V. Deniušas. Palemono palikuonys (II)

Tęsinys. Pradžia ČIA.

Kimbrai ir jų palemoniados

Kaip jau nekartą minėjome, greičiausiai, būdami keltais, kimbrai VIII a. pabaigoje atsikraustė į aisčių pakrantę, nes skubėjo užimti nusisukusias nuo Aismarių naująsias Krono žiotis. Neišvengiamai pakilus vandens lygiui šiaurinėse aisčių mariose, nuskandintuose pakrantėse žvejų gyvenviečių išties turėjo nebelikti, todėl Ulmiganijos žemė jiems tikrai galėjo pasirodyti menkai gyvenama.

Prie Sembos pusiasalio šiaurinės dalies, skandinaviškos kultūros žmonių pėdsaką palikę kimbrai, perkasė Neriją, kad prekeivių laivai patogiau galėtų priplaukti į naujai įkurdintą prekybos uostą Viskiautus.

Valdydami Krono žiotis, variagai-rosai valdė ir prekybą juo su Kijevo miestu. Turėdami trumpiausią ir patogiausią prekybos arteriją, kuri jungė Baltiją su Juodąja jūrą, kimbrai išplėtė savo politinę valdžią ir jau XI a. pirmoje pusėje, galimai, valdė ir patį Kijevą. Be abejonės, Kijevo žemėse jie mokėjo duoklę Chazarų Kaganui [62].

Tačiau vien ekonominės ir politinės galios kimbrams nepakako. Šie ateiviai, kurie lengvai keitė savo tėvynes, tikėjimą, o kartais net ir kalbą, gerai buvo įsisavinę, kad naujoje žemėje jie privalo turėti bendrą vertybinį vardiklį su vietos gyventojais. Todėl, kaip teigia E. Stella, atėjūnai pasikvietė iš Sūduvos žynius [63], kad kimbrai galėtų valdyti ir patį žmonių tikėjimą.

Apie šios kimbrų religinės bei socialinės reformos sėkmę ir pasakoja Brutenio ir Vaidivučio legenda. Ši legenda buvo pateikta taip pat per milžinų mitiką, tačiau dažniau per trečiąją – religine mitinę paralelę. Antroji mitinė paralelė – milžinu-kunigaikščių – išlįsdavo ne taip akivaizdžiai. Pavyzdžiui, minėtai milžinų-kunigaikščių politinei paralelei priskirtume palemoniados mitiką atitinkantį Noytto pilies pastatymą Rusnė saloje; antroji Vaidivučio sostinė Honeda užsimina apie potencialiai įvykti turėjusią aistišką palemoniadą. Tačiau ryškiausiai milžinų kunigaikščių mitiką atitiko Vaidevučio ir Brutenio testamento paskelbimas, kuomet Vaidevutis išdalino savo valdas sūnums milžinams. Vietomis legenda tiesiogiai nurodo, kad minėti sūnūs ir jų palikuonys buvo milžinais: „Pomezas, vienuoliktas karaliaus Vaidivučio sūnus … turėjo labai daug vaikų ir visi jie buvo milžinai, kaip ir tėvas“ [64].

Tai, kad kimbrai išties Prūsijoje vykdė ne ką kitą, o palemoniadą įrodo tas faktas, kad būtent su jų žeme, o ne su Lietuvą, XIV – XV a. rašę metraštininkai, siejo romėnišką didikų kiltį. Priminsime, kad būtent Palemono siejimas su Romos imperatoriška gimine ir yra išskirtiniausias palemoniados bruožas. Pertas Dusburgietis rašo: „…Nadruvoje, buvo vieta, kurią vadino Romove, gavusi savo vardą nuo Romos…“ [65]. Jonas Dlugošas buvo kur kas konkretesnis: „Kilus pilietiniams karams tarp Cezario ir Pompėjaus, Italijai liepsnojant, jie, palikę seniausias gyvenvietes, atkeliavę į šiuos kraštus, kuriuose dabar tebegyvena, įsirengę sau būstus giriose, apleistose vietose, paupiuose, senuosiuose raistuose ir pelkynuose. Įkūrę svarbiausią miestą, jie pavadino jį Romos pavyzdžiu Romuva ir apgyvendino čia vyriausiąjį savo apeigų žynį. … Sumuštas ir nugalėtas Prūsijus su savo Bitinijos gentimi bėgo nuo romėnų ir nuvyko į šiaurės šalį, kurią pavadino savo vardu Prūsija.“ [66]. Taigi šis, romėniškos kilties liudijimas, yra ne tik svarbiausias Palemono legendos idėjinis elementas, bet ir visas kitas palemoniadas identifikuojantis markeris.

Tačiau, nemažiau įdomu ir tai, kad Honedoje gyvenęs Vaidevučio anūkas Laigis (Luoygo), kurs tame pačiame testamente, su visų dėdžių palaiminimu gavo Noytto pilies valdymą, taip pat, kaip ir Partholonas, ieškojosi žuvingų vandenų. Manome, kad tai buvo ne kas kita, kaip jo iškėlimas į atsakingas už krivaičių tikėjimo plėtros vadovo pareigas.

Šį iškėlimą mes datuojame IX a. pirma puse. Taip pat, manome, kad jo veiklos sėkmę atspindėjo Dauguvos ir Dniepro aukštupiuose atsiradę rytų baltų krivaičiai. Pastaruosius rusų metraštis „Būtųjų laikų sakmė“ taip ir įvardina, kad krivaičiai (krivičiai) yra ne kas kitą, o buvę poloviečiai: „o kiti prie Polotos upės, kur poloviečiai. Iš šių pastarųjų kilo krivaičiai, sėdintys Volgos, Dauguvos ir Dniepro aukštupiuose, jų gi miestas – Smolenskas; būtent ten sėdi krivaičiai“ [67]. Tai, kad krivaičiai buvo ne etnoso pavadinimas, o tikėjimo vardas, liudija to paties metraščio Rusiai mokančių duoklę žemių išvardinimas [68], kuriame krivaičių vardas nėra nurodytas, nors, kaip teigia pati sakmė, krivaičiai rusėnų žemėse buvo plačiausiai paplitę [69].

Kita kimbrų vadovaujama palemoniada prasidėjo 862 m., kuomet naugardiečių prašomas, pats Laigis, mat mes jį tapatiname su Krono rikiu – Kruonrikis- Hrœrekr-hruRikR arba slavų tartyje Riuriku, susigundo išvykti į Šiaurinę misiją. Kad šiauriečiai vyko būtent į prūsų žemes ir konkretaus milžino, labai ryškiai patvirtina tuose žemėse išlikęs mirštančio milžino Gostomyslo palinkėjimas naugardiečiams: „Tuo metu, toks Naugardo karvedys vardu Gostomyslas, mirdamas sušaukė visus Naugardo valdytojus ir sako jiems: „O Naugardo vyrai! Duodu jums savo patarimą: siųskite į Prūsijos žemę išmintingą žmogų ir pašaukite nuo kilmingų vietos giminių sau valdovą“. Jie išėjo į Prūsijos žemę, ir surado ten tokį kunigaikštį Riuriką iš Romos imperatoriaus Augusto giminės, ir įkalbėjo visų naugardiečių pasiuntiniai eiti pas juos kunigauti (…). Kunigaikštis Riurikas atėjo į Naugardą su dviem savo broliais, vieno vardas Truvoras, kito – Simeusas, o trečias buvo jo sūnėnas, vardu Olegas. Ir nuo to laiko pavadintas buvo Naugardas Didžiuoju, ir pradėjo didysis kunigaikštis Riurikas pirmasis kunigauti jame 6375 metais [867 m.].“ [70]. Ši ištrauka yra paimta iš legendinės-istorinės XVI a. rusų sakmės „Sakmė apie Vladimeraičių kunigaikščius“ («Сказание о князьях Владимирских»). Ir čia regime ne tik kokią nors užuominą, o tiesmuką ir nedviprasmišką nuorodą į Prūsijoje gyvenantį Riuriką. Taip pat nurodomas ir jo romėniškasis palemoniados markeris. Regime, kad naujasis milžinas turi pakeisti į užmarštį išeinantį senąjį Gostomyslo milžiną, t. y. šioje vietoje fiksuojame kaip viena indoeuropietiškos mitikos tradicija keičia kitą.

