Z. Tamakauskas. Atsiminimų vėrinys apie Kazimierą Kalibatą

Vasario 16-osios šventės išvakarėse Vilniaus įgulos karininkų ramovės salėje įvyko knygos „Gyvenęs pagal priesaiką“ sutiktuvės. Tai knyga apie įžymų Lietuvos folklorininką, talentingą muzikantą, muzikos pedagogą, violenčele grojimo meistrą, daugelio tautinių ansamblių kūrėją bei vadovą, kraštotyrininką ir Lietuvos laisvės kovų dalyvį Kazimierą Kalibatą. Knygą sudarė Leonora Žukienė, redagavo Robertas Jurgaitis ir Sonata Jonušaitė. Išleido VšĮ „Versmės“ leidykla.

Įamžinti Žiemgalos krašto šviesuolio K. Kalibato atminimą, išleidžiant knygą, pasiūlė dar per jo šermenis Laimutė Purlienė ir habil. dr. Kazimieras Garšva. Ši idėja buvo šiltai sutikta ir palaikyta K. Kalibato artimųjų bei jo bičiulių.  Konkretaus darbo šiam pasiūlymui realizuoti su didele meile ir atsakomybe ėmėsi Leonora Žukienė.

Knygos konstrukciją sudaro jos leidėjo Petro Jonušo solidus įžanginis žodis ir trys kitos  dalys. Pirmojoje dalyje šešių straipsnių autoriai nušviečia K. Kalibato kultūrinę ir visuomeninę veiklą. Antrojoje dalyje pateikiami draugų ir artimųjų atsiminimai. Trečiojoje knygos dalyje išspausdinti paties K. Kalibato atsiminimai, straipsniai, laiškai.

Knygos sutiktuvių renginį pradėjo savo dainomis  Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos folkloro ansamblis „Vilnelė“, vadovaujamas iškilios folklorininkės Laimutės Purlienės. Ji sumaniai vedė ir visą tolimesnį renginį, pabrėždama pristatomos knygos svarbą, K. Kalibato įvairiaspalvę veiklą, jo pasiaukojamą darbą ugdant mūsų tautinę kultūrą, skleidžiant jos gyvąją dvasią ( knygoje pateiktas  straipsnis „Kuo mums buvo ir yra svarbus K. Kalibatas?).

Šios ir kitų daugelio patriotinės krypties knygų leidėjas ir mecenatas Petras Jonušas apibūdino  K. Kalibato prasmingus darbus, jo šviesų atminimą, įrašytą paminkliniuose knygos puslapiuose. Kalbėtojas taip pat prisiminė, kad K. Kalibatas daug laiko ir pastangų skyrė  „Versmės“ leidyklos rengiamai šimtatomės „Lietuvos valsčių“ serijos monografijai „Pašvitinys“ sudarymui.

Toje monografijoje  turėjo būti pateiktas sovietinės okupacijos metais Pašvitinio  apylinkėje per kraštotyrinę ekspediciją žuvusio ir mano sūnaus Gedimino – Vilniaus universiteto penktojo kurso studento – būsimo fiziko, kraštotyrininko  kraštotyrinės veiklos epizodas. Deja, šios enciklopedinės knygos sumanytojas K. Kalibatas dėl jį ištikusios sunkios ligos nespėjo tai padaryti.

Kalbėjusi Muzikos akademijos Etnomuzikologijos katedros vedėja dr. Daiva Račiūnaitė-Vyčinienė kalbėjo apie  Kultūros ministerijos premijos laureato K. Kalibato folkloro ansamblių kūrimą Vilniuje, jo diplomatišką veiklą. Ansamblius jis kūrė nuosekliai, nesireklamuodamas, atradęs sau pamainą, palikdavo ir kurdavo kitus. „Jis norėjo liaudies dainomis uždegti žmonių dvasią, žadinti tautinį atgimimą“ – pabrėžė D. Račiūnaitė-Vyčinienė. Ji taip pat susirinkusiems priminė, kad Kazimieras rūpinosi savo gimtojo Pakruojo ir viso  Žiemgalos krašto etninės kultūros puoselėjimu, buvo vienas „Žiemgalos“ draugijos ir žurnalo „Žiemgala“ steigėjų. Apie visa tai siūlome paskaityti knygoje publikuotą minėtų žodžių autorės straipsnį „K. Kalibatas – muzikas, pedagogas, violončelininkas, folklorininkas, tautinio atgimimo žadintojas“.

Laisvės kovų dalyviai Algimantas Mišeikis ir Zigmas Tamakauskas savo pastebėjimuose nusakė ir knygos dokumentinę vertę, prisiminė turėtą K. Kalibato jaunatvišką idealizmą, jo tautinės dvasios plėtojimą, duotos priesaikos moralinį gyvybingumą  gyvenimo žingsniuose. Prisiminta  mūsų buvusios pogrindinės antisovietinės organizacijos, kurią sovietinis saugumas įvardijo  kaip „religinę – nacionalistinę  jaunimo grupę“, veikla, kurioje aktyviai dalyvavo ir K. Kalibatas.

Jautrų žodį tarė K. Kalibato gyvenimo draugė, jo nuoširdi globėja Leonora Žukienė, nepaprastai šiltai su kaitria širdimi bei  didele meile apibūdinusi savo mylimą Kaziuką. Jos įdomų, psichologinės krypties rašinį  galima pasiskaityti knygoje pateiktame straipsnyje „Mano rudens šviesūs prisiminimai“. Leonora su K. Kalibatu buvo ne tik džiaugsmo akimirkomis, bet ir sunkiais gyvenimo momentais, kai reikėjo kantriai ir pasiaukojamai globoti sunkiai sergantį savo mielą žmogų.

Kalbėjusi Etninės kultūros globos tarybos pirmininkė Dalia Urbanavičienė labai teigiamai įvertinusi šios paminklinės knygos reikšmę, įteikė Padėkos raštus jos rengėjams Leonorai Žukienei, Laimutei Purlienei ir  knygos leidėjui Petrui Jonušui.

Skaitant knygoje pateiktus įvairių autorių straipsnius pajunti, kad joje glūdi praeities ir dabarties laikų dvasia, kad ji atidengia ir mūsų pačių kai kuriuos gyvenimo kelio gal šiek tiek užslėptus vingius bei siekius. O gal ne vienam šios knygos skaitytojui ji išskleis ir jaunatviško idealizmo sparnus, skriejančius į mūsų tautos dvasinių vertybių išsaugojimo pilį, padės dar labiau įvertinti tas čiurlioniškas rankas, laikančias mūsų ryžtu ir širdies gerumu atgaivintą spinduliuojančią Lietuvą, savo namų, savo kalbos ir lietuviškos dainos meilę.