš Lietuvą visuomenė nebegali pasitikėti šios komisijos vertybinėmis nuostatomis ir jų priimtais sprendimais.
EŽTT išvadas skaitykite ČIA.
Teisingumas laimėjo!! Panieka išdavikams.
Penktadienį “Panoramoje” per “Dienos temą” Ivaškevičius su Miliūte jau mėgino valytis “mundurą”… Tai kas įvyko Ivaškevičius pavadino kaip nesusipratimą, kaip jo meninių išraiškos priemonių nesupratimą. Jis tuo tik norėjo parodyti kokį sunkų gyvenimą teko nugyventi pokario partizanams …Ivaškevičius – kritika yra gerai… Jonas Žemaitis, pokario partizanai visada buvo ir visada liks jo didžiausi didvyriai… vienu žodžiu…
norėjai parašyti: su Makaraityte? tada tiesa…
… gal ir Makaraitytė, nepastebėjau kuri…
Vaje, tai kaip dabar bus su genialiąja „kalvele”, kuria rašytojo bendramintis sostinės centre ruošėsi jo romano išmatas pagerbti? Kaip suprantu, logiškiausia būtų ją perkelti į abiejų garbiųjų komisijų posėdžių salę – kad joje atitinkamą menišką dvasią sukurtų, jaukumo suteiktų?
Apgailėtinai ir stribiškai pasielgė ypač Rašytojų sąjungos valdyba stojusi M.Ivaškevičiaus pusėje tvirtai palaikusi jo partizanų pažeminimo ir paniekinimo laikyseną.Tad.ženkli dalis Lietuvos intelektualų / ne inteligentų/ yra užsikrėtusi dvokiančiu neoliberalizmo virusu.Deja.
Patikslinčiau: užsikrėtė neoliberalizmu, nespėję nuo sovietizmo kaip reikiant išsigydyti.
Prisimenu kaip sovietmečio pabaigoje Rašytojų sąjunga “nagrinėjo” Brežnevo knygą “Mažoji žemė” (kai mūsų įstaigoje tai buvo daroma – visi juokėmės iš tos menkavertės “knygos” nagrinėjimo, o kai Rašytojų sąjungos nagrinėjimo transliavimą klausiausi per radiją – gėda buvo klausytis). Niekas ir dabar nepasikeitė – menkaverčiai rašytojai gauna valstybines premijas.
Aha, sovietmečiu jie visada buvo ištikimi dvaro trubadūrai. Laisvos Lietuvos laikais jie tapo nepatenkinti dėl smukusio statuso, atsirado tokios „prie ruskio buvo geriau“ nuotaikos, išsivadavus iš cenzūros pasipylė girtos blevyzgos, o mūsų dienomis tos girtos blevyzgos, neaiškus nepasitenkinimas ir „prie ruskio buvo geriau“ nuotaikos išvirto į Ivaškevičiaus palaikymą.
O, dėkoju už šį prisiminimą. Pamenu laikus, kai visi(!) privalėjo(!) ją skaityti ir susirinkimuose jos genialumoą nagrinėti. Darbaviečių partsekretoriai privalėjo pagrindinius pranešimus daryti…
Beje, juk tai labai gera praktika, siekiant plačiąsias mases supažindinti su genijų mintimis! O ar ŠMM nepagalvojo, kad jau pats laikas genialųjį mūsų laureato kūrinį nagrinėti mokyklose nuo pirmos iki paskutinės klasės – vietoje LT istorijos? Kad moksleiviai baigtų mokyklas su suformuotu teisingu jaunimo požiūriu į okupanto pastangas mus gelbėti – kad ateityje nepasitaikytų tokių gėdingų dėmių mūsų istorijoje, viskių Laisvės kovotojų išsišokimų? Atskiras knygos dalis galima būtų ir kitų dalykų kursuose dėstyti – pvz., menų bei gamtos pamokose. Tokie meniški, naujųjų laikų moralės persmelkti knygos skyriai, kur taip meniškai aprašomos išmatų laidojimo miške scenos – labai dera gamtos pamokose (kalbant apie dirvos gerinimą, gamtos reljefą), o menų pamokose šį genialų fragmentą galima prilyginti kad ir Čiurlionio simfoninei poemai „Miške”.
Žodžiu, galvokime, galvokime, ženkime į pažangą, mokykimės ir iš laureato, ir iš jį deramai įvertinusių komisijos, iš RS narių jų tvirto moralinio stuburo, jų sveikų, jokiai kolaboracijai nepasiduodančių pažiūrų!
O, dabar per LRT+ „Kultūringai su Nomeda” su kalvelės autoriumi bei kt. aiškina, kaip turi būti statomi paminklai, formuojamos viešosios erdvės mieste… Kažkas jam antrina, kaip „šauniai” į „gerąją” pusę pakeistas Vilnius, kad pribrendo laikas naikinti(?) jį „gadinančias senienas”. O kalvelių specialistas savo kalbomis neigia, jog Vytį visgi visa kompiuterizuotoji Lietuvos dalis rinko.
“Kažkas papuvę danų karalystėj…”