Svarbu ir tai, kad Laigio Šiaurinė palemoniada turėjo tuos pačius požymius, kaip ir milžino Erdvilo vykdyta Naugarduko žemių palemoniada: „Ir išsirinko trys broliai su savo giminėmis, ir pasiėmė su savimi visą Rusią, ir atėjo ir sėdo vyresnysis, Riurikas, Naugarde, o kitas, Sineusas – greta Beloozero, o trečias, Truvoras – Izborske. Ir nuo trijų variagų prasidėjo Rusijos žemė.“ [71]. Taigi, matome, kad kaip ir Erdvilas, Riurikas vyko be konkuruojančio kentaurų herbo, nes, kaip ir pridera palemoniadai, Kronrikis-Riurikas atvyko per jūrą su dviem broliais, kurie iš Prūsijos pakilo su savo giminėmis (herbais). Iš Riurikovaičių herbų žinome, kad Riurikas tikrai buvo Stulpų herbo.

Monome, kad likę du broliai simbolizavo Meškos ir Rožės herbą. Įdomu, kad tuo Riuriko ir Erdvilo panašumai nesibaigia, nes po Riuriko mirties paaiškėja, kad jo įpėdinis – mažametis Irogis – buvo patikėtas giminaičiui Olegui [72], t. y. žemesnio rango Stulpų herbo giminaičiui. Naugarduko palemoniadoje žemesnio rango stulpams atstovavo milžinas Grumpius. Tačiau Riuriko atveju paaiškėjo, kam buvo reikalingas toksai valdančiojo Stulpų herbo susidubliuojantis „persidraudimas“ – kad reikalui esant, būtų užtikrintas stulpų valdžios tęstinumas. Ką ir patvirtina regento Olego ir Igorio Riurikovaičio vėlesnis įsiviešpatavimas, ne tik Didžiojo Naugardo žemėse, bet ir Kijevo Rusioje.

Paskutinė palemoniada prasidėjo XI a. pradžioje etninių žemaičių ir vidurio Lietuvos žemėje, kurios įgavo politinį Žemaitijos vardą. Ilgainiui šis kimbrų valdžios išsiplėtimas pagrįstai įgavo lietuviškos palemoniados vardą. Kaip jau minėjome ankstesniame skyriuje, ši palemoniada savyje dar talpino Naugarduko (milžino Erdvilo) palemoniadą ir Kentaurų herbo palemoniadą, kurią šis įvykdė į Stulpų herbo žemes. Lietuviškuoji palemoniada buvo motyvuota XI a. pradžioje kunigaikščio Vladimiro įvykdytu Kijevo Rusios krikštu. Todėl labai dėsninga, kad vėliau lietuviškos palemoniados interesų objektu tapo strateginė, neseniai pakrikštytų Polocko žemės krivaičių, teritorija. Kitais žodžiais tariant, būtent Polocko žemėje vyko arši krivaičių ir krikščioniškų rusėnų, išskirtinai karinė, akistata.

Taigi, gauname tokį vaizdą iš kurio ryškėja, kad nuo IX a. pradžios iki XIII a. pabaigoje įvykdytos Kentauro herbo palemoniados, kimbrų krivaičių tikėjimas, kurių išskirtiniausias bruožas buvo – lavonų deginimo paprotys, – plito pakopomis ir visos šios pakopos buvo paremtos viduržemėtiškos (romėniškos) kilties mitu apie Palemoną. Tačiau airių Partholono mitas akivaizdžiai liudija, kad šios palemoniados vyko ir anksčiau, kituose Europos teritorijose.

Kad lietuviškoji palemoniada nėra tik pramanas, o vyko realiu laiku ir ją įgyvendino realūs žmonės, galime nesunkiai įsitikinti iš ją vykdžiusių žmonių kimbrų-rosų/rasų/rusų paliktų gyvenviečių pavadinimų. Turime omeny tai, kad Lietuvos teritorijoje vis dar labai lengva atsekti, kitos etninės grupės persikėlėlių kadais įsteigtą gyvenvietę, nes vietos žmonės ją įvardindavo pagal šios etninės grupės vardą. Pavyzdžiui, Aukštaitijoje arba mažojoje Lietuvoje yra pilna praeityje žemaičių atsikėlėlių vardu pavadintų kaimų ir miestelių: Žemaičių Naumiestis, Žemaitkiemis, Žemaitėliai ir t. t. Būtent iš šios tradicijos mes žinome, kad didysis kunigaikštis Traidenis, jam pasidavusius Skurdos dainavių ir jotvingių likučius [73], apgyvendino etninės Lietuvos žemėse, mat šie įkurdino kaimus su dainav- šaknimi. Panašiai nutiko ir su į Juodąją Rusią pasitraukusiais jotvingiais, kurių kaimai gavo jotva- (ятвя-) šaknies vardus.

Peržiūrėję ros-, ras-, rus- šaknies vardais užvadintas gyvenvietes Lietuvoje, aptikome labai ryškią šių vardų koreliaciją su lietuviškos palemoniados minimomis teritorijomis. Štai visi tik su lietuviška palemoniadą susiję miestų ir gyvenviečių vardai, t. y. pateikiame visus Nemuno dešiniojoje pusėje ir istorinėje Neris žemėje esančius ros-, ras-, rus- šaknies pavadinimus: Klaipėdos rajone: Rusliai (piliakalnis – 23 km nuo Skomantų), Rusinai (20 km nuo Skomantų); Skuodo rajone: Rusiškės; Šilalės rajone: Ruskiai, Rusliai; Pakruojo rajone: Rusliai, Rusleliai; Raseinių rajone: Raseiniai, Rušiškiai; Kėdainių rajone: Ruseinėliai, Ruseiniai; Kaišiadorių rajone: Rasava, Rusonys, Rusinė, Rusiai; Elektrėnų rajone: Rusakalnis, Rusatiškės; Širvintų rajone: Rusių Ragas, Rusokai, Rusteikiškiai; Ukmergės rajone: Rasališkės; Vilniaus rajone: Rusinai, Rusėnai; Švenčionių rajone: Rusališkė. Perkėlę šiuos pavadinimus į žemėlapį aptiksime jų ryškią koncentraciją variagų Rusios (Lamatos) pasienyje. Kimbrų įkurtoje politinėje Žemaitijoje šių vardų nėra tiek daug, kaip milžino Kerniaus Lietuvoje. Šį faktą mes paaiškiname labai paprastai: (1) nes kimbrų-rusų elitas Žemaitijoje rečiau gyveno pilyse, o pagrinde koncentravosi į Jurbarko, Kauno, Raseinių ir Ariogalos miestus; (2) čia nebuvo bandymų įsteigti naująją Romuvą, kurios apsaugai ir aptarnavimui reiktų pačių kimbrų-rusų artimos kaimynystės. Ypatinga ros-, ras-, rus- šaknies pavadinimų koncentracija regima, visų pirma, apie krivaitiškos religijos reformų vietas: Spėros ežerą, Pajautos Žąslių ežerą ir netoli Šventaragio Neries ir Vilnelė santakos. Taip pat išryškėja ir lietuviškosios pamenoniados centru tapusi, pirmoji Lietuvos didžiosios kunigikštystės sostinė, Kernavė.

Ši gyvenviečių pavadinimų koreliacija, ne tik įrodo lietuviškos palemoniados realumą, bet ir aiškiai parodo, kokią itin svarbią vietą (galima drąsiai sakyti, svarbiausią), užėmė kūno deginimo paprotį kultivavusi religija. Ir jeigu, ją Vaidevučiui tikrai atnešė sūduvių žyniai, tuomet reikia pasiaiškinti, kas tokie buvo tie prūsų kaimynai galindai-sūduviai.

Galindai, sūdinai ir Lemonijus

Į akis negali nekristi tas faktas, kad kimbrai savo religinei reformai pasirinko ne bet ką, o būtent Sūduvos žynius. Prisiminkime ką sako E. Stella: „Pats [Vaidevutis – V. D.] būdamas religingas, iš sąjungininkų sudinų [sūduvių] tautos pasikvietė žynių…“ [74]. Nepaisant to, kad XVI a. autorius buvo įsitikinęs, jog Vaidevutis buvo alanas, o ne kimbras, visgi jis vienareikšmiškai nurodo, kad šie atėjūnai ne šiaip iš anksčiau pažinojo sūduvius, bet buvo jų sąjungininkais. Taip pat, autorius nurodo, kad būtent sudinų žyniai atnešė į aisčių žemes mirusių kremavimo paprotį. Šis faktas iš esmės kertasi su daugelio Lietuvos archeologų nuomone, mat pastarieji stebi tendencijas, kurios pateikia degintinų kapų plitimo kryptį: pradedant nuo V a. rytų Lietuvos, per vidurio Lietuvos teritoriją iki VII a. antrosios pusės Nemuno žemupio, kur vėliau, nuo IX a., įgauna masinį pobūdį ir iš aisčių žemės paplinta kur kas platesnėse teritorijose.

Mokslininkai V. Tautavičius ir jam pritariantis V. Žulkus, mano priešingai: „Suvalkų-Augustavo apylinkėse plito paprotys palaikus užkasti urnose. Nuo VI a. mirusiuosius čia laidojo beveik vien urnose po kelis ar keliolika viename pilkapyje. Įsigaliojant laidoti urnuose nyko paprotys dėti ginklų. …Paprotys mirusiuosius laidoti pilkapiuose į rytų Lietuvą atėjo iš Sūduvos – iš sūduvių-jotvingių gyvenamų plotų. Iš čia bus atėjęs ir mirusių deginimo paprotys, nes pilkapiai su seniausiais degintinais kapais paplitę arealo pietuose. …paaiškėjo, kad IV a. pabaigoje ar V a. iš tikrųjų galėjo būti tokia migracija iš jotvingių gyvenamųjų plotų į buvusią brūkšniuotos keramikos kultūros teritoriją. Tai liudija IV a. pabaigos – VI a. pilkapių su jotvingiams [sūduviams] būdingu akmenų sampilu ir nedegintinais bei degintinais kapais paplitimas iki Strėvos šiaurėje bei Elektrėnų šiaurės rytuose.“ [75].

Tačiau pirmuosius labiau palaikytų mitas apie Sovijų, kur jo bei jo sūnaus vaizdiniai (tapatinant mito herojus su teritorija) pilnai atitina lavonų deginimo papročio užgimimą rytų Lietuvoje bei vėlesnį jo paplitimą į vidurio Lietuvos žemę.

Bet kokiu atveju, E. Stellos sudinai mums nubrėžia akivaizdžią pietrytinę – aisčių atžvilgiu ir pietvakarinę – Lietuvos atžvilgiu, Mozovijos ežeryno teritoriją, kurioje nuo II a. minimi galindai ir sudinai (sūduviai) [76]. Kadangi pastarųjų archeologiniai duomenys nuo pat I a. pr. m. e. niekuo nesiskiria [77], archeologai yra linkę apjungti juos į bendrą Mozovijos ežeryno grupę, o E. Jovaiša jų tapatumą įvardina sūduvių-galindų vardu [78].

Bet apsvarstykime, tą atvejį, jeigu vis dėlto E. Stella buvo teisus ir sudinai išties buvo ne tik kimbrų sąjungininkai, t. y. nuo seno pažįstama tauta, bet ir tikrieji Sovio mito – sovicos nešėjai. Šiai teorijai pilnai pritartų garsi lietuvių kilmės archeologė Marija Gimbutienė, kuri galindus priskyrė prie III a. pr. m. e. – II a. paplitusios Zarubinų kultūros, kuriai buvo būdinga plačiai naudoti geležį, bet svarbiausia, šios kultūros žmonės lavonus laidojo sudegintus urnose.

Beresnevičius, tirdamas Palemono legendos ištakas, išskyrė labai svarbią šios mokslininkės citatas: „Bendra politinė Europos situacija – keltų ir germanų veržimasis į rytus – galėjo turėti įtakos Zarubincų kultūros žmonių migracijai. III – II a. pr. Kr. keltai siekė Vakarų Lenkiją, net Kujaviją […]„Zarubincų kultūros žmonių paplitimas pasekamas pagal kapinynus […] Kapuose aptikta daug žalvarinių keltiško stiliaus segių; pagal jas Zarubincų kultūros paplitimas Volynėje ir Dnepro vidurupyje datuojamas II – I a. pr. Kr. […] spėjama, jog Zarubincų kultūros žmonės turi būti prūsų galindai“ [79].

Šį teiginį sustiprina ir Lietuvos akademikų suformuluotas pastebėjimas: „Pirmiausia visų jotvingių genčių sąjungai [sūduviams, dainaviams, jotvingiams ir poleksėnams] būdingas V a. įsigalėjęs mirusių deginimo paprotys. Pavienių degintinų kapų čia žinoma jau nuo III amžiaus. Nors ir keisdamasis, šis paprotys išliko iki XIII amžiaus.“ [80].

Jeigu galindai, o tuo pačiu ir sūduviai, iš ties II a. pr. m. e. buvo Zarubincų kultūros atstovais, tuomet, jie turėjo būti atėjūnais keltais arba germanais. Tikėtina ir tai, kad į Sembos pamarių žemes, būtent galindai-sūduviai dukart atnešė kūno kremavimo paprotį.

Sovijaus (Sovio) mito archajiškumą, lyginant su viduramžiais užgimusiais Brutenio ir Videvučio bei Šventaragio mitais, patvirtino religijotyrininkas G. Beresnevičius [81], o tai leidžia mums daryti prielaidą, kad ir II a. pr. m. e. mirusių deginimo kultas naudojo artimą Sovio vardui mitą. Kitais žodžiais tariant, regima tendencija, kur galindai-sūdinai buvo II a. pr. m. e. Mozovijos ežeryno naujakuriais, keltais arba germanais, kurie į baltų teritoriją atnešė sovicos pagrindu lavonų deginimo paprotį.

Klausimas, ką mums tai duoda? Ir atsakymą į šį klausimą čia pat sufleruoja kita iš G. Beresnevičiaus pasiskolinta citata: „Iš sukauptos medžiagos matyti, kad Zarubincų kultūrą palikusios gentys palaikė glaudžius ryšius su antikinės kultūros centrais prie Juodosios jūros, taip pat su keltais“ [82]. Šios mintys vienareikšmiškai liudija keltų naudai. Kas leidžia toliau įtarti galidus-sūduvius buvus keltų palikuonimis ir logiškai leistų juos laikyti keltų-kimbrų sąjungininkais aisčių žemėse. Be to, galindų-sūduvių buvimas keltais labai lengvai paaiškintų ir dar vieną svarbų dalyką, mat jų žemėse prasidėdavo vienas svarbiausių gintaro kelių maršrutų. Šiuo prekybos keliu į galindų-sūduvių žemę, iš Panonijos Akvinko, ėjo pagrindinės keltų pasaulio prekės: druska ir metalai. Taigi, tokiu atveju galėtume įtarti, jog keltai galindai-sūduviai II a. pr. m. e. užgrobė aisčių Gintaro kelią. Šis teiginys neturėtų mums kelti didesnės nuostabos, nes, kaip jau įsitikinome, IX – X a. krivaičiai kimbrai užgrobė absoliučiai visus stambiausius prekybos kelius nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Ir būtent šis faktas atveria dar vieną keltiškos sklaidos tendenciją – prekybos kelių užgrobimas, nes, kaip ir mūsų keltai-kimbrai, taip ir Zarubincų kultūros keltai palaikė glaudžius ryšius su Juodosios jūros regionu. Žinia, kad tie glaudūs ryšiai, buvo ne vien tuščias bastymasis vienų pas kitus į svečius, greičiausiai, šie ryšiai buvo grysti prekyba. Negana to, profesoriaus E. Jovaišos „Aisčiuose“ pateikta I – IV a. galindų-sūduvių migracija visiškai sutampa su VIII a. pabaigoje – XI a. vykdytą kimbrų krivaitiško pasaulio plėtrą. Ir, kas svarbiausia, E. Jovaišos galindai-sūduviai, padedant Velbarko kultūros žmonių, taip pat buvo nusitaikę į Juodosios jūros pakrantę. Tokiu būdu, mes regime ilgaamžę keltišką tendenciją užvaldant ir kontroliuojant prekybos kelius nuo Baltijos iki Juodosios jūros.

Užbėgant įvykiams už akių norėtųsi pastebėti, jog bandydamas atrišti Palemono mazgą, G. Beresnevičius buvo padaręs absoliučiai viską, tam, kad jį galutinai išnarpliotų, tačiau, kaip teigė pats mokslininkas, legendos prasmių išaiškinimas nebuvo jo darbo tikslas. Nepaisant to, mes ir vėl nebandysime ieškoti toli, o eisime religijotyrininko pramintu taku, kuris šią kelto-kimbrišą dalį buvo pilnai išnarpliojęs. Taigi, kaip ir jis, mes atkreipsime skaitytojo dėmesį į XV a. rašiusį italą Pilypą Kalimachą: „Kur kas tikslesnė atrodo prielaida tų, kurie lietuvius kildino iš galų.  Jie sako, kad tada, kai keltų viena dalis nuėjo į Italiją, tuo pat metu kita dalis, vadovaujama Lemonijaus, kartu su vaikais ir žmonomis pajudėjo Šiaurės Okeano link, užėmė Europos pakraščius ir iš pradžių įsikūrė būtent tuose kraštuose; netrukus jis [t. y. tas kraštas], pakeitus vado Lemonijaus vardą, buvo pavadintas Livonija, jeigu galima tuo patikėti. O kai vėlesniais laikais kimbrai kraustėsi Bosforo link, jis buvo jų pramintas Kimerų [Bosforu], tarsi Kimbrų [Bosforu]. Keltai, palikę savo gyvenvietes vidurio Sarmatijoje, persikėlė į tas žemes, kurias ir šiandien užima.“ [83].

Atkreipiame dėmesį į tai, kad autoriaus minimas Šiaurės Okeanas, į kurį judėjo dalis keltų (dėka paties P. Kalimacho jos sulyginimo su Livonija), vienareikšmiškai reiškė Baltijos jūrą. Tokiu atveju regime, kad italui buvo žinoma alternatyvi šio krašto žmonių kiltis – keltiška (iš galų). Negana to, jis aiškiai sutapatina kimbrų žygį į Italiją, su tuo pat metu kitos kimbrų šakos žygiu į aisčių žemių link, kuriai be visa kito vadovavo karvedys Lemonijus. Įdomu ir tai, kad kimbrai išties II a. pr. m. e. daugiatūkstantine minia iš Jutlandijos pusiasalio patraukė pietų Dunojaus link, tokiu būdu, P. Kalimacho minima iki šiol mums nežinoma keltų-kimbrų Lemonijaus atšaka tampa svarbi tuo, kad šis precedentas pilnai atitinka mūsų aptartą keltų galindų-sūduvių atsikraustymą į aisčių žemes II a. pr. m. e.

Tolimesni įvykiai mums nebepalieka vietos interpretacijai, nes pirmieji kuriuos sunkiuose kautynėse nugalėjo Jutlandijos kimbrai, buvo Panoniją valdę keltai, kuriuos romėnai vadino bojų vardu. Gauname, kad kimbrai vienu metu užima abudu baltiško Gintaro kelio galus: Mozovijos ežeryno regioną ir Panoniją. Taigi, galime spėti, kad kimbrų II a. pr. m. e. žygis buvo iš anksto paskaičiuotas ir pirminiu jo tiksliu buvo Gintoro kelio užėmimas. Nepamirškime ir to, kad iš tuometės Jutlandijos į pietus taip pat ėjo savi Gintaro keliai.

Galimai visą II a. pr. m. e. kimbrų karą vertėtų peržiūrėti, kaip kovą už vidurio ir vakarų Europos žemyninėse dalyse ėjusius Gintaro kelius, kuriuos tuo metu užvaldė giminingos kimbrams keltų galų ir bojų tautos. Taigi, manome, kad kimbrai ne tik siekė susigražinti Jutlandijos Gintaro kelių kontrolę, bet ir perimti konkuruojančių aisčių Gintaro kelius. Svarbu ir tai, kad šio karo pabaiga tapo ir galų galybės pabaigos pradžia.

Tačiau nepamirškime, ką apie kimbrus dar sakė P. Kalimachas: „O kai vėlesniais laikais kimbrai kraustėsi Bosforo link, jis buvo jų pramintas Kimerų [Bosforu], tarsi Kimbrų [Bosforu].“ [84]. Italas kimbrus vienareikšmiškai sutapatina su VIII – VII a. pr. m. e. Bosforo sąsiaurį valdžiusiais kimerais. Prisiminkime ir Lietuvos mokslininkų išsakytus pastebėjimus, jog „Zarubincų kultūrą palikusios gentys palaikė glaudžius ryšius su antikinės kultūros centrais prie Juodosios jūros“ [85].

Viduržemio jūrą jungiančio su Juodąją sąsiaurio kontrolė, buvo ne kas kitas, o antikinių laikų Klondaikas. Ir jei P. kalimachas buvo teisus, tuomet ekonominis kimbrų užkariautojų motyvas, greta religinio ir politinio, išeitų į pirmąjį planą. Apskritai galėtume kalbėti apie unikalią keltišką tradiciją valdyti svarbiausias prekybos gijas. Tačiau Bosforo kimerų ir keltų-kimbrų tapatumo čia tikrai neįrodysim, nors faktas yra tai, kad IX a. kimbrai-rosai visą savo energiją skyrė prekybiniams ryšiams su Bizantija „atnaujinti“. Apie jį liudija ir pirmasis istorijoje ros vardo paminėjimas. Tai įvyko 839 m., frankų imperijoje, kuomet rosus sulaikė bandančius kirsti Liudviko I Pamaldžiojo valdas. Svarbu yra tai, kad kimbrai-rosai vyko kartu su Bizantijos pasiuntiniais bei turėjo graikiškosios Romos imperatoriaus Teofilio rekomendacinį laišką, kuriame jis asmeniškai laidavo už rosus [86].

Šiek tiek nukrypę į Bosforą, grįžkime prie P. Kalimacho minimo keltų-kimbrų. Menamai, II a. pr. m. e. įvykusio išsiskyrimo į tuos, kurie nužygiavo Italijos link ir į tuos, kurie Lemonijaus vedami, kaip mes įtarėme, patapo galindais-sūduviais.

I a. aprašinėdamas gausias suevų/suebų gentis romėnas K. Tacitas pamini ir lemovijus: „Už lugijų karaliai valdo gotus kiek griežčiau negu kitas germanų gentis, tačiau dar ne visai užgniaužia laisvę. Toliau, vandenyno link – rugijai ir lemovijai;“ [87]. Mokslui labai gerai žinoma, kad I a. gotai gyveno Vyslos viduryje, taigi, sekdami romėno judėjimu Baltijos link turėtume aptikti gotų kaimynus rugijus ir lemovijus. Tačiau tas pats K. Tacitas  nieko nesako, kad šios tautos gyveno prie jūros. Kalbą apie Baltijos pajūrį, jis pradeda žodžiais: „Dešinysis Svebų jūros pakraštys skalauja aisčių gentis“ [88].

Archeologas A. Butrimas pateikia patikslinamąją Lietuvos mokslininkų nuomonę: „Daugiausiai gintaro yra šiaurinėje Sembos pusiasalio dalyje, tačiau turima archeologinė medžiaga (Kulikauskas, Kulikauskienė, Tautavičius, 1961; Gimbutienė, 1985; Michelbertas, 1986; Jovaiša, 2001, 2003) bei antropologų Gintaro Česnio, Irenos Balčiūnienės, Rimanto Jankausko (Butrimas, Kazakevičius, Česnys, 1985) ir lingvistų Zigmo Zinkevičiaus (Zinkevičius, 2005) tyrimų duomenys leidžia Tacito aisčiams skirtą teritoriją, remiantis vietovardžių tyrinėjimais, medžiaginės kultūros ir antropologinio tipo panašumu, išplėsti į visą pietrytinį Baltijos pajūrį.“ [89].  Kitais žodžiais tariant, lietuvių mokslininkų darbai liudija apie tai, kad romėno minimas dešinysis Svebų jūros pakraštys tuomet į save įtraukė teritoriją nuo Riugeno salos iki Ventos upės žiočių. O tai reiškia, kad rugijų ir lenovijų reiktų ieškoti: tarp pakrantėje gyvenusių aisčių ir Vyslos viduryje įsitaisiusių gotų.

Atkreipsime skaitytojų dėmesį į tai, kad Vyslos upė aisčių tautų užimamą teritoriją dalino į dvi dalis. Upės visuomet buvo geriausias ne tik geografinis orientyras, bet ir patikimiausiomis sienomis tarp skirtingų tautų. Todėl galime spėti, kad šiauriau gotų buvusius rugijus ir lemovijus, K. Tacitas taip pat išdėstė į skirtingas Vyslos puses. Todėl K. Tacito I a. lemovijai pilnai galėjo būti būtent tais, P. Kalimacho minimais, kaip mes manome, II a. pr. m. e. atsikraustėliais kimbrais-keltais, kurie atžygiavo vado Lemonijaus vedami.

Į akis krenta ir apskritai visų romėno minimų suebų/suevų genčių vardas, bei minimas jų religijos panašumas su krivaičių tikėjimu: gerbiami miškai, brolių Alkų garbinimas pilnai atitinka Brutenio ir Vaidevučio pomirtinį tapimą šventaisiais; kaip ir krivaičiai suebai/suevai aukojo žmones. Įdomu ir kitas K. Tacito pastebėjimas, jog suebams/suevams priklausė skirtingos kilties tautos: „Iš kitos pusės prie markomanų ir kvadų šliejasi marsignai, kotinai, osai ir burai. Iš jų marsignai ir burai kalba bei gyvenimo būdu primena svebus. Kad kotinai ir osai – ne germanai, rodo jų kalbos: pirmieji kalba gališkai, o pastarieji – panoniškai; be to, dar jie turi mokėti duokles. Dalį jų, kaip svetimšaliams, uždeda sarmatai, o kitą dalį – kvadai.“ [90]. Iš šių žodžių regime, kad suebai/suevai, būdami skirtingos lingvistinės ir kultūrinės priklausomybės, dar ir skirtingoms tautoms mokėjo skirtingas duokles. Visa tai verčia mus manyti, jog K. Tacito minimas suebų/suevų vardas yra ne kas kita, kaip išpažįstamos religijos paminėjimas, t. y. antikos autorius suminėjo tautas, kurių bendras vardiklis buvo suebijos/suevijos tikėjimas. Panašiai, kaip šiai dienai mes kalbėtume apie krikščionių tautas, kurios gyvena už mums netyrinėtos limos. Net neįsivaizduojant, kas yra krikščionybė, mes jas vardintume visiškai taip pat, kaip ir K. Tacitas: pagal geografinę padėtį, elgsenos ir išvaizdos skirtingumus, gyvenimo būdą ir kas kam moką duoklę. Analogišką situaciją jau buvome atsekę ir „Būtųjų laikų sakmėje“, kuomet ten dviprasmiškai buvo kalbama apie krivaičius: jie Rusioj gyveno plačiausiai, tačiau į duoklę mokančių sąrašą papuolė smulkesnių tautų vardais.

Kad K. Tacito suebai/suevai buvo tik vieningos religijos išpažintojais, patvirtina ir jau kitame amžiuje (II a.) K. Ptolemėjaus vardinamos tautos, kurių tarpe skaitlingų seuvų jau nebeatsirado, tačiau juos pakeitė nemažiau skaitlingi į Europos Sarmatiją įjungti venedai [91].

Mūsų giliu įsitikinimu, tiek I a. K. Tacito suevai, tiek II a. K. Ptolemėjaus minimi venedai, liudija ne ką kitą, o I ir II amžiuose įvykusį perėjimą nuo mirusių deginimo papročio prie griautinių kapų. Tokio staigaus pasaulėžiūros virsmo priežastimi tapo ne kas kita, o įvykęs, aptariamos Europos dalies, nukariavimas sarmatais. Būtent nuo II a. šios žemės tradiciškai siejamos su Europos Sarmatijos vardu.

Ką tik išsakytus mūsų teiginius netiesiogiai patvirtina ir G. Beresnevičiaus studija: „Įdomu, kad šitame deginimo ritualo kelyje galime užtikti kelias mus dominančio Sovijaus vardo nuoskalas. Atsekamame šio papročio Dunojaus plitimo centre prisimintina upė Sava, Romos provincija tarp Žemutinės Panonijos ir Pakrantės Noriko – Savija, plg. Jordano minimą Suaviją (Suaviu); iš tos pačios gretos nereikėtų atmesti ir suavi genties Germanijoje, Ispanijoje bei kitur. Archeologų nurodomi Dunojaus centro ryšiai su Anatolija primena Sofenos sritį Kapadokijos, Osroenos ir Armėnijos pasienyje. Šioje srityje, Strabono liudijimu, gyveno sofenai – gentis, buvusi Armėnijoje iki atvykėlių atsikėlimo. Jei turime omeny, kad maždaug šioje vietoje T. Gamkrelidzė ir V. Ivanovas lokalizuoja indoeuropiečių protėvynę, galime manyti, kad Sofena sietina su bendraindoeuropietišku

Sovijaus mitu, o sofenai ir suovenai, nekeliant klausimo apie jų etninę giminystę, religiškai ir ideologiškai buvo artimi.

Sovijaus religinei sistemai ištikimiausi liko suovenai. Vidurio Europa anksti sukilo į tautų kraustymosi vajų, patyrė įvairiausių iš Azijos atvykusių klajoklių genčių įtaką, lotynizavosi, buvo anksti apkrikštyta, o suovenai taip ir liko ištikimi Sovijaus religijai ir rėmėsi ja iki pat savo etninio išnykimo.“ [92].

Po šitokio ilgoko detektyvo, dabar jau galime grįžti prie XV a. E. Stellos padaryto teiginio apie sudinų žynių ir Vaidevučio vadovaujamų atėjūnų „sąjunginiškumo“. Turima omeny tai, kad šis teiginys mums turėjo pasakyti, jog VIII a. pabaigoje į aisčių žemę kimbrai pasikvietė Sovio tikėjimo žynius, kurie savo kiltimi buvo keltai-lemovijai-kimbrai. Kaip jau matėme, į Mozovijos ežeryną jie atsikraustė II a. pr. m. e.

Pats karvedys Lemonijus, kuris ir atvedė tautą, įtartinai primena Palemono vardą: Lemonijus – pa-Lemonijus – Palemonas. Lemonijaus vardas pilnai  galėjo gimti iš naivaus aisčių bandymo pašiepti šią keltų nešamą tradiciją, užgauliai erzinant: lemonijai-palemonijai. O gal į nesuprantamo žodžio Palemonas pirmąjį skiemenį žiūrint, kaip į baltišką priesagą pa-, kuri kilusi iš pažeminančio žodelio po reikšmės, pvz.: kalnas – pa-kalnė (po kalnu), lova – pa-lovys (erdvė po lova) ir pan. Visai gali būti ir taip, kad numesdami pirmąjį Palemono skiemenį, aisčiai tokiu būdu norėjo jį ne pašiepti, o išaukštinti, t. o., kad jiems netiko pažeminama Pa-Lemono/Pa-Lemonijaus priesaga pa- ir išgirdę apie jo didybę, jie pagarbiai perpasakojo vieni kitiems apie garsųjį Lemonijų, kurio kilminga tauta teikėsi apsigyventi visai čia pat, jų pašonėje.

Mūsų manymu, karvedys Lemonijus išties galėjo liudyti apie 121 m. pr. m. e. įvykusią pirmąją šiaurės kraštų palemoniadą, nes tuo metu Sovio ugnies kulto garbinimas buvo plačiai pasklidęs aisčių žemėse ir tai keltams-kimbrams, lyginant su lietuviškąja palemoniada, leido be didesnio vargo užimti Mozovijos ežeryną, tokiu būdu perimant Gintaro kelio kontrolę į savo rankas.

Ptolemėjaus gi lemovijų vietoje įvardinti galindų ir sudinų vardai, buvo nebelegendiniai, t. y. realūs, keltų tradiciją atspindintys, pavadinimas. Šią tradiciją tęsė ir viduramžių galindai-sūduviai, kurie, kaip ir antikos keltai savo prekybinių žemių pakraščiams patys suteikdavo gal-/galin- šaknies vardą. Dvigubais vardais keltus vadino romėnai (celtae, galli) ir graikai (keltoi, galati). Viena iš versijų sako, kad ši gal-/galin- keltiška tradicija yra kilusi nuo pagrindinės jų tiekiamos prekės – druskos. Keltų kalba druska buvo vadinama galin vardu. Būtent druskos kasyklų valdymas ir padėjo iškilti pirmajai keltų Halštato (Gal-štato) kultūrai. Visur: Ispanijos Galicijoje, prancūzų Galijoje, Alpių Galijoje, Mažosios Azijos Galatijoje, užkarpačio Galicijoje ir aisčiu Galindoje, keltai ne tik valdė prekybos kelius, bet ir valdė su jais susijusias kasyklas. Todėl nenuostabu, kad būtent su keltų pasirodymu mokslininkams patogiausia yra datuoti geležies amžiaus pradžią.

Manome, kad su galindų I – IV a. migracija yra susijęs ir žiemgalių bei latgalių etnosų atsiradimas, mat Baltramiejus Anglas mini: „Žiemgala – nedidelė provincija, įsikūrusi už Baltijos jūros, netoli Ozilijos ir Livonijos, žemutinėje Mezijoje [!?]. Taip ji vadinama todėl, kad joje gyvena galatai, kurie ją  užgrobė ir sumišo su šios žemės (vietiniais) gyventojais. Štai kodėl žiemgaliais vadinami tie, kurie kilo iš galų, arba galatų, ir vietinių žmonių.“ [93].

Taigi, XIII a. autorius sako, kad žiemgalių vardas fiksuoja jų vietinių žmonių žiemių (šiauriečių) ir keltų (galindų) sudurtinį vardą.  O iš archeologo A. Tautavičius paliudijimo suprantame, kas buvo tais žiemiais: „Žemaičių genčių sąjunga yra netik daug senesnė, bet ir jos kilmė sudėtingesnė, negu mums iki šiol atrodė. Pirmiausia, žemaičių ir žiemgalių gentys turi bendrą motiną – I – IV a. Žemaitijos ir šiaurės Lietuvos dalies bei Žiemgalos pilkapių kultūrą, kuri susiformavo brūkšniuotosios keramikos arealo vakariniame pakraštyje. … Bendra kilmė ir artima giminystė nulėmė vėlesnės žemaičių ir žiemgalių kultūros panašumą, gentinių ryšių glaudumą. Tai liudija ir dar vienas reiškinys. Yra pastebėta, kad tarp genčių gyventų plotų dažniausiai lieka tuščias ar retai apgyventas ruožas… Tarp žemaičių ir žiemgalių tokio tuščio tarpo tarsi nėra.“ [94]. Žemaičių etnosas, lyginant jį su aukštaičiais, susiformavo visiškai skirtingoje archeologinių kultūrų ir laikmečių įtakoje, todėl, mūsų manymu, žemaičių vardą reiktų kildinti ne nuo aukštaičių antonimo, o išskiriant jo archajišką šaknį iš žiemgalių vardo, kaip ir liudijo Baltramiejus Anglas. Tokiu būdų, gauname, kad žemaičiai yra ne kas kita, o į žiemius išėję aisčiai-žiemiai – žiemiečiai.

XIII a. svetimšaliai, visų pirma, vidurio Lietuvos gyventojams, suteikė nuo kaimyninių žemaičių vardo antonimą aukštaičiai. Šiai naujadarinei tradicijai neprieštaravo ir kimbrų kilties LDK valdovai Gediminaičiai: „Po Žalgirio mūšio ir iškilo Lietuvai grąžintos Žemaitijos sienų klausimas. 1411 m. kovo 1 d. M. Kucheisteris teigė, kad Vytautas ketino statyti pilis prie Dubysos, Veliuonos ir abejojo dėl Jurbarko. Vytautas esą pats klausinėjo žemaičių, kur eina jų žemių riba su Ordinu. Kai pasiteiravęs dėl girios prie Ragainės, šie tvirtinę, kad jie dienomis medžioję kitoje Jūros upės pusėje iki Ašerūnės, o naktį grįždavę namo; už medžioklę nuo seno Ordinui mokėję duoklę. „Toliau mūsų pusėje – aiškini M. Kurcheimeris, – nuo Jūros joks žemaitis negyveno“, o pats kraštas „tarp Jūros ir Kuršių įlankos vadinosi Lamiškiai (Lamyschki), bet ne Žemaitija.“ [95]. Taigi, Vytautas, kurio mama Birutė buvo iš Palangos (etninės kuršių žemės), nežinojo, kur yra etninės, o ne politinės, žiemiečių sienos. Vargu ar taip būtų buvę įmanoma, jei šis žmogus nebūtų skirtingos nei vietiniai kilties.

Šio skyriaus pabaigai, galime tik dar kartą pasidžiaugti, jog mūsų galindų-sūduvių keltiška, bet ne baltiška kilties hipotezė pilnai koreliuoja ne tik su antikos ir vėlyvųjų viduramžių istorikų pateiktomis žiniomis, bet ir su Lietuvos archeologų fiksuojama I – IV a. galindų-sūdinų migracija. Todėl, nors ir neturėdami rimtesnio mitologinio patvirtinimo, apart Lemonijaus vardo panašumo su Palemonu, galime spėti, jog keltai-kimbrai jau II a. pr. m. e. į aisčių žemių teritoriją atkeliavo vedami pirmosios savo palomoniados idėjos. Mūsų manymu, šio žygio sėkmę, ne maža dalimi garantavo ir sovicos-suevos ugnies garbintojų religija.

Legendos šaknys

Legendos šaknų paiešką pradėkime nuo religijotyrininko G. Beresnevičiaus knygos „Palemono mazgas“ padarytos išvados: „Lietuviškų Palemono legendų turinys nėra sugalvotas tuščioje vietoje, nėra pramanas. Legenda susideda iš mitologiškai-religiškai verifikuojamų dėmenų, atitinkamai galima spręsti, kad Palemono legenda remiasi autentiška religine mitologine tradicija, kurios turinyje, tikriausiai, pranešimas apie mitinius pirmeivius, kuriančius, pertvarkančius reljefą, steigiančius miestus, gyvenvietes, teikiančius vardus gamtos objektams. … Lietuviškų Palemono atsikraustymo legendų turinys yra atsiradęs jungiant ir kompiliuojant vaizdinius iš tų pačių mitologinių vaizdinių komplekso, iš kurio vaizdinius sėmėsi ir airių padavimai bei legendos apie Airijos užkariavimus. Kitaip tariant, airiškos ir lietuviškos legendos remiasi bendra provaizdžių sistema.“ [96].

Ši mokslininko išvada verčia mums atsispirti nuo Airijos ir Lietuvos bei viduržemietiškos (romėniškos) kilties atkeliavimo precedento bandyti paieškoti kitur.

Iš kart pastebime, jog pro akylas G. Beresnevičius akis prasprūdo vienas, mūsų manymu, esminis dalykas – danai. Airiai mini, kad atvykėliai konfliktavo su deivės Danos gentimi, o lietuviška legenda min, kad Palemonas „išplaukė Viduržemio jūra […] Plaukė jis laivais per jūrą į šiaurę ir, aplenkę Prancūziją ir Angliją, įplaukė į Danijos karalystę. O Danijos karalystėje įplaukė į jūrą-vandenyną ir jūra vandenynu priplaukė žiotis, kur Nemuno upė įteka į jūrą-vandenyną“ [97]. Matome, kad lietuviškam mite Danija minima du kartus, nes, galimai, ji buvo esminiu kelionės posūkio/lūžio tašku.

Įdomu ir tai, kad ir patys palemoniados atnešėjai į aisčių žemę (kimbrai), gyveno danų nemalonėje. Taigi, šis konfliktas išties galėjo siekti senus ikilegendinius laikus. Kadangi danų gentys buvo realios, o jau viduramžiais buvo išstūmusios kimbrus iš Jutlandijos pusiasalio, todėl spėsime, kad Skandinavijoje gyvenusių danų konfliktas su Jutlandija tikrai galėjo turėti gilias šaknis. Tokiu atveju, mums nieko nebelieka, kaip tik spėti, jog Jutlandijos pusiasalis ir buvo ta vieta į kurią atkeliavo Viduržemio jūros pabėgėliai, kuriuos vedė Viduržemio Palemonas ir kurie buvo savininkai realių Rožės, Meškos, Kentauro ir Stulpų herbų.

Beresnevičius buvo linkęs manyti, jog Palemono/Patholono Viduržemio jūros kiltis buvo veikiau graikiška nei romėniška, t. y. kitaip nei teigė vėliausių, Šiaurėje įvykusių, palemoniadų nešėjai. Link šios išvados tyrinėtoją stūmė, visų pirma Airiškasis legendos variantas: „Keltų mitologijos tyrinėjimuose apie Partholoną apibendrinant rašoma: „Partholonas, Seros sūnus, tėvažudys ir karalžudys…“ išvyko iš savo tėvynės, Sicilijos ar Graikijos.“ [98]. Be to, romėnai neturi nieko bendro su pačiu Palemono vardu. Tačiau antikinėje Graikijoje, o ir vėlesniais laikais, su graikiškuoju pasauliu, vienaip ar kitaip, buvo susijusi visa eilė Palemonų.

Be abejo, mitui yra svarbūs dievai, t. y. ne istorinės asmenybės, o milžinai kurie gebėjo pertvarkyti savo nuožiūrą pasaulį, todėl manome, kad mums tinkamiausi galėtų būti šie du G. Beresnevičiaus aptikti kandidatai: „ar – kas irgi įmanoma – už Heraklio-Palemono ir Palemono-graikų jūros dievo yra dar kažkoks bendras provaizdis? Ar gal istoriškai religiškas užnugaris čia įžiūrėtinas? Graikų kolonistai, išvykdami steigti kolonijos, pirmiausia pasiklausdavo Delfų orakulo, kur jiems vykti, Delfų orakulas pasirūpindavo dievų globa keliautojams, būdavo paskiriamas vienas laivais persikraustančių kolonistų vadas..“ [99]. Kitaip tariant, mokslininkas į įtariamųjų mitinio Palemono provaizdžių sąrašą įtraukė: (1) Heraklį, kuris jaunystėje vadinosi Palemonu ir (2) jūrų dievą Palemoną. Taip pat svarbu ir tai, jog būtent graikams, o ne romėnams, nuo seno buvo būdinga steigti savo kolonijas tolimuose kraštuose. Tačiau grįžkime prie kandidatų.

Mūsų manymu, jaunojo Heraklio kandidatūra atpuola todėl, kad šis jaunuolis Palemonas negali turėti nieko bendro su mums žinomų Palemonu/Pothalonu labai ryškia ir pirmine jūros tematika. Be to, būtų naivu manyti, kad graikai kolonistai leistųsi į ilgą, varginančią ir pavojų kupiną kelionę, sau įkvėpėju pasirinkę dar dievų pasauliui niekuo nenusipelniusį jauniklį.

Kaip jau supratote, jūrų dievas Palemonas, mūsų paieškai tinka idealiai. Apie jo mitinę kiltį G. Beresnevičius pasakoja: „Jis buvo jūros deivės Leukofėjos sūnus Melikertas, bet čia istorija ilga. Eolietis Afamantas buvo Sizifo ir Salmonėjaus brolis, valdęs Beotiją. Jis pamilsta Kadmo dukterį

Ino, kuri pagimdo jam du sūnus, Learchą ir Melikertą. Tačiau jo žmona Nefelė tuo pasipiktina, į kerštą įsitraukia ir Hera, po sudėtingų peripetijų Heraklio užtarimu Afamantas išneša sveiką kailį, tačiau Hera atima iš Afamanto protą, Afamantas paklaikęs iš lanko strėle nukauna savo sūnų Learchą, manydamas, kad tai elnias, o po to ima plėšyti sūnaus kūną į gabalus. Ino, pačiupusi jaunylį Melikertą, šoka į jūrą ir paskęsta, tačiau Dzeusas už jos paslaugas Dionisui, jos šešėlio neišsiunčia į Hadą, o padaro jūros deive Leukofėja, o jos sūnų Melikertą padaro dievu Palemonu ir nusiunčia į Korinto Istmą raitą ant delfino. Jo garbei Sizifas įsteigia Istmo žaidynes, vykstančias kas ketverius metus“ [100].

Tokiu atveju, iš religijotyrininko pateiktų citatų, mes išryškiname kelis dalykus: (1) kolonijų steigimas buvo sena graikų, bet ne romėnų tradicija, (2) graikų jūros dievas Palemonas, dėl savo vardo ir išskirtinės jūros tematikos yra laikytinas idealiausiu kandidatu milžino Palemono/Partholono provaizdžiui užimti ir (3) Korinto miestas, į kurį raitas ant delfino atvyko Palemonas, tampa mūsų pagrindiniu įtariamuoju legendos istorinio precedento paieškose.

Mums taip pat nepaprastai svarbi yra Palemono bei herbų skubaus išvykimo priežastis – konfliktas su Roma. Būtent Palemono ir Romos imperatoriaus konfliktas bei ilgaamžis Romos imperijos dominavimas Viduržemio ir Juodosios jūros pakrantėse, mūsų nuomone ir motyvavo vėlesnius legendos nešėjus (keltų elitą) tapti iš graikų palikuonių – romėnais. Romos ir Palemono konfliktas yra pirminė išvykimo motyvacija, todėl yra ypatingai svarbi, norint išsiaiškinti, kas ir kada keltams atnešė savo herbus bei padėjo pagimdyti pačią palemoniados idėją.

Po šios detalės įvardinimo, toliau belieka tik, visas surinktas mozaikos dalis, sudėlioti į savo vietas: (1) aptarta danų tema legendose ir II a. pr. m. e. kimbrų karvedžio Lemonijaus žygis į aisčių žemes leidžia teigti, kad nuo Romos imperijos persekiojimo sprunkančios kilmingos graikų giminės, kurios meldėsi jūrų dievui Palemonui, dar prieš kimbrams išjudant iš Jutlandijos, pasiekė ir apsigyveno šiame pusiasalyje, (2) Romos imperija ganėtinai lengvai užkariavo antikinę Graikiją II a. viduryje, tačiau tik vienintelis Korinto miestas 146 m. pr. m. e. stojo į mūšį, jį pralaimėjo, o pasipriešinusį miestą romėnai sulygino su žeme.

O toliau, viskas kaip mite: tie, kas galėjo tikėtis išgelbėti savo giminę ir valdžią, sėdo į laivus ir astronomo vedami bei su Korinto jūrų dievo Palemono pagalba, buvo priversti keliauti į tuos kraštus, kurių nesiekė kerštinga Romos ranka. Savo prekybos saitais su Roma susiję keltai: bojai ir galai, korintiečiams netiko, nes ir per juos jie galėjo būti pilnai pasiekiami. Galai buvo uzurpavę jutlandiškus Gintaro kelius. Taigi, nuskriaustiesiems keltams kimbrams idealiai turėjo tikti be tėvynės ir turtų likę, tačiau turintys ypatingų žinių ne tik apie tarptautinę, prekybą ir Europos geografiją, bet ir apie valstybingumo sandarą bei politiką, taip pat nuskriaustieji korintiečiai turėjo tikti idealiai, kaip kirvio galva tinka savo kotui. Jutlandija, kaip tik ir buvo tas pasaulio kraštas, kur graikai tapo nepasiekiamais Romai. Kelias į ją graikams buvo žinomas dar nuo IV a. pr. m. e. įvykusios Pitėjo Masiliečio (Marseliečio) ekspedicijos.

Tokiu būdu regime, kad 146 m. pr. m. e. pabėgėliai korintiečiai, jų dievo Palemono pagalba, laimingai pasiekia kimbrų valdomą Jutlandijos pusiasalį. Manytume, iškilios civilizacijos atstovams, visgi pavyko įsitvirtinti ir, visų pirma, savo kultūrinio pranašumo dėka, užimti deramą vietą kimbrų elito tarpe. Greičiausiai, būtent graikų didikai ir pagimdė gundančios palemoniados idėją.

Jutlandijos kimbrai, po regione užsitęsusio nepritekliaus (galimai, tai susieję su klimato pokyčiais, o gal su to, kad jie neteko savo gintaro prekybos arterijų kontrolės), pagaliau pasiryžta graikiškajai avantiūrai. Ši keltų-kimbrų palemoniada pirmą kartą arba vieną iš pirmųjų, buvo įgyvendinta baltų žemėse. Įdomu ir tai, kad būtent baltų žemės patyrė ir paskutinį jos apsireiškimą.

Ryškiausias palemoniados milžinų perkurto vietos landšafto pėdsaką saugo keltų-kimbrų palikti nauji vietovių bei upių vardai.

Stebime, jog tik išlipę į krantą, kimbrai tarp Krono ir Hailibo marių pastato keltų karo dievo Neito (Noytto) pilį, kurio sutuoktine tapo Neiman (Nemuno upė). Šioje Neito tvirtovėje, keltų mitologijos pavyzdžiu apsigyveno milžinas Lugo (Luoygo arba Laigis). Vėliau, keltišku papročiu buvo išvalytas Kuano miškas, kur įsikūrė Kaunas. Prie jo įkurdinta keltiška Airgialla (Ariogala). Vėliau pastatyta keltiška Kerna (Kernavė). Vilijos upei gavus keltiško Sovijaus antrininko Neros vardą (Neris), prie jos buvo bandoma įkurdinti beveik visus lietuviškosios palemoniados sovicos tikėjimo religinius centrus [101]. Tačiau svarbiausių palemoniadų pėdsaku tapo tikro paveldimo politinio elito susiformavimas, vietoje iš karių luomo periodiškai renkamų laikinų lyderių.

Matyt, būtent tai sūduviuose ir pastebėjo XIV a. apie prūsų susiskirstymą bei jų galybę rašęs Petras Dusburgietis. Vokietis iš visų kitų kilčių išskyrė sūduvių ypatingą kilmingumą: „Sūduviai, patys tauriausieji, pranoksta kitus ne tik papročių kilnumu, bet turtais bei galybe“ [102].

Viduramžių pasaulėžiūros virsmus ir itin aukštą šių virsmų dinamiką, vaizdžiai galėtume perteikti per aukščiau aptartos milžinų mitikos fragmentų koliažą. Jei pamenate, naugardiečių milžinas Gostomyslas, kuris, prieš išnykdamas, įvardijo, kur konkrečiai reikia ieškoti, jį turintį pakeisti, krivaičių milžiną Riuriką, t. y. regėjome, kaip Gostomyslo pasaulėžiūra savo vietą užleido krivaičių pasaulėžiūrai. Vėliau gi, eks-krikščionių karžygys Ilja Muromietis pats, išėjęs už Rusios žemių ribų, susirado paskutinįjį krivaičių milžiną Šventaragį ir nors Ilja kartu su žirgu tilpo šiam į delną, tačiau įvyko tai, kas ir turėjo įvykti, krikščionybė palaidojo visą milžinų mitiką apskritai. Muromiečio užkalti geležiniai apkaustai, iki šios dienos, vis dar neleidžia pažvelgti į milžinų pasaulio prigimtį nešališku, tačiau trokštančiu pažinti žvilgsniu. Paskutinio milžino geležimi apkaustytas ąžuolinis grabas, šiai dienai galėtų virsti medine skrynia su neįmantriu senoviniu užraktu. Gal būt išlaisvinę jos turinį, ne tik šiek tiek labiau pažinsime praeities pasaulį kūrusius žmones, bet ir suteiksime jiems galimybę patiems prabilti į mus.

Pabaiga

[62] https://ru.wikipedia.org/wiki/Бертинские_анналы;

[63] N. Vėlius „Baltų religijotyros ir mitologijos šaltiniai“, II t., E. Stella, 22 p.;

[64] N. Vėlius „Baltų religijotyros ir mitologijos šaltiniai“, II t., Simonas Grunau, 101 p.;

[65] R. Batūros išleista Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronika“, 84 p.;

[66] N. Vėlius „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“, I t., Jonas Dlugošas, 566-567 p.;

[67] D. Lichačiovos ir O. Tvorogovos versta „Būtųjų laikų sakmė“, 13-14 p.;

[68] Tas pats šaltinis;

[69] Tas pats šaltinis;

[70] www.drevne.ru/lib/vladim_s.htm;

[71] D. Lichačiovos ir O. Tvorogovos versta „Būtųjų laikų sakmė“, 17 ir 19 p.;

[72] Tas pats šaltinis;

[73] R. Batūros išleista Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronika“, 212 p.;

[74] N. Vėlius „Baltų religijotyros ir mitologijos šaltiniai“ II t., Erazmas Stella, 22 p.;

[75] „Lietuvių etnogenezė“, 140 p.;

[76] N. Vėlius „Baltų religijotyros ir mitologijos šaltiniai“, I t., 150 p.;

[77] E. Jovaiša „Aisčiai. Raida“,  44 p.;

[78] E. Jovaiša „Aisčiai“ I, II ir III t.;

[79] G. Beresnevičius „Palemono mazgas“ (iš M. Gimbutienės „Baltai“), 34 p.;

[80] „Lietuvių etnogenezė“, 140 p.;

[81] G. Beresnevičisu „Baltų religinė reformos“, 44 p.;

[82] G. Beresnevičius „Palemono mazgas“ (iš „Lietuvių etnogenezė“ 1987 m.), 34 p.;

[83] N. Vėlius „Baltų religijotyros ir mitologijos šaltiniai“, I t., Pilypas Kalimachas, 607 p.;

[84] N. Vėlius „Baltų religijotyros ir mitologijos šaltiniai“, I t., Pilypas Kalimachas, 607 p.;

[85] G. Beresnevičius „Palemono mazgas“ (iš „Lietuvių etnogenezė“ 1987 m.), 34 p.;

[86] https://ru.wikipedia.org/wiki/Бертинские_анналы;

[87] N. Vėlius „Baltų religijotyros ir mitologijos šaltiniai“, I t., K. Tacitas, 145 p.;

[88] Tas pats šaltinis;

[89] A. Butrimas „Lietuvos gintaro tūkstantmečiai“, 108 p.;

[90] N. Vėlius „Baltų religijotyros ir mitologijos šaltiniai“, I t., K. Tacitas, 143 p.;

[91] N. Vėlius „Baltų religijotyros ir mitologijos šaltiniai“, I t., K. Ptolemėjas, 149-150 p.;

[92] G. Beresnevičius „Baltų religinės reformos“, 60-61 p.;

[93] N. Vėlius „Baltų religijotyros ir mitologijos šaltiniai“ I t., 1240 m., Baltramiejus Anglas, 234 p.;

[94] A. Tautavičius „Iš lietuvių etnogenezės“, 29-30 p.;

[95] M. Jučas „Iš lietuvių etnogenezės“, 40 p.;

[96] G. Beresnevičius „Palemono mazgas“, 52 p.;

[97] G. Beresnevičius „Palemono mazgas“, 36, 40, 42-43 p.;

[98] G. Beresnevičius „Palemono mazgas“, 36, 40, 42-43 p.;

[99] Tas pats šaltinis;

[100] Tas pats šaltinis;

[101] G. Beresnevičius „Palemono mazgas“; 31 p., N. Vėlius „Baltų religijotyros ir mitologijos šaltiniai“, I t., S. Grunau, 92 p. ir www.vostlit.info/Texts/rus/Bychovec/frametext.html;

[102] R. Batūros išleista Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronika“, 85 p.